Lietuvos nepriklausomybės kaina

Laima MACYTĖ

Dail. V. Mackevičius. Ataka prieš bermontininkus 1919 m.

1919 m. grįžus po mūšių su bermontininkais (iš d.) Genrikas Songinas, Juozas Barkauskas, kitas neatpažintas. Nuotr. iš J. Barkausko albumo. Šaltinis: www.draugas.org

Praėjusį savaitgalį Radviliškyje buvo inscenizuotas 1919 metų mūšis su bermontininkais. Ta proga prisimename prieš 91-erius metus vykusią kovą dėl nepriklausomybės.

Kovos su bermontininkais

1919 m. rudenį Lietuvos karinė padėtis buvo labai sunki, nes reikėjo kovoti net su trimis priešais: bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Bermontininkai – provokiškos orientacijos armija, suformuota Latvijoje, kuriai vadovavo  Pavelas Bermontas. Plėšikaudami Latvijoje, bermontininkai pasiekė ir Lietuvą. Veldamiesi į atvirus konfliktus su gyventojais ir vietinėmis Lietuvos kariuomenės įgulomis, jie sudarė rimtą grėsmę Lietuvos valstybingumui. Su jais kovojo tik negausios karo komendantūrų ir vietos policijos jėgos. Iš karto buvo tikėtasi, kad vokiečių kariuomenei palikus Lietuvą, su ja išsikraustys ir bermontininkai. Tačiau taip neįvyko.

Spalio 9 dieną krašte paskelbiama karo padėtis, o spalio 12 dieną Vyriausiasis kariuomenės vadas gen. ltn. Pr. Liatukas I brigados vadą plk. ltn. K. Ladygą paskyrė fronto prieš bermontininkus vadu. Pastarasis savo būstinę pasirinko Baisogaloje. Spalio 16 dieną Lietuvos Vyriausybė nusprendė pradėti karą su bermontininkais.

Pagrindines savo pajėgas priešai išdėstė šiaurės Lietuvoje – Saločių, Joniškėlio, Šiaulių, Radviliškio, Lyduvėnų, Raseinių apylinkėse. Spalio 31 dieną jie jau pasiekė Jurbarką, puldinėjo Raseinių, Tauragės, Mažeikių, Telšių komendantūras, jas nuginkluodavo. Šiauliuose nesutikę stipresnio pasipriešinimo užėmė Šilėnų ir Radviliškio geležinkelio stotis, o po kelių dienų – Biržus ir Nemunėlio Radviliškį. Linkaičių–Baisogalos–Panevėžio geležinkelio trikampis Lietuvai buvo svarbus strategiškai: juo vyko susisiekimas su Kaunu ir Dauguvos frontu, juo gabeno maistą ir ginklus.

Be to, bermontininkai galėjo įsibrauti į šalies gilumą ir pulti  laikinąją sostinę Kauną.  Pradėta ruoštis lemiamoms kovoms. Vyriausiojo kariuomenės vado gen. S. Žukausko įsakymu Panevėžio atskirasis batalionas pasitraukė iš kovos su bolševikais fronto ir po 10 dienų jau buvo mūšio su bermontininkais fronte. Jie išsidėstė Klovainių-Moniūnų-Rozalimo-Maldžiūnų-Šilaikonių-Alksniupių ruože. Štabą įkūrė Stūriškiuose. Iš Kauno į Baisogalą atvykęs plk. ltn. Edv. Adamkevičiaus vadovaujamas atskirasis batalionas užėmė poziciją Linkaičiai-Žinėnai-Daugėlaičiai-Šiaulėnai. Šio bataliono štabas ir ligoninė buvo Jasaičių, o ūkio dalis – Daujočių kaime. Spalio 15 dieną I kuopos žvalgai pirmą kartą susirėmė su bermontininkais Daugėlaičių kaime. Žuvo radviliškiečiai jaun. pusk. G. Sakalauskas ir eil. J. Jaraminas. Iš Kaišiadorių atvykęs karin. K. Škirpos vadovaujamas Vilniaus batalionas išsidėstė nuo Paltynų ir Žaiginio iki Dubysos upės. II pėstininkų pulkas, vykdęs žvalgybą, iš Zarasų buvo perkeltas į Šeduvą. Marijampolės batalionas saugojo Radviliškio geležinkelio stotį ir stebėjo bermontininkų kariuomenės veiksmus. Žemaitijos komendantūrų rinktinė saugojo Kauno-Seredžiaus- Jurbarko atkarpą. Spalio 16 dieną plk. ltn. K. Ladyga jau buvo sudaręs, kad ir ne ištisą,  apsaugos liniją. Tuo tarpu bermontininkai laikėsi tokiu ruožu: Kriukai-Pašvitinys-Lygumai-Šiauliai-Radviliškis-Tytuvėnai-Viduklė-Raseiniai-Šimkaičiai-Eržvilkas-Jurbarkas. Spalio 19 dieną Radviliškio geležinkelio stotyje bermontininkai sulaikė ir iškratė pravažiuojantį traukinį, o naktį – kitą traukinį, vykusį į Panevėžį. Pagaliau atvykęs šarvuotas traukinys privertė netikėtai užpultus Marijampolės bataliono karius pasitraukti iš užimtų pozicijų. Spalio 20–22 dienomis vyko Linkaičių kautynės. Santarvininkų karinių misijų atstovai, susirinkę Šiauliuose spalio 30 dieną, stengėsi  bermontininkus evakuoti iš Lietuvos. Derybų metu nutarta, kad iki lapkričio 14 dienos vokiečiai užbaigs savo kariuomenės evakuaciją.

