Lietuvos Laisvės Armijos kovų kelias

Šis, jau ketvirtasis, „XXI mažiaus“ priedas „Už laisvę“ vėl skiriamas mūsų laisvės kovai, priešinantis prieš 70 metų prasidėjusiai okupacijai. Laisvė kova davė tautai daug heroizmo  ir pasiaukojimo pavyzdžių, kurie neturi būti pamiršti. Garbė Lietuvos didvyriams!

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvos valstybės likimą iš esmės pakeitė tragiški 1940 metų įvykiai. Prezidentas A. Smetona nesutiko su išdavikiška dalies Ministrų kabineto narių ir kariuomenės vado V. Vitkausko pozicija ir pasitraukė iš šalies. Prasidėjo penkis dešimtmečius trukusi Lietuvos okupacija. Tačiau jau 1941 metais pradėjo kurtis įvairios pogrindinės organizacijos, kurios pradėjo kovą už Lietuvos laisvę. Tame pasipriešinime ypatingas vaidmuo teko 1941–1954 metais Lietuvoje veikusiai pogrindinei patriotinei organizacijai Lietuvos Laisvės Armija (LLA).

Lietuvos Laisvės Armija buvo įkurta 1941 metų gruodžio 13 dieną. Jos vadu tapo leitenantas Kazys Veverskis, o į organizacijos veiklą aktyviai įsitraukė visa grupė kariškių – generolas M. Pečiulionis, kapitonai J. Čeponis, P. Bartkus ir J. Kasperavičius, leitenantai A. Kubilius. V. Montvydas, D. Vaitelis, M. Kazanas ir nemažai civilių patriotų – J. Šibaila-Merainis, J. Vaišvila-Julius, P. Bagdonas-Švogeris ir daugelis kitų. 1944–1947 metais LLA veikė itin aktyviai, tačiau jau 1947 metų pabaigoje po sovietinio saugumo vykdytų masinių represijų ir spec.operacijų LLA veikla priblėso – daug partizanų ir jų rėmėjų žuvo kovose ar buvo suimti. Tačiau LLA veikė iki 1953 metų. 1953 metų vasarą ir rudenį sovietinis saugumas ir stribų būriai sudavė skaudžius smūgius LLA aktyviems nariams – dalis jų žuvo, kiti buvo suimti. Pavieniai organizacijos nariai dar slapstėsi, bet buvo suimti arba žuvo 1954 metais. 2005 metai partizaninio karo tyrinėtojo Vytauto Urbikio ir Plungės verslininko Albino Klimo iniciatyva atkurta Lietuvos Laisves Armijos karių ir rėmėjų sąjunga.

Apie LLA veiklą plačiai  rašoma visuomenės dėmesį patraukusioje įdomioje knygoje „Lietuvos Laisvės Armijos kovos Žemaitijoje“ (knygą parengė Alfonsas Beresnevičius, Kęstutis Kasparas ir Meilutė Paulauskaitė, konsultavo Irena Giedraitienė, Albinas Klimas ir Antanas Ivinskis). Knygoje pasakojama  LLA istorija, jos veiklos metodai, kovos būdai.

Svarbiausias LLA dokumentas – jos programa, kurioje nurodyta, kad LLA yra Lietuvos tautinė, karinė ir patriotinė organizacija, o jos nariais gali būti drąsūs ir veiklūs, nenusikaltę savo tautai lietuviai, išskyrus komunistus ir aiškius lenkų bei vokiečių simpatikus. Programa teigia, kad LLA yra slapta organizacija, veikianti karo metu, pasiryžusi atnaujinti senovės lietuvių ginklo garbę bei padėti stiprius moraliniu pagrindus ateities nepriklausomos valstybės kariuomenei. Pagrindinis LLA tikslas yra Lietuvos laisvės iškovojimas, naujos – vieningesnės ir galingesnės – tautinės Lietuvos valstybės su sostine Vilniumi ir Klaipėdos kraštu atstatymas. Programos analizė leidžia padaryti išvadą, kad LLA tikslas buvo ne tik atgauti nepriklausomybę, bet ir atkurti tautinę Lietuvos valstybę, pagrįstą krikščioniška dorove ir socialiniu teisingumu. Kiekvienas LLA narys priesaikos žodžius turėjo mokėti mintinai: „Įstodamas į Lietuvos Laisvės Armiją akivaizdoje Dievo ir visų kritusių už Lietuvos laisvę prisiekiu visomis jėgomis kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės ir tolimesnės jos gerovės, kovoti, pasiduodamas organizacijos drausmei, ištikimai pildydamas vadovybės pavestą pareigą ir švenčiausiai laikydamas man patikėtas paslaptis. Gerai žinau, kad už sąmoningą vadovybės pavestų uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė. Tai, ką pasižadu, tegu Dievas laikyti man padeda“.

LLA gretose ilgą laiką kovojo Povilas Bagdonas-Švogeris (1917 09 09 –2002 03 06). Dešimt metų jis kovojo miškuose, suimtas 1954 spalio 10 dieną. Dvidešimt metų praleido sovietiniuose lageriuose, į Lietuvą grižo tik 1974 metų rudenį. P. Bagdonas savo prisiminimuose teigė: „Mokėjau rasti vietas slėptuvėms, kurių niekas nerasdavo. Tam reikėjo atidžiai apžiūrėti vietoves. Jei kareiviams neparodydavo, mūsų slėptuvių niekas nerasdavo. Šviesios atminties Žemaičių apygardos vadas V. Montvydas-Žemaitis man sakydavo: „Tu esi senas vilkas. Turi didelę patirtį. Jei jau nustatei žeminės iškasimo vietą, reikia tikėtis, kad niekada niekas neras“.

