Žinomi ir nežinomi didvyriai

(Iš prisiminimų apie Vytautą Laugalį)

Vytautas PUPŠYS

Savanorių karta, su ginklu rankose apgynusi jauną Lietuvos respubliką, jau iškeliavo amžinybėn. Bėgantis ir skubantis laikas negailestingai retina ir Nepriklausomos Lietuvos puoselėtojų, pergyvenusių karų ir pokario sumaištį, tremtį ir gulagų siaubą, gretas. Pusę amžiaus jie tylėjo, tačiau ir sulaukę savo valandos, dažniausiai ne ką tepasakę iškeliauja. Pragaro vartai vis dar neužtrenkti. Jų neįkainuojama kovos ir ištvermės patirtis, šiandien dar labai reikalinga mums, taip pat iškeliauja į  nežinią.

Vytautas Laugalis dirbdamas melioratoriumi, stebėdamas sodybų tuštėjimą, išvaikščiojo takus ir pamiškes, vis dar menančius Žaliąjį Velnią, Stiklą, Plieną, Krikštaponį, Vaitelį, Šarūną, jų ryšininkus bei bendražygius. Jis gerai pažinojo daugelį tremtinių ir kalinių, buvo vedęs partizano Kinerto seserį mokytoją Mariją, buvusią partizanų ryšininkę ir gulago kankinę. Atgimimo laikotarpiu tas pažintis gerokai atnaujino, o su Lyduokiuose gyvenančiu partizanu Boliu Čereška netgi susibičiuliavo.

Su Sąjūdžio aktyvistu ir vienu jo vadovų susipažinau 1990 metais, rinkimų kampanijos metu. Man V. Laugalys imponavo mitingų ir susitikimų metu pasakytų kalbų paprastumu, griežta logika ir subtiliu kategoriškumu. Jis išsiskyrė kalbos tono ramumu, nuosekliu faktų argumentavimu, sugebėjimu klausytojus priversti mąstyti.

Svarbiausias metų įvykis Vytauto gyvenime buvo Norilsko vyčių susitikimai. Su ilgesiu jų laukdavo, o grįždavo iš jų visada gerai nusiteikęs, su  naujomis jėgomis ir sumanymais. Su nekantrumu laukė pasirodant prisiminimų knygos apie garsųjį Norilsko sukilimą, kurio dalyvis pats buvo. Ta proga parašė pluoštelį savų prisiminimų. Sielvartavo, kad redaktoriai neturėjo galimybių jų įdėti. Susitaikęs su tikrove tikino save ir kitus, kad visgi nebuvo užmirštas, paminėtas tarp kitų autorių, pagaliau ir fotografija įdėta. Kas žino, galbūt tai jį ir paskatino pačiam imtis plunksnos. Keliasdešimt pirmųjų rankraščio lapų parodė ir man. Kadangi jaunystėje tarnavo Lietuvos kariuomenėje ulonu, tad ir būsimos knygos antraštei pavadinimą parinko. Kartais, nuklysdamas į praeitį, to laikotarpio smulkiau neprisimindavo. Matyt, pernelyg skaudūs prisiminimai siejo su 1941 metų birželio 23 dienos sukilimu, kurio aktyvus dalyvis ir pats buvo. Kur kas dažniau pasakodavo nuotykius iš vokiečių okupacijos laikotarpio. Galbūt tai tik prielaida, bet tą trumpą akimirką lietuviai kariai dar vylėsi tarnausią savam kraštui. Noro, išradingumo ir entuziazmo pakako visiems. Deja, naujų okupantų tikslai slepiami nebuvo ir lietuviškos formuotės skubiai buvo paleistos. Vytautui dar teko laimė kurį laiką lankyti paskaitas Vytauto Didžiojo universitete, kol patį universitetą uždarė, profesorius išvežė į Štuthofą, o studentai išlakstė kas kur. Frontui riedant į Vakarus, noras tarnauti Tėvynei atvedė į gimtąją Žemaitiją, iš kur pateko į vokiečių karinės žvalgybos mokyklą Rytprūsiuose. Tada dar daugelis Lietuvos patriotų tikėjo, kad karas tęsis, o žinios ir ginklai, kad ir iš vokiečių gauti, pravers. Po apmokymų permestas žvalgybinei veiklai į Mažeikių apskritį, gana greit buvo suimtas ir karinio tribunolo nuteistas kaip Tėvynės išdavikas, nors priesaikos  sovietams niekad nebuvo davęs. Greičiau pats tapo išdavimo auka, bet tai  viena iš arešto versijų.

Kiek daugiau prisimindavo apie ten sutiktas asmenybes. Prie tokių pirmiausia priskirtinas monsinjoras Česlovas Kavaliauskas, vienas  populiariausių Šventojo Rašto žinovų ir propaguotojų šiandieninėje Lietuvoje. Keletą kartų teko lankytis pas šį įdomų žmogų, tikrai nuoširdų Vytauto draugą iš Norilsko sukilimo laikų. Vyčių himno autoriaus pokalbiai prie puodelio arbatos, meiliai vadinamos čifirioku, neužmirštami. Nevengiant temų aštresniu kampu ir prisimenant konkrečius žmones, gulagų veteranų nuomonės neretai išsiskirdavo. Teologas tuos likimo brolius, kurie pritapo prie pokomunistinės valdžios ir rado galimybę dirbti jos struktūrose, laikė lanksčiais, bet neatsisakiusiais jaunystės idealų. Jo oponentas su tuo nenorėjo sutikti, nes bendrauti su budelių įpėdiniais mažiausiai negarbinga. Bekompromisinė laikysena tarp praeities ir dabarties, deja, neapsiribojo nuomonių pasikeitimais su iškiliuoju dvasiškiu. Vytautą itin žeidė dalies bendražygių apdairus savų nuopelnų iškėlimas, kartais kitų, ne mažiau nusipelniusių, sąskaita. Kai kurie buvę kovos draugai, negalėdami tai padaryti tiesiai, rado būdą tai atlikti užuolankom ir iš pasalų.

