Partizanų vado motina

Iš prisiminimų apie Petronėlę ŽEMAITIENĘ

Partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto motina Petronėlė Žemaitienė

Gargždų kapinėse stovi paminklas su užrašu „Žemaičių šeima“. Jokių vardų, datų. Ten palaidota ir partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto motina Petronėlė Žemaitienė. Prie šio kapo yra lentelė: „Čia ilsisi partizano Motina“. Vyro, irgi Jono, kapas nežinomas. Abu jie prieš mirtį buvo Laugalių senelių ir invalidų namų gyventojai. Spėjama, kad tėvo bevardis kapas yra toje kapinių pusėje, kur pokariu laidojo savųjų nesulaukusius invalidų namų gyventojus.

Jono tėveliai Petronėlė Daukšaitė (1886–1961) ir Jonas Žemaitis (1876 – apie 1953) susipažino Kurtuvėnų dvare (dabar – Šiaulių r.), Petronėlė – vyriausia keturis vaikus auginusioje šeimoje, gyveno Kurtuvėnų miestelyje, anksti neteko motinos. Jonas Žemaitis dirbo pienininkystės meistru, buvo užsispyręs vegetaras. 1902 metais jiedu sukūrė šeimą. Petronėlė – dešimčia metų už vyrą jaunesnė, kurį laiką slapta mokytojavo – buvo vadinamoji „daraktorė“, nes lietuvybė ir lietuviškas raštas buvo uždrausta. Tėvas buvo neramus, ūmoko būdo, tad Petronėlei, atsidavusiai šeimai, reikėjo prisitaikyti. Vėliau persikėlė gyventi į Palangą. Ten tėvas Jonas dirbo grafo Felikso Tiškevičiaus pieninėje gamybos meistru. Bendravo su garsiu laisvamaniu Jonu Šliūpu. Jo gyvenimo credo buvo: „Gerbkime vienas kitą“. Pats buvo laisvamanis, bet gerbė kitų žmonių įsitikinimus. Motina, atvirkščiai, buvo uoli katalikė. Sako, vyras ją lydėdavo į bažnyčią, atstovėdavo pamaldas, bet per Pakylėjimą, visiems klaupiantis, išdidžiai stovėdavo.

Kiek prisimena savieji, Petronėlė buvo tamsaus gymio, rudų akių, o Jonas nešiojo ilgą garbanotą barzdą.

1910 metais Petronėlės brolis Aleksandras Daukša pasikvietė Žemaičius į Lomžą Lenkijoje, kur turėjo savo verslą. Jų namai tapo lietuvių susibūrimo vieta. 1917 metais grįžę į Lietuvą, leido vaikus į mokslus. Gyveno Kiaulininkų kaime, netoli Raseinių, Žemaičių tėvonijoje.

Jiems gimė trys vaikai – Kotryna, Petriukas ir Jonas. Petriukas, taip pavadintas Motinos garbei, mirė mažas ir buvo palaidotas Palangos kapinėse. Kotryna, baigusi šešias gimnazijos klases, išvažiavo mokytis į Kauno mokytojų kursus, o Jonukas baigė Kauno karo mokyklą, vėliau studijavo karo mokslus Prancūzijoje. 1932 metais pardavę ūkį Žemaičiai persikėlė į Kretingą. Čia atidarė arbatinę ir maisto produktų parduotuvėlę. Tačiau prekyba nesisekė, tad 1936 metais šeima grįžo į Kiaulininkų kaimą. Jonas tada jau buvo karininkas. Okupavus Lietuvą, sovietinei valdžiai Lietuvos karininkai tapo nereikalingi.

1941 metų birželį dukterį Kotryną Žemaitytę-Juškienę su vyru ir mažais vaikais ištrėmė į Sibirą. Šios šeimos istoriją mums pasakojo ir Kotrynos duktė Aušra Juškaitė-Vilkienė.

Jau 1945 metų birželio 2-osios vakarą Motina skaudančia širdimi išlydėjo sūnų Joną, kuris visiems laikams paliko tėvų sodybą ir paskutinį kartą matė savo tėvus. 1946 metų vasarą, kaip partizano šeimos nariai, iš savo sodybos Kiaulininkų kaime Žemaičiai (kartu ir Jono brolis Antanas) buvo išvaryti, namai nacionalizuoti. Prasidėjo benamių dalia, gelbėjo geri žmonės.

