„Raudonasis sekmadienis“

Kostas JANULAITIS

1941 m. birželio 22-oji – Vokietijos – Sovietų Sąjungos pirmoji karo diena – buvo „raudonasis sekmadienis“. Anksti ryte, tik prasidėjus karui, sovietiniai kariai Lankeliškių klebonijoje suėmė tris kunigus: Vaclovą Balsį, Justiną Dabrilą ir Joną Petriką. Nuvežė į netoliese esantį Budavonės mišką ir žiauriai nukankino.

1944 metais, grįžus sovietams, paminklas, parapijiečių pastatytas kankiniams, buvo susprogdintas ir oficialiai paskelbta, kad pirmą karo dieną minėtus kunigus nukankino vokiečiai. Kadangi kun. J. Dabrilos kūnas buvo parvežtas į gimtąjį Našiškių kaimą ir palaidotas Alksnėnuose, tai per šermenis (jau buvau paauglys, gyvenau netoliese) girdėjau kalbas, kad kunigus nukankino „rusų bolševikai“.

Sąjūdžio mitingų išgąsdinti represinių struktūrų vedliai pritilo, neskleidė savo propagandos. Atsirado galimybė paskelbti ilgai slėptą tiesą ir demaskuoti dešimtmečiais skelbtą melą apie Budavonės miške 1941 m. birželio 22 dieną nukankintus kunigus. Bet reikėjo įrodymų. Todėl aš pirmiausiai nuvykau į „saugumą“ ir paprašiau, kad paskelbtų gyventojams, jog už tai, kad jie paliudys apie kunigų kankinimus niekas nenukentės. Kadangi apklausą tarp gyventojų vykdžiau 1988 metais, tai šios žudynės dar buvo gyvos žmonių atminty. Paliudijo apie penkiasdešimt gyventojų. Vieni patvirtino tai savo parašu, kiti to padaryti nedrįso, bijojo. 1989 metais kankinimų vietoje atstatėme paminklą (vietoj sovietinės kariuomenės susprogdinto). Vyskupas J. Žemaitis iškilmingai jį pašventino. Dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių, suvažiavusių iš visos Lietuvos. Ta proga išplatinom apie 4,5 tūkst. knygelių kunigų atminimui įamžinti. Mano straipsnį apie žmonių liudijimus išspausdino „Pergalė“. Tada prokuratūra gavo nurodymą patikrinti, ar tai tiesa. Visi patvirtino, kad faktai tikri. Berenkant liudijimui medžiagą, žmonės vis pasakojo apie „raudonąjį sekmadienį“. Daugelis prašė neminėti jų pavardžių, nes vis dar bijojo, kad už tai gali išvežti į Sibirą ar kitaip kankinti – „laužyti kaulus“.

Kaip vėliau paaiškėjo, 1941-ųjų birželį iš Maskvos buvo gautas įsakymas su Vokietija besiribojantį pasienį „išvalyti“ nuo „nepatikimų elementų“. Čia noriu paminėti sutrumpintus liudijimus tų žmonių, kurie sutiko apie tai viešai paskelbti.

*     *     *

Albinas Kisieliauskas, gyvenantis Dalgėnų km., pasakojo: „Gyvenau netoli Budavonės miško. Tėtė buvo eigulys, bet prieš karą mūsų į mišką jau neleido. Tik praūžus frontui, belakstydami (man buvo 13 metų) pamatėme, kad miške prikasta duobių. Jos buvo 12-13 m ilgio, 2-3 m pločio, labai gilios. Prie jų buvo pripilta krūvos kalkių. Žmonės kalbėjo, kad jos paruoštos sušaudytų žmonių lavonams sumesti.“

*     *     *

Salomėja Venciūtė-Stakevičienė pasakojo: „Lankeliškių parapijos klebonas V. Balsys (vėliau nukankintas) buvo labai sunerimęs, nes gavo žinių, kad birželio 22 dieną tikinčiuosius rinks iš bažnyčių ir veš prie duobių. Kai kuriose parapijose (pvz., Didvyžių) klebonas paskelbė, kad sekmadienį nebus šv. Mišių“.

Strungytė-Januliavičienė taip pat teigė, kad žmonės plačiai kalbėjo, jog bus „raudonasis sekmadienis“.

*     *     *

Stasė Abraitienė užrašė savo motinos Teklės Šalčiūnienės prisiminimus: „Pažįstami žmonės iš Gražiškių pasakojo, kad tą sekmadienio rytą žmonės buvo raginami pasiimti 3 paroms maisto ir su savo šeimomis atvykti į Budavonės mišką“.

Stasė (jai buvo 10 metų), belakstydama po mišką, užėjus vokiečiams matė daug iškastų duobių (8-10 m ilgio, 2-3 m pločio), prie kurių buvo pripilta krūva kalkių.

*     *     *

Antanas Varnagiris, gyv. Čyčkų km. pasakojo, kad prieš pat karą ir dar pirmosiomis karo dienomis anksti rytais kareiviai kasė duobes Alvito laukuose (už dabartinių mechaninių dirbtuvių). Duobės buvo netoli durpynėlio, įkalnėje. Jos buvo apie 6-8 m ilgio, 2-5 m pločio. Iškastos įvairiomis kryptimis ir labai gilios. Ta vietovė buvo apaugusi krūmais. Žmonės kalbėjo, kad tą sekmadienį būtų šaudę žmones.

