Išeiviai kovoja už lietuvybės išsaugojimą

Prelatas Mykolas Krupavičius buvo ne tik VLIK'o vadovas, bet lietuvybės išlaikymo išeivijoje puoselėtojas

VLIK’as, vadovavęs politinei kovai už nepriklausomybę vokiečių okupacijos metais ir sovietinės okupacijos laikais, ėmėsi ir lietuvybės išlaikymo išeivijoje uždavinių. Didžiąją to siekio dalį turėjo vykdyti Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB), kuriai pradžią davė nenuilstantis Mykolas Krupavičius. Ši bendruomenė, jau pirmąjį dešimtmetį po didžiosios emigracijos bangos padėjusi burti po visą pasaulį išsisklaidžiusius lietuvius pabėgėlius, siekė išlaikyti lietuvišką kultūrą svetimoje aplinkoje. VLIK’as, vadovaujamas prel. M. Krupavičiaus, pagelbėti PLB įsteigė Lietuvybės išlaikymo tarnybą (LIT). Emigracijoje sąlygos lietuvybei išlaikyti darėsi sudėtingesnės. Kaip lietuvybės išlaikymo darbas vyko pirmaisiais tremties metais, atskleidžia tuometinio VLIK’o vadovo, jo sudėtyje įkurtos LIT valdytojo M. Krupavičiaus 1952 m. liepos 12-osios bendraraštis Nr. 10, kuriame buvo išdėstyti nurodymai ir patarimai PLB vadovams, į ką būtina nukreipti į svetimus kraštus patekusius lietuvius. Dokumentas surašytas rašomąja mašinėle ant trijų lapų ir pasirašytas LIT valdytojo.

M. Krupavičiaus dokumentas buvo rašomas 1952-aisiais, kai Lietuva buvo stalinizmo gniaužtuose – šimtai tūkstančių jos piliečių buvo vežami ar jau išvežti kaip buržuaziniai nacionalistai ar jų „pagalbininkai“ į Sibiro tremtį, kiti – šaudomi, dar kiti gaudomi miškuose ir po kankinimų NKVD kalėjimų rūsiuose siunčiami į Rusijos lagerius, dar kiti išsekusias jėgas atidavė jau gęstančiai kovai. Dar kiti, pasiekę Vokietiją, ten praėję „perkeltųjų asmenų“ stovyklas ir pamatę, kad nebeliko galimybės sugrįžti į laisvą kraštą, išsivažinėjo po kitas šalis – Prancūziją, Italiją, Ameriką, Australiją. M. Krupavičius neseniai išleido garsųjį partizaną Juozą Lukšą į okupuotą Lietuvą ir net nenujautė, kad jis jau yra žuvęs. (Apie Lukšos žūtį 1951 metais Krupavičius ir kiti išeivijos aktyvistai sužinojo tik 1960 metais.) Nors išeiviams jau buvo aišku, kad partizaninis pasipriešinimas eina į pabaigą (jau buvo žuvę ir kiti partizaninio pasipriešinimo vadai, taip pat ir iš Vakarų atsiųstas Julijonas Būtėnas), į priverstinę tremtį svetimose šalyse patekę lietuviai kilo į politinę išeivijos kovą. Bet netrukus, pamatę, kad tėvynės išlaisvinimas tolsta, pradėjo galvoti, kaip kovoti už lietuvybės išlaikymą savame siaurame emigrantų rate – tai irgi buvo labai svarbu.

Pagrindiniu PLB tikslu įvardydamas „lietuvybės išlaikymą lietuviuose“ M. Krupavičius savo bendraraštyje nurodo, kad lietuvybė „yra ne kas kita, kaip lietuvių tautinė kultūra – kalba, papročiai, religija, knyga ir t. t.“ Jo manymu, PLB turi surasti kelius ir būdus „visus lietuvius, atsidūrusius šiapus geležinės uždangos, įtraukti į tautinių vertybių saugojimo darbą ir tautinės kultūros kūrimo darbą... visais galimais būdais kaupti mokslo ir kultūros vertybes ir jas parsivežti į atvaduotą Lietuvą greta nesužalotos lietuviškosios sielos ir nesudarkytos lietuvių kalbos bei papročių“. Čia jis cituoja irgi jo kuriamos PLB nuostatas. Pirmutiniu ir pagrindiniu dalyku, kuriam turi būti skiriamas visas dėmesys, M. Krupavičiaus pastebėjimu, yra „mūsų tėvų gimtoji lietuvių kalba“. Jis įsakmiai nurodo: „Tautinė mirtis prasideda kartu su savo gimtosios kalbos užmiršimu ar paniekinimu“ (čia ir kitur – paryškinta mūsų), o lietuvių kalba „yra lietuvybės kertinis akmuo“. Iš to kyla dvejopi uždaviniai: „iš vienos pusės, saugoti ją kaip savo akį gyvą ir švarią savo šeimos židiniuose ir tarpusavio santykiuose. Iš antros gi – šalinti visa, kas graso ją išstumti iš šeimos židinio, iš tarpusavio lietuvių santykių, kas jos grynumui kenkia“. Ir čia pat jis pabrėžia tris kalbos išsaugojimo šaltinius: „Kalbos gyvumo ir grynumo saugojimas bei kultivavimas tremtyje galimas tik šeimoje, lietuviškoje mokykloje ir bažnyčioje“. Ypatingas vaidmuo gimtosios kalbos išsaugojimui tenka šeimai: „Šeima – svarbiausias ir tvirčiausias gimtosios kalbos saugotojas. Bet šeima taip pat gali virsti ir galingiausias nutautinimo šaltinis. Tą griovimo darbą atlieka tos šeimos, kurios pradeda vartoti kad ir praktiškiausiais sumetimais svetimą kalbą savo pastogėse ir mišriose šeimose“. Taip apibūdinęs šeimos svarbą gimtosios kalbos išsaugojimui M. Krupavičius daro negailestingą, bet teisingą išvadą: „Mišrioji šeima tremtyje – lietuvių kalbai ir tautybei kapas“.

