Prašiau sušaudyti

Ištrauka iš Vladislovo Telksnio knygos

1941 01 10 vidurnaktį išbudino šauksmas:

– Vstavai! Greit renkis.

Praplėšęs akis žiūriu ir nesuprantu, kas čia darosi, kas čia juokauja. Geriau įsižiūrėjęs suvokiau, kad į mane žvelgia saugumiečio akys. Virstu iš lovos. Neskubėdamas rengiuosi. Suprantu, kad bus krata. Džiaugiuosi, kad šiuo metu pas mane nėra jokio atsišaukimo,  antisovietinės medžiagos, viskas paslėpta medicinos punkte, saugo Stalinas.

Vienas iš jų pakiša orderį lietuvių ir rusų kalbomis. Suėmimo orderis išduotas Valstybės saugumo pareigūnui Baronui suimti ir iškratyti pil. Telksnį Vladą, sūnų Mykolo, gyv. Kaune, Vaičaičio g. Nr. 11, but. 1. Nustembu, pamatęs, kad tarp jų stovi kambario draugas Vytautas Apanavičius. Baronas paaiškina, kad tai kviestinis liudytojas. Jis rodo, kurie jo daiktai, inventorius, drabužiai, o kurie mano.

Atėjūnai puola prie rašomojo stalo. Sklaido sąsiuvinius, knygas, spaudą, skaito mažiausią prirašytą popierėlį.

Vienus krauna į vieną stalo galą, kitus į kitą. Stoviu ir žiūriu. Mano mintys skrenda pas draugus. Kaip juos perspėti, kad jie slėptųsi, slėptų atsišaukimus ir turimą rašomąjį inventorių. Žiūriu į Vytautą. Tik jis tai galėtų padaryti. Stebina tai, kad jam pasakius: „Tai mano“ knygos, sąsiuviniai, dedami atskirai ant kėdės, net nepasidomėjus, kas juose yra.

Šniukštinėja, barškina grindis, tikriausiai ieško slėptuvės. Apžiūri maisto spintelėje stiklainius, butelius, net duonos puskepaliuką perpjauna, dešrigalį perlaužia. Man toks jų elgesys kelia nuostabą ir siaubą. Išpurto, išspaudinėja patalynę, baltinius, švarką, kelnes, batus. Vis dažniau žiūriu į Vytautą. Prie jo manęs neprileidžia. Jis laikosi ramiai, kai kada nusišypso, bet į mane nepažvelgia. Norėčiau jam duoti ženklą, kad, mane išvedus, jis bėgtų pas mano draugus, kuriuos ir jis gerai pažįsta, perspėtų, kad aš suimtas. Mąstau, kaip tai padaryti.

Pagaliau Baronas sėda, išsiima iš planšetės popieriaus lapą ir rašo, kad paimti: du žurnalai vokiečių kalba, 2 vokiškos knygutės, albumas, vokas su pašto ženklais, net šventi paveikslėliai.

Pririnko įvairiausių niekų, nieko bendro neturinčių su pogrindžiu. Pašiurpino – liudijimas Leonardos Stalioraitytės Nr. 431. Mat su ja draugavau, gal kada nors juokais įsidėjau. Baiminausi, kad uoli ateitininkė nenukentėtų.

Toliau rašeiva viską sudėjo į didelį popierinį voką. Pasirašė kratą daręs Baronas ir pareigūnas rusas, aš ir liudytojas V. Apanavičius. Jam pasirašant, stovėjau prie pat Vytauto, atsargiai užmyniau koją ir sušnibždėjau: „Pasakyk“.

– Ką tau jis pasakė?! – suriko Baronas Apanavičiui.

– Aš negirdėjau. Nieko jis man nesakė.

– Ką tu jam sakei? – šoko prie manęs.

– Nieko aš jam nesakiau. Jei tamsta girdėjai, kad sakiau, tai žinai, ką sakiau, kam dar klausi.

– Kontra!.. Pasakysi ten!.. – šaukė Baronas.