Reikia pasakyti, kad Jonas Žemaitis-Vytautas gyvenime buvo realistas, blaiviai mąstantis, perėmęs ne tik Motinos, tėvelio, bet ir visos giminės gerąsias savybes. Kaišiadoryse gyvenanti Vytauto ryšininkė, partizanų rėmėja, pagalbininkė Elvyra Trugaudytė-Švendrė (vėliau – Savickienė), kilusi  iš Pušiniškio kaimo, netoli Dukto miško – partizanų buveinės (dabar Radviliškio rajonas), Marijai Marcevičienei pasakojo: „Koks šaunus buvo Jono Beloglovo-Algio būrys! Žiemą jis išsiskirstydavo į mažesnes grupes. Iš jų ypač mylėjom „Vaikaičių“ būrį – jame visi studentai ir gimnazistai, linksmuoliai, dainininkai, poetai. Jiems vadovavo Albinas Arbūzas-Eiva... Tačiau „Vaikaičiai“ pateko į kareivių pasalą. Žuvo visi, išskyrus Joną Bislį-Jokį, išvykusį su užduotimi. Ir mūsų linksmuoliams kareiviai užnėrė kilpas ant kojų ir pusnuogius mašina vilko iki miestelio, ir pametė aikštėje prie bažnyčios. Ten juos ir užkasė. (...) Netrukus žuvo ir poetas Jonas Bislys. Apie 1948 metus mūsų apylinkėse pasirodė Jonas Žemaitis, Petras Bartkus ir kiti partizanai. Dažnai užeidavo pas mus. Visuomet pamaitindavom. Jonas Žemaitis paprašydavo sriubos. Nė šildyti nereikėdavo.

Pasak Elvyros, atrodė, jog Jono Žemaičio žvilgsnis kiaurai mato. Vyras buvo labai paprastas, mandagus. Kartą, šnekučiuojantis per vakarienę, Elvyra ir sako: „Kokie šaunūs buvo Algio vyrai!“ J. Žemaitis į tai tarstelėjo: „Neatsargūs vyrai…“

Kitą kartą kaimiečiai J. Žemaičiui tarė: „Reikia pribaigti stribus ir visus raudonus“. Žemaitis į tai atsakė: „Saugokim žmones. Kuo mažiau žudynių. Už kiekvieną užmuštą užmokėsim sąžinės balsu“. Elvyra prisimena, kad kartą, nevilties valandą, kalbant apie išdavystes, sekimus, parsidavinėjimus, verbavimus ir ateities Lietuvą, Jonas Žemaitis tepasakė: „Po audros jūra į krantą išplauna šiukšles. Ot, jie ir valdys…“

Rezistencijos laikotarpiu stribai tėvams nedavė ramybės – tėvuką penkis kartus tardė, stipriai mušė ir vis sakė: eik, parvesk sūnų! Neištvėrę tampymų, Žemaičiai pasitraukė į Klaipėdos kraštą. Palangoje turėjo kambariuką. Kurį laiką ten ir gyveno, kol vieną gražią dieną jų neapvogė kaimynas rusas. Paliko kaip stovi. Kazimiera Rašimaitė-Stonkienė prisimena: „Tuo metu aš su broliu dirbau Kretingos pieninėje. Atvažiavo Pranas Gudžiūnas (tas, kuris padėjo susirasti tėvams kambarėlį) ir sako: „Kazyte, dingo tėvukai, gausi važiuoti ieškoti į Klaipėdą.“ Ką darysi, tris kartus apėjau visą Klaipėdą, jos turgus, nes žinojau tėvuko pomėgį, – niekur neradau. Išsigandau. Tik ketvirtą kartą aptikau tėvuką sendaikčių turguje. Žiūriu – stovi prie kojų pasidėjęs tokią medinę lentelę su smulkiomis prekėmis. Puoliau ant kaklo, pabučiavau. O jis stovi, žiūri, šypsosi. Paklausė manęs: „iš kur tu atsiradai, ar iš ten?“ Tada supratau, kaip jiems blogai, nes jeigu jau laisvamanis mini aukštybes… Badavo jie. Eidavo diedukas ir per kaimus. Gyveno gal 500 metrų nuo turgaus, tarp marių ir Klaipėdos, griuvėsiuose susirastame sandėliuke. Susimeistravo lovą, staliuką. Atsitvėrė virtuvėlę. Grindų nebuvo, tad baldų kojos buvo įkastos į žemę. Pavaišino mane virtomis bulvėmis, pagardintomis sugrūstomis kanapėmis. Malkų prisipjaudavo radęs senų baldų, lentgalių, nes po karo ten buvo vieni griuvėsiai. Nuveždavau jiems maisto – sviesto, sūrio, grietinėlės, nes dirbau pieninėje. Po to tėvukas tuose griuvėsiuose sutiko Praną Pisarevičių, pažįstamą iš Šiluvos laikų, dirbusį Klaipėdos invalidų namuose ūkvedžiu. Nebuvo blogas žmogus. Pasiūlė jiems keltis į Klaipėdos senelių namus, nes pats ten dirbo. Taip senieji Žemaičiai pradėjo gyventi pirmuose, bet ne paskutiniuose „valdiškuose“ namuose. Mat aš juos lankiau ten apie trejus metus, o kai atidarė Laugalius, dar dvejus metus. KGB visą tą laiką žinojo apie Žemaičio tėvus.

