Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Atmintis

Vilkaviškiečiai paminėjo partizanus

Dalija Agota KARKIENĖ,

LPKTS Vilkaviškio filialo pirmininkė

Renginio dalyviai pašventinus paminklą. Centre – Antosė Kučinskienė ir mons. Alfonsas Svarinskas

Renginio dalyviai prie paminklo J. Vaišniui-Rymantui. Centre – jo brolis, šio paminklo statytojas Antanas Vaišnys

Prie paminklo J. Vaišniui-Rymantui. Dešinėje kalba jo bendramokslis Kostas Janulaitis

„Žinau Tavo vardą“, – taip savo knygą pavadino Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas. Šiame vardyne yra ir Prano Kučinsko-Apynio-Ainio, Tauro apygardos partizanų vado pavardė.

Šeštadienį šio narsaus Tėvynės sūnaus, kuris žuvo išduotas Serdokų kaime (Vilkaviškio valsč.) 1947-ųjų gruodžio 26-osios naktį, garbei buvo pašventintas paminklas.

Pranas Kučinskas (g. 1918 m.) augo Penkinių dvare, Keturvalakių apskrityje. 1945 metų pradžioje įsitraukė į partizaninį judėjimą. Jis aktyviai prisidėjo prie Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kūrimo. Pradžioje jis buvo rinktinės ūkio skyriaus viršininkas, vėliau – kuopos vadas. 1946 metais pabaigoje perkeltas į Šarūno rinktinę ir paskirtas rikiuotės skyriaus viršininku, o 1947 metų vasario mėnesį – rinktinės vadu. Rugpjūčio mėnesį, perdavus rinktinę Dainavos apygardai, perkeltas į Tauro apygardos naujai įkurtą Kęstučio rinktinę ir paskirtas jos vadu.

Tą pačią dieną Vilkiškių kaime buvo pašventintas paminklas kitam Tauro apygardos partizanui, štabo darbuotojui Justinui Vaišniui-Rymantui. Šventąsias Mišias už laisvės gynėjus Vilkaviškio katedroje aukojo partizanų kapelionas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Giliai prasmingame pamoksle garbusis kunigas ne pirmą kartą kvietė atsigręžti į amžinąsias vertybes, į Dievo įsakymus. Gulagų tremtinys ir kankinys Alfonsas Svarinskas ragino neužmiršti iškovotos laisvės kainos.

Po šv. Mišių gausiai susirinkę tremtiniai, politiniai kaliniai, partizanai, jų giminės ir artimieji, šauliai ir žmonės, atvykę net iš kitų rajonų, dalyvavo paminklų šventinimo iškilmėse. Prie paminklų vyko iškilminga šaulių rikiuotė. Žuvusiųjų atminimą pagerbėme himnu, tylos minute ir trimis garbės salvėmis. Jas atliko Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono kariai. Prie Prano Kučinsko paminklo kalbėjo partizanas Juozas Juraitis. Jis prisiminė savo vado drąsą ir meilę Dievui: „Kaip šiandien matau atsiklaupusį prie didelės eglės ir besimeldžiantį. Visi nutilę susimąstėm“. Prano Kučinsko kūnas buvo numestas Kybartuose ant grindinio.

Prisiminimais apie Praną Kučinską dalijosi brolio Jono žmona Antosė Kučinskienė. Ji atvažiavo į paminklo šventinimą su savo šeima: vaikais ir anūkais. Pažymėtina, kad Kučinskų šeimą ištrėmė į Sibirą dėl ryšių su žuvusiu partizanu.

Prie paminklo Justinui Vaišniui (jį pastatė žuvusiojo brolis Antanas) prisiminimais dalijosi vilkaviškietis Kostas Janulaitis. Apie patriotinius jauno mokytojo jausmus kalbėjo tuo metu su Justinu Vaišniu dirbusi mokytoja Gražina. Prie abiejų paminklų dalyvavo ir kalbėjo Seimo narys Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas. Dažnai lankydamasis renginiuose, jis, kaip ir kiti kalbėjusieji, pasigedo jaunuomenės aktyvumo. Nereikia daug įrodinėti, kad tai – pilietiškumo pamokos. Tai gyvosios istorijos puslapiai. Nenorėdama daug moralizuoti klausiu savęs: „Kodėl tokiose renginiuose mažai (arba visai nedalyvauja) mokytojų?.. Kodėl patriotizmą ugdantys minėjimai būtinai turi vykti pamokų metu? Ir dar daug klausimų kyla. Žinau, kad į juos atsakyti nesistengs niekas: nei Švietimo skyrius, nei Švietimo ministerija. O jei atsakys, tai bus eilinis realybės gražinimas (dailinimas). Juk jau regėjome tokį „vaizdelį“, kai po mitingo prie Švietimo Ministerijos buvome nuvykę pasikalbėti dėl pasipriešinimo ir rezistencijos kovų dėstymo mokykloje.

Labai gaila, bet šį kartą renginys nesudomino nei jaunųjų tautininkų, nei jaunųjų šaulių, nei skautų. Kalbėjęs minėjime Tauro apygardos partizanų vadas Vytautas Raibikis apgailestavo, kad mūsų jaunuomenę greičiau sudomina įvairios linksmybės ir menkaverčiai estrados žvaigždelių pasirodymai, nei prasmingi ir taurūs renginiai.

Tačiau pradžiugino P. Karužos 6-osios kuopos šauliai, atsakingai atlikę jiems pavestas pareigas (vadovas Romas Ramanauskas). Kaip visada aš dėkojau Algiui Aželskiui, jo šeimai už puikiai atliktus darbus. Taip pat daug rūpesčio turėjo Justino Vaišnio brolis, jo giminės ir artimieji, kurie pakvietė visus prie gražaus tvenkinio ir surengė brolišką agapę. Renginyje skambėjo partizanų dainuotos dainos. Jas atliko ansambliai „Atmintis“ (vadovė Danguolė Barauskienė) ir „Šaulys“ (vadovas Algimantas Šeronas). Šventėje aktyviai dalyvavo fotografas ir paminklų statytojas marijampolietis Romas Rusteika.

Narsūs Tėvynės sūnūs Pranas Kučinskas-Apynys-Ainis ir Justinas Vaišnys-Rymantas pagerbti deramai. Tačiau kiek jų, ginkluotosios rezistencijos dalyvių buvo, nežinome. Nežinome, kur jų kapai, kur užkasti palaikai. Daugeliui dar nepastatyti paminklai. Mūsų pareiga – tai padaryti. „Atiduok Tėvynei, ką privalai“ – tai partizanų posakis. Jei dažniau visuomenė ir mokykla apie tai galvotų, šiandien turėtume šviesesnę ateitį.

Vilkaviškio rajonas

© 2010 „XXI amžius“