Krata baigėsi. Nežinau, ar Vytautas suprato, ko aš jį prašiau.

Baronas paėmė antrą lapą, užrašė „Sąrašas daiktų Telksnio paliktų Apanavičiaus priežiūroje: sofa su patalyne, baltiniai, patefonas“ ir kitas mano mažas turtelis. Už jų išsaugojimą atsakingas Apanavičius, kuris pasirašė.

Asmeninis mano turtas rastas švarke: aštuoniasdešimt aštuoni rubliai, laikrodis ir parkeris, dešimt vienkartinių autobuso bilietų. Visas šis turtas perduotas spec. skyriui.

Išeidamas pro duris išgirdau Grigienės jaunos gražios dukros ištartus žodžius:

– Vladeli, laimingai tau. Sudiev…

Nespėjau jai ką nors atsakyti, nes buvau skubiai išstumtas į šaligatvį, bet supratau, kad tais žodžiais ji išreiškė man meilę. Nustebau, nes nežinojau jos vardo ir nekreipiau į ją dėmesio.

Mano mintis blaškė prisijungę du ginkluoti kariškiai, kalbantys rusiškai. Jie, darant kratą, ėjo sargybą lauke. O dabar atstatė šautuvus man į nugarą. Kratos darytojai eina atokiau.

Gatvės ištuštėjusios, nematyti einančių ir šaligatviais. Mane varo gatvės pakraščiu. Girdėti neritmingas kojų trepsėjimas.

Mąstau apie savo draugus. Jei visus suėmė šiąnakt, sunku bus gintis. Vieniems atrodys, kad tas dalykas neesminis – galima pasakyti, kitam kitas. Jei suimtas Povilas, tai kratos metu pas jį rado rotatorių, šapirografą, rašomąsias mašinėles, popierių, dažus, o gal net išspausdintus atsišaukimus, laikraštį „Laisvoji Lietuva“. Kaip tada reikės gintis. Kaip nuslėpti tai, ką bus radę. Vieni ginsis vienaip, kiti kitaip, viskas susivels, susidrums.

Užsitrenkė didingo pastato Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kampe – saugumo rūmų masyvios durys. Pakylu keliais laiptais aukštyn ir akies mirksniu mane vedęs įstūmė į erdvų kambarį. Langai grotuoti į kiemo pusę. Baronas parodė taburetę prieš du rašomuosius stalus, sustumtus galais. Ji stovi gerokai toliau stalų, viduryje kambario. Išėjus Baronui, likau su žaliakepuriu sargybiniu prie durų, ginkluotu šautuvu.

Miegas toli nubėgęs nuo manęs. Apsuptas nemalonių minčių, puolu nuo vienų prie kitų vis siaubingesnių, nieko gera nežadančių. Ką turėsiu pasakyti, kai pasipils vieni už kitą mūsų darbų klausimai ir kaltinimai. Vienas kelias: gintis – nežinau, nedariau, nemačiau. Kartoti ir kartoti: „nežinau“. O jeigu bus klausimai, nurodantieji mūsų kaltę, prisiimti sau.

Iš kažkurio kambario girdėti pridusęs skausmingas šauksmas, keiksmas, dunksėjimas, durų trankymas. Man atrodo, kad šaukia Povilas, kartais – Kostas.

Pasikeitė naktis į dieną, diena į naktį, manimi niekas nesirūpina. Atsiraišioju batų raištelius, nes jie ėmė veržtis į kojų tynį. Atsistoju, imu mankštintis.

– Kudy ty, svoloč? Sadis! Ne ševelis! – pripuolęs sargybinis šautuvo durtuvu skaudžiai bakstelėjo į tarpupetį. Atsisėdu, o jis atsistoja vėl prie durų. Vėl tyla. Laukiu, nežinau ko. Tarpupetyje jaučiu nedidelį skausmą ir tarsi tekantį kraują. Užkišu ranką už švarko ir baltinių, bandau pasiekti skaudžią vietą.

– Ne ševelis! Sadis! Smirno!