Partizanai naudojosi ir kūlgrinda. Sietuvos kūlgrinda – viena iš slaptų kelių, jungusių Medvėgalio, Paršpilio ir Šiuraičių pilių įgulas. Šios kūlgrindos įrengtos XIII amžiuje, žemaičių ir kuršių kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais laikotarpyje. Akmenys sukloti po vandeniu metro ir pusės metro gylyje. Kūlgrindos ilgis – dešimtys kilometrų. Kūlgrinda pasitarnavo ir pokario partizanams. Ja partizanai pereidavo iš vieno kaimo į kitą, o Žemaičių apygardos vadas kūlgrinda pereidavo klampius pelkynus. Mat antroje Sietuvos upelio pusėje Čepaičių kaime 1950–1951 metais V. Montvydas buvo įkūręs Vakarų srities Jūros štabą. (Vladas Montvydas- Žemaitis – žymus partizanų vadas, nuo 1948 metų gegužės mėnesio vadovavęs Žemaičių apygardai. Žuvo 1953 metų rugpjūčio 27 dieną, sovietiniams saugumiečiams aptikus bunkerį. Kartu su juo žuvo ir jo adjutantas, štabo ūkio dalies viršininkas Bronius Alūza-Bedalis.) 1951 metų vasario 10 dieną išduoti nelygioje kovoje žuvo Vakarų srities Jūros štabo vadai Vaclovas Ivanauskas-Vytenis ir Antanas Liesis-Idenas. 1953 metų rugpjūtį žvejys Naujokas, žvejojęs Sietuvos upelyje, pastebėjo kūlgrinda dažnai praeinančius du partizanus. Žvejys pasigyrė savo kaimynui ar pats pranešė į Varnių NKVD (skirtingi šaltiniai pateikia skirtingą informaciją). Pasaloje laukė NKVD kariauna – Telšių, Varnių ir Kaltinėnų stribai. Partizanai atsišaudydami pasitraukė prie Paršežerio.

Daug skaudžių išgyvenimų patyrė ir partizanų rėmėjai. Štai ką apie gyvenimą Sibiro tremtyje pasakojo Marija Kondrotaitė-Osipova, aktyvi LLA partizanų rėmėja: „Tremtyje ištekėjau už Grigorijaus Osipovo. Jis buvo ukrainietis, Banderos kariuomenės karininkas, paleistas iš kalėjimo. Vyras kalėjime kalėjo 15 metų ir dar 5 metus gyveno tremtyje. Su vyru gyvenau šešerius metus. Gyvenome Miežgrankos geležinkelio stoties gyvenvietėje. Vyras labai susirgo, norėjo mirti Ukrainoje. Palikome viską ir išvažiavome. Nuvažiavome į Ukrainos Sumų srities Lebedino miestą pas vyro seserį. Jos vyras dirbo girininku miškuose. Parvažiavus į Ukrainą po kelių mėnesių vyras mirė. Jam buvo tik 39 metai. Kartu su vaikais likau gyventi Lebedino mieste. Gavau darbą traukinių stotyje, dirbau iešmininke. Ukrainoje labai graži gamta, ukrainiečiai mieli, nuoširdūs žmonės. Bet daugelis neturi lygių teisių su okupantais rusais. Po pusantrų metų grįžau į Lietuvą. Gimtajame krašte dirbau ir vis važiuodavau į Ukrainą lankyti vyro kapo“.

Pokario partizanai visą dešimtmetį kovojo už Tėvynės laisvę. Lietuvos Laisvės Armija buvo viena iš kelių žymiausių tuo laikotarpiu veikusių pogrindinių organizacijų. Šiuo metu kai kurie politikai, istorikai, žurnalistai bando pažeminti partizanus, abejoja pokario partizanų kovos prasme, kartais partizanus net prilygina stribams. Bet patriotams žodis partizanas yra šventas, o žodis stribas yra išdaviko sinonimas. Knygoje išsamiai nagrinėjama Žemaitijos partizanų veikla, tačiau partizanai aktyviai veikė ir kitose Lietuvos vietose. Štai 1944–1953 metais Panevėžio, Pasvalio ir Biržų rajonuose veikę partizanai aktyviai kovojo su okupantais. Pasvalio rajone ilgą laiką vietos partizanams vadovavo Petras Tamošiūnas. 1945–1947 metais Panevėžio rajone veikė „Tėvo“ būrys, pasižymėjęs kovose su okupantais. Šio būrio narys Petras Gataveckas-Šturmanas iki šiol gyvena Panevėžyje. Vykdydamas žvalgybinę užduotį, jis buvo suimtas Kaune 1947 metų pavasarį, dešimt metų praleido sovietiniame lageryje, penkerius metus – tremtyje. Pokario partizanų kova atspindėjo lietuvių tautos laisvės siekius.

© 2010 „XXI amžius“