Radviliškio kautynės

1919 m. spalį ir lapkritį Radviliškis buvo svarbiausiu bermontininkų organizaciniu centru. Tuometiniais Krašto apsaugos ministerijos operatyvinio skyriaus duomenimis, Lietuvoje bermontininkų buvo per 15 000. Lietuvių kariuomenės vadovybė lemiamą priešo puolimą buvo numačiusi lapkričio 16 dieną, tačiau turėjo toleruoti santarvininkų misijos nurodymus. Tačiau įkyrėjus nuolatiniams puldinėjimams, fronto vadas plk. ltn. K. Ladyga 1919 m. lapkričio 18 dieną sušaukė fronto dalių vadus į štabą Baisogaloje, supažindino su esama padėtimi ir, prisiėmęs sau visą atsakomybę, be Vyriausybės žinios įsakė pradėti puolimą lapkričio 21 dieną.

1919 m.  lapkričio 21-osios 3 val. ryto lietuviai pradėjo Radviliškio vadavimą. Mieste buvo įsitvirtinę apie 800 labai gerai apsiginklavusių priešų. Gyvenvietės puolimą patikėta plk. V. Grigaliūno-Glovackio vadovaujamam II pėst. pulkui, turėjusiam nemažą patyrimą kovose su bermontininkais Dauguvos fronte. Puolimas pradedamas trimis voromis, kiekvienoje po vieną batalioną. Į pirmąją ataką buvo paskirtas silpniausias batalionas, nes tikėtasi, kad priešas greitai iš miesto pasitrauks. Stipresnieji buvo numatyti Šiauliams užimti. „Mjr. J. Motiejūno-Valevičiaus vadovaujamas I batalionas puolė Radviliškį nuo Karčiamų kaimo tiesia atvira vietove pagal vieškelį ir geležinkelį, nedarydamas didesnių apėjimų manevro. Puolimo pradžioje, naktį, ltn. S. Oželiui su kareivių būriu pavyko įsibrauti į Radviliškį, tačiau užnugaryje buvę daliniai laiku neatvyko pagalbon. Bermontininkai, kurių daugumą sudarė vokiečiai, tai pastebėję, tuoj puolė ltn. S. Oželio būrį ir išstūmė jį iš Radviliškio. <…>. Nepasisekė ir kitoms I bataliono kuopoms“ (Vytautas Lesčius „Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920“ V., 2004). Lapkričio 22 d. 7 val. rytą lietuviai, iš visų pusių apsupę Radviliškį, ruošėsi atakai prieš mieste vis dar neįveikiamus priešus. Reikėjo net kelių puolimų, vidudienio poilsio, kad vakare bermontininkai, neatlaikę spaudimo, pradėtų bėgti iš miesto.

Išvadavus Radviliškį, lietuviams liko didelis karo grobis, kurį paliko bėgdami bermontininkai. Jaunutei mūsų kariuomenei tai buvo labai didelė materialinė parama. Visas priešų paliktas turtas kitą dieną traukiniu iš Radviliškio buvo išvežtas į Kauną. Žuvusieji I pėst. būrio kariai buvo laidojami Baisogalos, o II pėst. būrio – Šeduvos kapinėse.

Tik išvijus priešus iš miesto, į Radviliškį šarvuotu traukiniu atvyko gen. H. A. Niesselio vadovaujama karinė misija, kuri pareikalavo karo veiksmus sustabdyti ir pasitraukti į pradines pozicijas. Fronto vadas plk. ltn. K. Ladyga pakluso šiems reikalavimams: lietuviai atsitraukė, kad bermontininkai galėtų nekliudomi iš Lietuvos išvykti. Paskutinieji bermontininkai Lietuvą paliko 1919 m. gruodžio 15 dieną.

Radviliškis juos turi prisiminti

Radviliškio vaduotojai yra nusipelnę ypatingos pagarbos. Prisiminkime juos.