Sėdžiu ir tarsi sau sakau: „Juk tu žinojai, kad taip gali įvykti. Tu pasirinkai atiduoti Tėvynei tai, ką gali, budinai žmones nepasiduoti pavergėjams. Argi dabar gali palūžti? Ne!..“

Sutrinksėjo durys, nutraukdamos mano mintis. Į vidų įžengė aukštas, petingas kariška uniforma žmogus. Atsistojo už stalo, net nespėjus man įsidėmėti jo veido bruožų, suriko:

– Telksnius?!

– Taip, Telksnys.

– Supranti rusiškai? Galim kalbėti be vertėjo?

Smilktelėjo nebloga mintis ir greit atsakiau:

– Reikalingas vertėjas, – pagalvojau, kad, kol vertėjas išvers tardytojo klausimą, aš jau galėsiu regzti atsakymą. Iš tiesų gerai kalbėti rusiškai ir nemokėjau, bet, kas sakoma, supratau.

Tardytojas išėjo. Po geros valandos ateina su tuo pačiu Baronu, kuris mane atvedė į šiuos rūmus.

– Mes jau esam pažįstami, – sako Baronas lietuviškai.

Nieko neatsakau. Nežinau, kodėl jis mane nudvelkė šaltuku.

Tardytojas sėdi už vieno stalo, Baronas už kito. Aš ant taburetės prieš jų stalus. Dabar įsižiūriu į tardytojo rūstų, prisigėrusį kraujo veidą. Jis išsitraukė iš stalčiaus pluoštą popieriaus lapų ir kaip maišas sudribo kėdėje.

Prasidėjo apklausa: kada ir kur gimęs, ar vedęs, tėvų vardai, kur jie gyvena, broliai, seserys, kur gyvena, kur dirba, kur aš dirbu, mokiausi, ką baigęs. Smulkiai surašė biografinius duomenis. Klausia rusiškai, vertėjas išverčia, jis užrašo mano atsakymus.

Po to pasiima tai, ką užrašė, pakyla su Baronu ir išeina. Mane vėl saugo sargybinis su šautuvu ir smailu durtuvu.

Po geros valandos grįžta buvusieji. Nieko nelaukęs tardytojas sako:

– Čia yra LTSR Vidaus reikalų liaudies komisaro pasirašytas nutarimas, sankcionuotas prokuroro, kad tamsta, kaip nusikaltėlis, nepasislėptum nuo teismo ir apklausimo, turi būti laikomas sargybos priežiūroje – kalėjime. Reikalaujama, kad su šiuo nutarimu tamsta būtum supažindintas ir iš tamstos būtų paimtas parašas, – pirštu parodo tą vietą, kur turiu pasirašyti.

– Galiu tą nutarimą perskaityti?

– Tam aš jį ir atnešiau. Prašau.

Kur pirštu rodė pasirašyti, yra trys parašai: tardytojas Lovkov, žemiau parašyta: „Sutinku“ ir parašai – UGB NKVD viršininkas Todesas ir NKVD tardymo dalies viršininkas Rozauskas. Po ištisinės linijos įrašas: Šis  nutarimas man paskelbtas 1941 m. 11/1, parašas. Pasirašau net trijuose egzemplioriuose.

Tardytojas atsikvėpęs įsideda nutarimus į stalčių, išsiima brauningą, pasideda ant stalo ir visai kitu tonu prašneko:

– Susitarkim, kad sakysi tiesą, nieko neslėpsi ir nemeluosi! Į klausimus atsakysi be išsisukinėjimų. Žinok, tuo palengvinsi savo likimą. Kitaip mūsų kalba bus trumpa. Matai, – parodė brauningą, – kulka į pakaušį. Supratai?!

– Supratau.