Į Laugalius juos perkėlė, nes Klaipėdoje nebebuvo vietos. Ten aš juos lankydavau kartą ar du per savaitę. Atveždavau maisto. Diedukas manęs laukdavo autobusų stotelėje. Jie su mamaite gyveno atskirai. Jis – pirmame aukšte su trimis vyrais, o mamaitė – antrame su keliomis moterimis. Mamaitė sirgo depresija. Vis kartodavo, kad vaikai kažkur išvažiavo ir negrįžta. Matyt, kelio atgal neranda. Liepdavo man važiuoti pas dieduko brolį Antaną į Kiaulininkus ir pasakyti jam, kad vaikus varytų namo. Buvo tyli, nešneki, užsisklendusi savyje. Stengdavausi tėvukus lankyti per pietų pertrauką. Vardai jų buvo tie patys. Pavardėmis nevadino. J. Žemaičio tėvų laidotuvėse nebuvau. Mamaitės kapą man parodė moteris, kartu su ja gyvenusi prieglaudoje. Paminklą pastatė dukters Kotrynos Juškienės šeima, grįžusi iš tremties.“

1954 metais Jonas Žemaitis, sėdėdamas Lukiškių kalėjimo 49-ojoje kameroje, nutarė parašyti dar vieną prašymą. Suprasdamas, kad jo gyvo nepaliks, paprašė pasimatymo su Motina ir sūnumi: „Prašau leisti man pasimatyti su motina Petronėle Žemaitiene, Antano, 68 metų amžiaus, gyvenančia Klaipėdos rajone, invalidų namuose, su sūnumi Laimučiu Jonu Žemaičiu, Jono, 12 metų amžiaus, gyvenančiu Ramygalos rajone“. Apsidrausdamas, kad nenukentėtų artimieji, raštu parašė, kad jokių ryšių su jais seniai neturėjo. Net apie tėvo mirtį sužinojo iš tardytojo. Laukė to pasimatymo ir bijojo. Bijojo motinos reakcijos, bijojo pamatyti kančią jos akyse. Deja, likimas lėmė kitaip. Nepamatė nei Motinos, nei sūnaus. Nebuvo leista pažvelgti jiems į akis ir tyliai žvilgsniu atsisveikinti… 1954 metų lapkričio 26 dieną Maskvos Butyrkų kalėjime Jonui Žemaičiui buvo įvykdytas mirties nuosprendis. Motina tik daug vėliau sužinojo apie tokią sūnaus lemtį.

Oficialiai rašoma, kad Laugalių pensionatas, kaip organizacija, įkurtas 1936 metais labdaringos Klaipėdos krašto kultūros švietimo draugijos „Sandora“. Įkūrėjas – šios draugijos vadovas, visuomenės ir kultūros veikėjas, raštijos darbuotojas, filosofijos daktaras, teologijos profesorius Vilius Gaigalaitis. Po karo pensionate buvo išlaikomi tik vaikai invalidai, vėliau priėmė senelius ir invalidus, buvo vadinamas senelių ir invalidų namais, vėliau internatu, pensionatu, dabar – Viliaus Gaigalaičio globos namai. Laugalių pensionato archyve, mitybos knygoje, pavyko rasti 1956–1961 metų įrašus apie išlaikytinės Petronėlės Žemaitienės maitinimą su nuoroda, kad, jai mirus, maitinimas nutraukiamas. Pasirodo, Petronėlė ten gyveno savo pavarde. Mirties liudijome rašoma, kad Petronėlė Žemaitienė, Antano, mirė 1961 metų gegužės 2 dieną. Mirties priežastis – senatvė, vieta – Klaipėdos rajono Laugalių kaimas. Mirties liudijimas išduotas 1989 metų rugpjūčio 29 dieną. Duomenų apie tėvą Joną Laugalių archyvuose neaptikta. Ir kapo vieta nežinoma. Matyt, tai ir liks paslaptis, užmaršties dulkėmis nuklojusi nežinomus kapus Gargždų miesto kapinaitėse. Galima manyti, kad Jonas Žemaitis mirė apie 1953 metus, sūnus apie jo mirtį žinojo, nes tais metais būdamas Lukiškių kalėjime su juo pasimatyti neprašė…

Iš Stanislovo ABROMAVIČIAUS knygos „Partizanų motinos“

© 2010 „XXI amžius“