Tai – 4-ojo pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko eilinis, 3-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus kavalierius Steponas (Stepas) Vinkus (Vinka), žuvęs Radviliškyje, palaidotas senosiose miesto kapinėse Maironio gatvėje. Apie jo atliktą žygdarbį rašė kovos draugai: „Stepas Vinka gimė 1901 m. Kretingoje. Kariuomenėn stojo, kaip jis pats sakėsi, tėvo neleidžiamas. Iš kitų draugų sužinojau aplinkumą, kurioje jis žuvo. Buvo šitaip. Mūsų kuopa užėmė poziciją prie Radviliškio palei geležinkelį. Reikėjo perkirpti priešo telefono laidą, kuris buvo aukštai ant stulpo. Stepas pats savo noru apsiėmė tą uždavinį atlikti. Įlipo į stulpą, perkirpo laidą ir jau leidosi žemyn. Bet, nelaimei, staiga pasirodė bermontininkų šarvuotas traukinys. Priešai paleido į Vinką keletą šūvių, ir šis krito negyvas. Už savo žygį Vinka apdovanotas Vyties kryžiumi. Palaidotas Radviliškio kapuose.“ (Stasys Piktuižis. Kretinga. 1937.III.15)

„Gavome įsakymą užimti Daugėlaičių dvarą. Žygiuodami sužinojome, kad Daugėlaičiuose yra įsistiprinę vokiečiai. Tuojau praskleidžiame grandinę ir pradedame pulti. Vokiečiai smarkiai ginasi. Bėgąs šalia manęs puskarininkis Sakalauskas krinta peršautas. Tai pirma mūsų kuopos auka. Bebėgant man su Jaraminu per tiltelį, krinta ir jis. Bet dvarą vis tiek paėmėm. [...] Dvaro paėmimas mums atsiėjo du užmuštus ir keturis sužeistus. Užmuštieji palaidoti Radviliškyje. Juos nusivežė atvažiavę jų tėvai.“ (Antanas Antanaitis. T. 2, p. 102)

„Generalinio štabo pulkininkas Vladas Skorupskis. Drąsus ir ryžtingas karininkas ir vadas. Vadovavo 1-jam pėstininkų D.L.K. Gedimino pulkui. Ypatingai pasižymėjo kautynėse su bermontininkais prie Radviliškio. Už tas kautynes buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino 4-uoju laipsniu su ypatingu užrašu: „Už Radviliškį“. Tai buvo vienintelis Vyčio Kryžiaus ordinas su specialiu užrašu” (Stasys Raštikis. „Lietuvos likimo keliais“. T. 4. (1996 m.), p. 76).

„Apie puskarininkį Kazį Bieliauską, tarnavusį geležinkelių kuopoje, ir jo drąsius kovos draugus apdovanojimo lape taip rašoma: „Puskarin. Kazys Bieliauskas, jaun. pusk. Adolfas Šumskis, eilinis Juozas Butrimas ir eilinis Juozas Arminas 1919 metais ties Radviliškiu buvo prikomandiruoti prie pėstininkų kaip sprogdintojai. Lapkričio 23 dieną vokiečių garvežys su keliais vagonais, pilnais vokiečių bermontininkų, stovėjo netoli Radviliškio. Aukščiau minėti mūsų kareiviai slaptomis nuėjo netoli Mankiškių stoties ir išardė geležinkelį. Tuo būdu garvežys su visais vagonais ir visais bermontininkais pateko į lietuvių rankas. Visi mūsų sprogdintojai buvo apdovanoti Vyčio Kryžiais” (Ten pat, p. 103).

„Eilinis Adomas Jaskutėlis pasižymėjo kautynėse prie Dauguvos ir Radviliškio.“ (Ten pat, p. 107).

 „Sanitarijos puskarininkis Jonas Kutra buvo baigęs felčerių mokyklą dar rusų caro kariuomenėje. Pasižymėjo kautynėse prie Radviliškio. Jo Vyčio Kryžiumi apdovanojimo lape rašoma: „Felčeris Jonas Kutra ir eilinis Pijus Zareckas, puldami priešo patranką, pirmieji ėjo priešo link. Neatsižvelgdami į smarkią priešo patrankos, kulkosvaidžių ir minosvaidžių ugnį, visą laiką buvo grandinėje ir kautynių karščiausiu metu teikė pagalbą sužeistiesiems“ (Ten pat, p. 109).

„Skyrininkas Stasys Liorentas tarnavo atskirame Panevėžio batalione. Apdovanojimo lape trumpai pasakyta: „1919 m. lapkričio 22 d. skyrininkas Stasys Liorentas, nekreipdamas dėmesio į smarkiausią bermontininkų ugnį ir pavojų savo gyvybei, ties Daugėlaičių tiltu pertraukė priešo telefono vielas Joniškio-Šiaulių linijoje“ (p. 109).