– Kas tavo draugai, draugės, kur gyvena, kur dirba? – Lengvai sukęsis smagratis ėmė buksuoti, braškėti. Sakiau pavardes tų draugų, su kuriais nedraugavau, bet žinojau tikrai, kad jie pasitraukė į Vakarus, tačiau Povilo, Juozo, Aloyzo, Kosto, Kazimiero ir kitų, mūsų grupėje dirbusių pogrindyje rezistentų, pavardžių neminėjau. Spėliojau, gal jie nesuimti, gal aš tik vienas suimtas. Visų tai tikrai nesuėmė, bet žinok, kurie yra tie laimingieji. Tardytojas nutraukė rašymą, pasižiūrėjo įsiutusio buliaus akimis, – pamačiau jo veide pyktį, – ir, trinktelėjęs į stalą brauningu, suriko:

– Sakyk draugų pavardes! – kulka paruošta.

– Tai šaudykit. Nieko nelaukę, šaudykit.

– Suspėsim. Sakyk draugų pavardes!

– Aš ir sakau, – dar suminėjau vieną kitą, išskridusį iš Lietuvos, net prieš kelerius metus mirusį, išgalvotą pavardę.

Pašoko iš užstalės ledinio veido riteris ir kirto ranka į dešinę ausį, patiesdamas mane ant grindų.

– Kontra! Svoloč! Skaži pravdu! – spyrė kerziniu batu man į kojas, – sakysi teisybę, arba aš tave sumalsiu į miltus!

Vertėjas Baronas šaltai, su šypsena verčia jo reikalavimus be priekaištų. Guliu, tyliu ir nieko nesakau.

– Stok, kontra! Kalbėsi ar ne?!

Guliu ir galvoju: „Vis tiek būsiu užmuštas. Tegul užmuša anksčiau – nieko neišdavus“.

– Stok, kontra!

Atsistoju, švarko rankove valausi iš nosies varvantį kraują, nes nosinės buvo atimtos, o ausyje tartum įsimetė bičių spiečius, girdėti zirzimas ir šnypštimas.

– Skaži pravdu, kontra! – šaukia tardytojas.

Man tylint, pribėgo tardytojas, suleido pirštus man į plaukus ir dūzgina galvą į visas puses. Atrodo, nori ją nusukti ir nusuktą kontros galvą pamauti ant mieto.

– Skaži pravdu, kontra!

– Aš jau pasakiau… Šaudykit…

– Ką tu pasakei, kurva?! Ką tu pasakei?! O kur tavo draugų Mickevičiaus, Šipkausko ir kitų pavardės?

Supratau, kad Aloyzas ir Kostas, o gal ir visi mūsų grupės draugai suimti.

– Jie buvo ne draugai, tik bendramoksliai. Kartu mokėmės.

Ištraukęs iš plaukų ranką, skiausčia plaštaka kaip su kultuve kerta į sprandą. Aš vėl guliu ant grindų, o jis mane parkritusį spardo kaip sviedinį – kur pakliuvę, ausyse cypia, ūžia, akyse sukasi įvairaus dydžio ratilai.

– Vstavai, svoloč’! Baronai, atnešk lazdą. Aš jam lazda išvarysiu užsispyrimą.

Baronas, išvertęs jo reikalavimą, sunkiai pakilo nuo kėdės ir praeidamas sako:

– Sakyk teisybę, tavo draugai viską pasakė. Jis viską žino, dėl to ir pyksta. Sulaužys kaulus, ir vis tiek turėsi prisipažinti.

– Aš neturiu ką sakyti. Gal jie ir žino, tai tegul ir sako. Aš nieko nežinau.

Baronas išėjo. Tardytojas stovi, rūko, traukia dūmą po dūmo ir pučia į grotuotą langą žiūrėdamas pro jį į kiemą.

Grįžta Baronas su guminiu bananu ir, padėjęs ant tardytojo stalo, sėda į savo vietą.

Trumpa atokvėpio valanda. Tardytojas neskuba. Tarsi tramdo pyktį, kad įpykęs nenukąstų nosies ar nenuplėštų ausies, rašo, o aš šluostausi tekantį iš nosies kraują.