*     *     *

Jonas Tamašauskas, gyvenąs Šeimenos apyl. Klampučių km., teigė, jog Šukių kaime, „Žydų laukuose“ prie Purviniškių km. įkalnėje buvo sparčiai kasamos duobės 2-3 m pločio, 15-20 m ilgio. Kareiviai net sekmadienį jas kasė iki kokios 10 valandos. Buvo kalbama, kad duobės – sušaudytų žmonių lavonams. Kad tai tiesa – aišku, nes prieštankiniai grioviai čia nereikalingi (už jų nepravažiuojamas durpynas).

Tos pat nuomonės ir Antanas Kiveris, gyv. netoli Budavonės miško. Jo teigimu, kariuomenei reikėjo įgyvendinti Kremliaus įsakymą – „išvalyti“ pasienį buvo rengiamasi šaudant gyventojus vietoje, nes per trumpą laiką juos išvežti į Sibirą jau buvo neįmanoma. Karo reikmėms apkasai būtų kasami „zigzagais“, o čia – tiesūs ir labai gilūs.

*     *     *

Partijos komiteto darbuotoja Pranaitienė iš Šakių pasakojo, kad tą sekmadienį sovietų kariai būtų gaudę ir šaudę žmones. Jos mama anksti ryte, eidama į bažnyčią, matė sunkvežimiuose laukiančius kariškius, kurie šaipėsi: „Skubėkit pirma į bažnyčią pasimelsti, o paskui pas mus į mašinas“.

*     *     *

Vincas Abraitis, gim. 1925 metais, s. Prano, gyv. Kybartų apyl. Launiakaimio km., anksčiau gyvenęs Stanaičių km (prie Širvintos upės), pasakojo: „1941 m. birželio 21 d. vakare mane paragino eiti į pastotę. Turėjom nuvažiuoti į Šikšnių dvarą ir laukti komandos. Susirinko koks pusšimtis dviarklių kinkinių. Pasienio kareiviai liepė sekti paskui. Patys jojo priekyje. Vienus nulydėjo į Virbalgirį, kitus – į Podvarką. Miško aikštelėse liepė iškinkyti arklius ir laukti. Ryte, sakė, bus komanda, ką daryti. Privažiavo daug kareivių gurguolių. Sumigome. Anksti ryte pabudino lėktuvų ūžesys. Vokiečiai pradėjo šaudyti į Marijampolę ir Vilkaviškį. Mes, pasikinkę arklius, važiavome namo. Pasitikę kariai mus išlaipino ir sušokę į vežimus nuvažiavo į mišką. Einant namo pasigirdo susišaudymas. Netrukus pamatėm ginkluotus vokiečius atraitotom rankovėm. Atskrido šeši vokiečių naikintuvai. Įvyko oro mūšis. Keletas sovietų lėktuvų degdami nukrito. Į mus jau niekas nekreipė dėmesio. Besislapstydami be arklių grįžome namo.

Po keleto dienų iš Lietuvos pasitraukė sovietų kariuomenė. Žmonės atsikvėpė, kad nebus vežimų į Sibirą ir nereikės gultis į iškastas duobes.

Mūsų kaime gyveno Vincas Racevičius. Jis buvo nusigyvenęs, prasigėręs ūkininkas. Kai užėjo tarybų valdžia, jis skaitydavo paskaitas, mitinguodavo. Draugavo su politrukais. Mokėjo rusiškai. Štabas buvo Stankūnynėje. Dažnai jį kviesdavosi. Prie caro buvo baigęs 4 klases. Po karo išvažiavo į Žemaitiją. Kariniam dalinyje buvo vertėju. 1960 metais jis atvyko pas mane į svečius. Liko nakvoti. Tada ir prasitarė, sakė, kad tik man vienam pasakoja, jog birželio 22 dieną būtų vežę iš bažnyčių žmones sušaudyti. Duobės daug kur buvo kasamos 2 m pločio. Šalia brolio Juozo gyveno kaimynė, kuri kasė duobes Virbalgiryje, žemesnėse vietose – tokio ilgio, kokios išeidavo.“

Pagal Racevičiaus pasakojimą šaudyme turėjo dalyvauti jis ir Matjošaitis. Abraičio žmona teigė Pajevonio kaime iš ūkininkų girdėjusi, kad vokiečiai sakėsi radę dokumentus, jog iš bažnyčių būtų vežę žmones šaudyti. Daug žmonių kalbėjo, kad tą sekmadienį būtų buvusi „raudonoji savaitė“.

Tai tik keleto žmonių prisiminimai. Iš viso jų gyventojai pateikė labai daug. Norėtųsi, kad tuo susidomėtų ir Lietuvos gyventojų genocido bei rezistencijos tyrimų centro darbuotojai, istorikai. Archyvuose turėtų būti išlikę ir „visiškai slaptų“ įsakymų, ataskaitų, planų. Juk tai – kruvina mūsų istorija, ją žinoti privalu visiems. Ir galbūt tik atsitiktinumas – staigus vokiečių puolimas – sutrukdė sovietams įvykdyti „raudonojo sekmadienio“ planus?..

© 2010 „XXI amžius“