Taip Vytautui buvo prirašomas pasipūtimas, per didelis radikalumas, nesaikingi išgėrimai, galiausiai neaiškūs ryšiai su galimais parsidavėliais bei kitos nuodėmės. Ypač buvo stengiamasi tas apkalbas skleisti tarp saviškių, tačiau asmeniškai mažai pažinojusių šį fanatišką ir, beje, nevengiantį rizikos Tėvynės sūnų.

Nepriklausomybės įtvirtinimo darbui laiko, jėgų ir lėšų tikrai negailėjo. Jo priblėsęs žvilgsnis atsigaudavo tada, jei ką konkretaus pavykdavo Lietuvos labui praktiškai nuveikti. Tik jo begalinių pastangų dėka išeidavo merdėjanti Sąjūdžio pirmagimė „Aistuva“. Laikraščiui pats daug rašė, džiaugėsi negausiais korespondentais, o redagavimas, popierius, korektūros, spausdinimas, pagaliau net platinimas be jo neapsiėjo. Ukmergiečių kančių įamžinimas buvo tapęs kasdieniu jo dienotvarkės punktu. Nors tam darbui savuosius indėlius įnešė ir nemažas būrys bendraminčių, tačiau Vytautas buvo pirmas tarp visų.

Nemažai karštųjų 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje valandų praleidom pas mane namuose stebėdami televizorių, klausydami radijo, vartydami retesnes knygas apie mūsų krašto ir pasaulio didžiųjų nusistatymą Lietuvos likimui. Kas bus dabar? Vakarų politikai ir diplomatai ir šįkart ne ką toliau tenuėjo. Mus gelbėjo pakaršęs sovietinis generalitetas, Kremliaus pataikūnai, rusų demokratai ir viskam abejingas homo sovieticus.

Steigiamajame Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) suvažiavime, naujai kuriamos partijos signataras, kuriuo jis buvo, iš Akademinio dramos teatro balkono nužvelgęs susirinkusiuosius, mįslingai šyptelėjęs, tarsi savęs garsiai paklausė: „Kur mūsų ateitis ir nauji veidai, akademinis jaunimas, valstybės tarnautojai, pedagogai, mūsų pasididžiavimas Lietuvos gražuolės?“ Salė audringai plojo garbingiems Nepriklausomybės šaukliams, didžiojo Sąjūdžio likučiams bei atskilusių koalicinių partijų svečiams. Po kurio laiko Vytautas pakilo ir nieko nesakęs paliko salę. Nesulaukęs pertraukos pakilau ir aš, kad tik negero kas nebūtų nutikę. Radau pustuščiame bufete prie puodelio kavos su lėtai smilkstančia cigarete peleninėje. Klausėsi iš mikrofono sklindančių sveikinimų. Užsirūkydavo jis itin retai, kas reiškė, kad dabar jam sunku. Nežiūrint šventinio šurmulio ir pasitempusių delegatų, visgi kažko trūko. Trūko atvirumo ir nuoširdumo, paradiškumo laikai seniai nugarmėjo į praeitį, kaip kūrybai ir darbui žalingi bei netinkami. Vytautas tą pajuto dar salėje.

Visiems, kam teko ilgiau ar trumpiau pabendrauti su V. Laugaliu, pabrėžia jo orumą ir eleganciją. Mokėjo jis bendrauti su eiliniu kaimiečiu ir jaustis, nepabrėždamas to, jo draugu, pastarajam net neįtariant, kad kalbasi su išsilavinusiu, plačių pažiūrų intelektualu. Nesižemindamas prieš valdžią, savo argumentų logika siekdavo, o neretai ir pasiekdavo norimą rezultatą. Solidžios povyzos džentelmenas darė įspūdį tiek savo bendraamžėms, tiek ir į gyvenimo vidudienį įkopusioms.

Kad karininkas, žvalgas, gulago kalinys ir ilgametis melioratorius ne vieną infarktą pergyvenęs žmogus, galiausiai būtų pasmerktas tuberkuliozės diagnozei, neįmanoma patikėti. Deja, tai buvo nepaneigiama tiesa. Paskutiniai gyvenimo mėnesiai prabėgo Vilniuje, tylioje Antakalnio gatvelėje, kur nuo pokario metų įsikūręs Tuberkuliozės institutas.

Tarp daugybės puikių juodo ir balto marmuro paminklų, kuklių cementinių kryželių Ukmergės Dukstynos kapinėse šeima pastatė vyrui, tėvui ir seneliui ąžuolinį Rūpintojėlį. Iškilęs jis aukščiau už visus kitus čia esančius tarsi simbolizuoja jį nesugniuždytą Laisvės ir nepriklausomybės kovotoją, jos sargybinį.

© 2010 „XXI amžius“