Pagaliau priėjęs prie manęs ilgai spaudžia nuorūką į mano kaktą, po to paima atneštą guminį bananą, juo daužo stalą ir stebi mane. O aš galvoju: „Jeigu jis ims mane daužyti tuo bananu, imsiu kiek tik išgaliu šaukti, kad girdėtų šiuose rūmuose tardomi draugai“.

– Sakysi teisybę, svoloč’?!

– Ko klausėt, aš jau pasakiau. Daugiau nieko nežinau.

– Mes norim, kad tu pasakytum apie savo veiklą taip, kaip sako tavo draugai. Kitaip iš tavęs liks tik šlapia mėsgalių krūva, – prišokęs kirto bananu per vieną, kitą petį. Ėmiau kiek išgaliu šaukti.

– Gelbėkit, užmuš! Gelbėkit! Užmuš!

– Molči ty, kurva! Molči!

Pastebėjau, kad jis riksmo vengia, todėl dar labiau šaukiau. Baronas čiupo iš kertės nešvarų, dvokiantį skudurą, pripuolė prie manęs ir ėmė kišti tą skudurą man į burną nutildydamas riksmą. Kiek išgalėjau traukiau skudurą, stumdamas Baroną nuo savęs. Tardytojas talžė, kur pakliūna „bananu“. Nuvirtau ant grindų. Pajutau kelis skaudžius bato spyrius į šoną. Susiriečiau į kamuolį, rankomis stengiausi apsaugoti galvą.

– Vstavai, kurva! Vstavai!

Aš susirietęs guliu.

– Vstavai, kontra! – numetė ant stalo „bananą“, sučiupo viena ranka už plaukų, kita už švarko, pakėlė kaip maišą ir sodino ant taburetės, aš vėl pliumpteliu ant grindų. Dabar jis vėl čiupęs „bananą“ talžo šoną. Aš vėl šaukiu:

– Gelbėkit! Užmuš! – bet jau riksmas ne toks garsus.

– Nu podoždi ty, sukin syn! – metęs „bananą“ ant grindų išbėga.

– Ar durnas esi, ar silpnaprotis, ką tu tuo pasieksi? Išraus liežuvį, – moko Baronas.

– Gerai, tada nereikės kalbėti ir jūs nieko nesužinosit.

– Pirma nupjaus pjūklu kojas.

– Tuomet greičiau mirsiu ir jūs nieko nesužinosit.

– Tikrai esi durnas. Tuoj pamatysi, kas tau bus.

Mūsų pokalbį nutraukė grįžęs tardytojas su dviem vyrais piktomis akimis, kurie nieko nesakę čiupo mane ir nudardino laiptais žemyn į rūsį. Pamačiau, kad rūsys be langų, sienos išklotos stora tamsia medžiaga. Iš vienos sienos kyšojo vandens čiaupas. Lubose švietė blausi šviesa – apytamsė melsva lemputė. Grindys cementinės, nuolaidžios į vieną šoną. Pastebėjau tartum malkom pjauti ožį, kibirą, skudurą, kertėje stovinčias lazdas, sienoje kablius.

Mane nutėškė ant šlapių cementinių grindų. Šalia stovėjo Baronas, tardytojas ir tuodu galvažudžiai. Įsakymą, matyt, jau buvo gavę iš tardytojo, tik laukė ženklo pradėti…

– Na, čia gali kaukti kiek nori. Sakysi teisybę?! – išvertė Baronas.

– Sakysiu.

– Sakyk, kaip vadinosi jūsų organizacija? Kas jai vadovavo? Kokį laikraštį leidot? Koks tos organizacijos tikslas?

– Aš nepriklausiau jokiai organizacijai. Aš nedalyvavau.

– Na, vaikinai, kol kas palikit gyvą, tą smarvę, – nusikvatojo šėtonišku juoku. Su jo juoku puolė tie vaikinai –  kaip šakalai, ir aš netekau sąmonės. Tik pajutęs šalto vandens iš kibiro ūžčiojimą ant savęs, pramerkiau akis ir pravėriau burną, iš kurios tekėjo kraujas.