Lietuvių kalbos saugojimui ir stiprinimui priemonės, kaip teigia M. Krupavičius, šalia šeimos ir nuolatinės tarpusavės praktikos, yra „mokykla, bažnyčia, knyga, laikraštis ir kitos tolygios priemonės“. Jis teigia, kad šioms priemonėms negalima gailėtis jokios aukos, nes „lietuvybei išlaikyti lietuviui jokia auka ne per didelė“. (Kaip gaila, kad minint nepriklausomos valstybės 20-metį sava valdžia, netgi dešinioji, šito visiškai nesupranta ir iš lietuviškos knygos ar laikraščio, kaip iš naftos ar komercijos biznio, sugalvoja gauti tokią pat naudą, apkraudama didžiuliais mokesčiais.) M. Krupavičius džiaugiasi, kad atsiranda žmonių, kurie lietuviškai mokyklai „paskiria paskutines jėgas“, kai „po sunkaus fabriko darbo eina į mokyklą mokyti dažniausiai be jokio atlyginimo ir dar dažniau be tėvų padėkos žodžio“. „Tai mūsų tautos tylūs didvyriai, tautos apaštalai“, – džiaugdamasis tokiais pasiryžėliais rašo Krupavičius. Ir vėlgi netgi tuo ankstyvu emigracijos laiku M. Krupavičius įžvelgia ir liūdną reiškinį, kai „atsiranda tremtinių, kurie neleidžia vaikų į lietuviškąsias mokyklas, o jei ir leidžia į tokias, kur ir lietuvių kalbos gali mokytis, tai mokytojams draudžia jos jų vaikus mokyti“. Deja, konstatuoja M. Krupavičius, neretai taip pasitaiko ir su religijos mokymu. Reikia priminti, kad tokie reiškiniai atsirado jau baigiant pirmąjį emigracijos dešimtmetį, o prieš akis buvo dar keturios dešimtys metų. Bet tuometinė išeivija sugebėjo sulaikyti nutautėjimo grėsmes ir, kad ir labai sunkiai, išsaugoti lietuvybę svetimoje aplinkoje tuos ilgus dešimtmečius. M. Krupavičius ypač sielojasi dėl lietuviškos knygos išeivijoje likimo. Nors tuo laiku rašytojų, poetų ir apskritai idealistų jaunoje išeivijoje netrūko („rašytojai sunkiausiomis sąlygomis plunksnai neleidžia rūdyti ir talentui samanomis apaugti“), tačiau „skaitytojų maža, netgi per daug maža“. „Knyga neperkama ne dėl to, kad pinigo pritrūktų tam reikalui, bet dažniausiai dėl to, kad tas atliekamas pinigas panaudojamas tautai nereikalingam, o dažnai net kenksmingam reikalui“. Taip „tautybei bei lietuvių kultūrai kertamas kietas smūgis“. Tenka pastebėti, kad platinant knygas išeivijoje visą laiką buvo susiduriama su dideliais sunkumais, ir tą rodo net ir vėlesnių lietuviškos knygos puoselėtojų pastangos, įvardytos kituose archyviniuose dokumentuose.