Muziejininkas V. Šenauskas rašo: „Vienas Daugėlaičių apylinkės savanoris, vėliau gyvenęs Šiauliuose, 1937 m. pasakojo: „1919 metais kovo 28 dieną laikiname Radviliškio komitete susirinko apie 20 įvairaus luomo amžiaus vyrų: Stasys ir Jonas Buzai, Spudulis, Gracijonas Sakalauskas, Jonas Jaraminas, du broliai Puniai, Laurinaitis, Feliksas Normantas, Dovidauskas ir kiti (kai kurių vardai nežinomi). Ugniagesių orkestro lydimi patraukėme stotin. Vieni kaizerinės armijos vokiečiai į mus žvairavo, kiti juokėsi, o dar kiti ir su tikra pagarba žiūrėjo. <…>. 1919 m. lapkričio 21-22 dienomis lemiamose kautynėse dalyvavo Benediktas Prekeris (vėliau gyvenęs ir dirbęs Kaune, kur prieš šešerius metus ir mirė). Šiose kautynėse dalyvavo ir mūsų žemietis Mykolas Lipnickas, kuris sužeistas priešo kulkos nuskendo Arimaičių ežere. Kostas Bagušis, savanoris iš Baisogalos, kovėsi pelkėse, prie vėjinio malūno (mirė apie 1984-uosius metus, palaidotas Valatkonių kapinėse). Petravičius (deja, vardas nežinomas), kuklus žmogus, maždaug 1955-aisias dirbęs Šiauliuose, dalyvavo mūšiuose su bermontininkais prie Radviliškio pravoslavų kapinių, buvo sužeistas ir už narsumą apdovanotas Vyties kryžiumi. Paskutinis Radviliškio kautynių liudininkas Izidorius Litinskas, gimęs 1899 metais, gyvena Radviliškyje“. („Mūsų kraštas“, 1989 m. gruodžio 5 d. Nr. 144 (5776))

„Radviliškio apylinkės Daujočių vienkiemio ūkininkas Mačiukas, nors turėjo jau apie 50 metų amžiaus, bet buvo labai energingas ir drąsus žmogus. [...] Nuo mažų dienų gerai pažindamas savo apylinkę, nieko nelaukdamas nuvyko į mūsų kariuomenės štabą ir pasisiūlė dirbti drauge kaip partizanas. Mūsų kariuomenės vadovybė mielai sutiko priimti jo vertingus patarnavimus. [...] Daugelyje mūsų kariuomenės žygių Mačiukas ėjo drauge su kariais į pavojingiausias ir rizikingiausias vietas, ne kartą savo drąsa ir pasiryžimu paskatindamas karius dideliems žygiams.“ („Karys“, 1936 m. Nr. 47. P. 1197).

Radviliškio senosiose miesto kapinėse stovi paminklas pirmiesiems žuvusiems prie Daugėlaičių savanoriams Jonui Jaraminui ir Gracijonui Sakalauskui. Kairiajame krašte, netoli žuvusiųjų bermontininkų palaidojimo ir paminklo vietos, yra kitų Lietuvos kariuomenės savanorių-kūrėjų kapai. Čia palaidoti: 1-jo pėst. pulko eilinis Jonas Čekanauskas, žuvęs 1919 m. lapkričio 22 dieną, 2-jo pėst. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulko eilinis Feliksas Neverdauskas, žuvęs 1919 m. (1920 10 21), 4-ojo pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko eilinis Antanas Šilkus, žuvęs 1919 m., to paties pulko eilinis, 3-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus kavalierius Steponas (Stepas) Vinkus (Vinka), 2-ojo pėst. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulko eilinis eilinis Feliksas (pavardė neišskaitoma) ir Nežinomas karys, žuvęs 1919 m.

Šeduvos miesto kapinėse palaidoti 1919 m. lapkričio 21-24 dienomis žuvę 2-ojo pėstininkų pulko eiliniai: J. Aleksevičius,  Vincas Jablonskis, Jonas Kalanta, Jonas Katilius, Jonas Kazlauskas, Petras Podžiukas, P. Šimanauskas.

Baisogaloje palaidoti 1-ojo pėstininkų pulko eiliniai: Juozas Dainauskas, Juozas Klevas, Jonas Kuzmickas, Jonas Lagerpušas, Vincas Laurinaitis, Stasys Sadauskas, Stasys Stangvoldas ir du Nežinomi Lietuvos kariai.

Varnionių kapinių kalvelės pakraštyje dar yra išlikę 1919 metų apkasai. Kovų su bermontininkais metu (1919 m.) šiose kapinėse palaidoti du savanoriai, žuvę Varnionių kaime – Balsys ir Kazlauskas.

Radviliškio ir Baisogalos kapinėse palaidotų Lietuvos karių, žuvusių 1919 metais kovose su bermontininkais, pavardės įrašytos į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro laidojimo vietų sąrašą.

© 2010 „XXI amžius“