– Sakysi teisybę, kurva?! – šaukė tardytojas, man atrodė, kaip iš kokios statinės.

Manė ėmė tampyti konvulsijos. Tylėjau – negalėjau ištarti žodžio, nors  jaučiau, kad liežuvis neišrautas.

– Skaži pravdu, kurvin syn!

Aš nieko nejaučiau – jokio skausmo. Burnoje buvo saldu, saldu, tolumoje šviesu, šviesu… Nuo kelių spyrių viskas pranyko…

Nežinau, po kiek laiko atsibudau ant šaltų grindų, šlapias. Pravėręs akis matau, kad jau kitame pusrūsio kambarėlyje. Šiaip taip prišliaužiau prie sienos, pakeliu galvą. Kambarėlis tuščias – aš vienas…

Niekur nejaučiu neskaudamos vietos. Stengiuosi atsisėsti. Pajudėjus nusviro galva, viskas aptemo.

Nežinau po kiek laiko, girdžiu:

– Nusiimk kelnes, švarką, baltinius, reikia išgręžti. Sušalsi, gausi plaučių uždegimą ir pakratysi kojas.

Bandau tai daryti.

– Kažin ar nėra sulaužyti man kaulai, šonkauliai, – žiūriu į baisiai sumaitotą savo kūną ir sakau jam.

– Jie moka mušti ir neužmušti. Jie specialistai, išėję tam mokslus. Matyt, tu teisybės nepasakai, o jiems nėra laiko su tavim terliotis, čia daugybė tokių kaip tu.

Sagos beveik visos buvo išplėštos. Jam pagelbstint šiaip taip nusirengiau. Sėdžiu nuogas atsirėmęs šalto mūro. Susmukau ant cementinių grindų.

Žmogus su mano drabužiais išėjo. Pamažu judinu rankas, kojas, galvą. Skausmas didžiulis. Krėtė drebulys. Kaip aš baisiai atrodau… Visas ištinęs, skausmingi, nubrozdinti guzai. Iš prakirstų sruvena kraujas. Neišgirdau, kaip atrakino duris, – ir vėl prieš mane stovi tas pats žmogus su mano drabužiais rankose.

– Vilkis.

– Kaip viltis, kad neturiu jėgų.

Vėl jam padedant šiaip taip užsivilkau drėgnus išgręžtus baltinius ir viršutinius drabužius.

– Už ką jie čia tave taip sudaužė?

– Nežinau… Gerasis žmogau, pasakyk, ar jų įsakytas manimi rūpiniesi, ar kaip žmogus lietuvis, mylintis kenčiantį?

– Reikia žinoti… Reikia sakyti… Kitaip, kad ir neužmuš, padarys luošiu. Nepasieksi ir Sibiro. Tu jau iš čia neišeisi. Atsisveikink su laisve. Tavo kelias pas baltąsias meškas. Turi žmoną?

– Nevedęs.

– Visa laimė… Nusprogsi kur nors Sibiro patvoryje.

Ėmiau virpėti. Galbūt ne tiek nuo šalčio, o nuo to, ką išgirdau.

– Ar tamsta lietuvis? – klausiu.

– Lietuvis… – išgirdau tylų atsakymą.

– Ar tamsta tiki, kad šie kraugėriai ilgai mus kankins?

– Atnešiu karšto kipiatoko.

Išėjo. O aš pakėlęs galvą žvalgausi, kur esu. Veidas ištinęs, aplipęs sukrešėjusiu krauju. Pro siaurus vokų plyšius matau blankią dienos šviesą. Ji skverbiasi pro grotuotą plyšį, už kurio stori stiklo blokeliai. Virš jų kartais trepsi žmonių kojos. Supratau, kad pusrūsio langas yra lygus su Kęstučio gatvės šaligatviu. Priešais – juodos geležinės durys su apvalia skylute, užsklęsta didesniu už skylę geležiniu lopinėliu…

© 2010 „XXI amžius“