Lietuviškai kultūrai išeivijoje skatinti ir ugdyti Krupavičius siūlo įvairias priemones. Tarp jų svarbiausios yra tokios: 1) steigti lietuviškas mokyklas ar kursus arba bent organizuoti „keliaujančias“ lituanistines mokyklas; 2) kiekvienoje lietuvių gyvenamoje vietoje steigti knygyną, kioską ar spaudos agentūrą, rengti spaudos dienas ar savaites knygos ir laikraščio propagandai, steigti skaityklas ar bibliotekas arba prisimenant knygnešių laikus po namus nešioti knygas ir laikraščius, siūlant pirkti ar prenumeruoti; 3) kurti Kultūros Fondą, kuris, kaip kiekvieno krašto PLB dalis, būtų galinga lietuvybės palaikymo priemonė; 4) prie Kultūros Fondo ar prie krašto Lietuvių Bendruomenės steigti kitas įstaigas, tarp jų ir Švietimo skyrių, kurio uždavinys – steigti mokyklas, parengti joms programas ir vadovėlius, aprūpinti jas mokytojais, steigti bibliotekas, knygynus ar kioskus; 5) prie LB įstaigų koncentruoti  akciją už lietuvių kalbos apsaugą prieš visus veiksnius, kliudančius ir kenkiančius lietuvių kalbai, ypač prieš mišrių šeimų kūrimą – „sudaryti galimybes susirasti sau lietuvaitę žmoną ar lietuvį vyrą“ (tam panaudojant tarpininkavimo biurus, skelbimus ir pan., t. y. „labai praktiškas ir būtinai reikalingas dalykas“); 6) rūpintis lietuviu kunigu ir lietuviškomis pamaldomis ir parapija, kaip galingomis lietuvybės išlaikymo priemonėmis, nes „tas reikalas nėra privatus, bet visuomeninis, visos lietuviškosios bendruomenės reikalas“.

Šio bendraraščio metu LPB dar tik formavosi, ir dažnai jos funkcijas vykdė M. Krupavičiaus vadovaujama LIT. M. Krupavičius siųsdavo ne tik įvairius bendraraščius, bet ir anketas LB vadovybėms, tačiau tuo metu dažnai net negaudavo atsiliepimų ir atsakymų. Todėl jis džiaugiasi gavęs gana platų ir išsamų Australijos LB Valdybos atsakymą. (Galima manyti, kad tai buvo tuometinio Australijos LB veikėjo kun. Prano Jatulio dėka surašytas atsakymas.) Su bendraraščiu nr. 10 M. Krupavičius siunčia naujai papildytą anketą, nes senasis variantas, kaip teigia kai kurie LB vadovai, pradingęs. Pripažinęs, kad planas išlaikyti lietuvybę tremtyje yra sunkus dar besikuriančiai PLB, M. Krupavičius teigia, kad LIT pasirengusi tą planą parengti, ir tuo tikslu 1950 m. sausio 12–13 dienomis Vokietijoje buvo sušaukusi lietuvių švietėjų, kultūrininkų ir visuomenininkų konferenciją, kuri „to plano griaučius pagamino“.

Išeivijoje atsidūrusių lietuvių vadų tikslai buvo labai svarbūs ir tolygūs kovai už nepriklausomybę okupuotoje tėvynėje. Juk svetima aplinka gniaužė lietuviškumą, lietuvybės pasaulėjautą. Todėl ne veltui jau kitos kartos daugeliu atvejų prarado savo tautinį identitetą – jose tautiškumas nėra vertinamas, išeivių naujoji karta įsijungė į amerikietiškąją, anglosaksiškąją ar frankofoniškąją visuomenę. Blėsta lietuviškos kultūros centrai, lietuviškos parapijos, sekmadieninės mokyklos. Tiesa, tam tikrą pagyvėjimą, kai kur net suklestėjimą rodo trečiosios bangos emigracija. Nors daugeliu atvejų nebūdama politinė, kartais net ir ne tautinė (emigruoja ir ne lietuviai) ar ne religinė, jausdama gimtojo krašto nostalgiją,  ji pamažu vienijasi pagal tautinį principą, leidžia laikraščius ir kuria lietuviškas mokyklas.

Tokie kreipimaisi padarė didelę įtaką lietuvybės išlaikymui iki pat nepriklausomybės iškovojimo. Gaila, kad nedaug susipratusių lietuvių grįžo į laisvą Lietuvą – 50 metų vykęs atskiras gyvenimas subūrė juos į savas bendruomenes, su savo ryšiais, savo artimaisiais, savo pažįstamais, bičiuliais. Bet dar yra svarbiau tai, kad mūsų tautai tėvynėje, ne tik emigracijoje, tokie pamokymai irgi yra būtini. Juk dabar, atsidūrę prieš nepriklausomybės sukeltas grėsmes, pamatėme, kad esame nepasirengę daugeliui iššūkių – ir emigracijai, ir neapgalvotam bei silpnadvasiam mišrių šeimų kūrimui, ir, svarbiausia, vergavimui aukso veršiui, nuo kurio vargsta daugiau nei pusė tautos. Tad M. Krupavičiaus ir kitų išeivijos vadų pamokymai turėtų skverbtis į mūsų tautos širdį, dvasią, pasaulėjautą.

© 2010 „XXI amžius“