Rezistentų knygos – nepageidautinos?..

Eugenijus Rimvydas Stancikas,

Laisvės kovų dalyvis

Labai teisingai šiuo metu Lietuvoje susiklosčiusią padėtį  apibūdina žurnalistas Gintaras Visockas straipsnyje „Džiaugiamės, nors reikėtų verkti“ („XXI amžius“, 2010 09 03, Nr. 64). Be kita ko, jis rašo: „Lietuviškoji demokratija gera yra tam, kas turi įtakingų, pinigingų draugų arba pats užčiuopė aukso gyslą... Buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, buvusių miško brolių vaikai šiandien mulkinami nepriklausomoje Lietuvoje, nes dar nėra nepriklausomos Lietuvos. Tėra nepriklausomybės fikcija, o tai reiškia, kad Lietuvą ir toliau nematomomis gijomis valdo buvusieji.“ Visiškai pritariu šioms žurnalisto mintims.

Metų pradžioje leidykla „Knygiai“ išleido mano parengtą knygą – dokumentinę apysaką „Išsigimėliai, arba moksleiviai MGB pinklėse“. Knygą paskyriau Šilutės pirmosios gimnazijos moksleivių-rezistentų atminimui. Ši mokykla yra išskirtinė Lietuvoje sovietmečiu vykusios moksleivių-rezistentų antisovietinės veiklos fone. Ji viena iš trijų Lietuvos mokyklų, kurioje įvairiu laiku nuo 1946 iki 1952 metų veikė net trys pogrindinės moksleivių organizacijos. Remiantis KGB archyve esančiais dokumentais knygoje parodoma, kaip tuo metu represinės struktūros sekė ir provokavo patriotiškai nusiteikusius moksleivius, siekdamos pašalinti juos iš sovietinės visuomenės, aprašomi jaunuolių tardymai ir išgyvenimai centriniame KGB kalėjime Vilniuje. Didesnę šios knygos tiražo dalį numačiau išplatinti Šilutėje, kur dar yra nemažai žmonių, pažinojusių represuotus rezistentus. Knygos pristatymas įvyko balandžio mėnesį Šilutės pirmojoje ir Vydūno gimnazijose bei kitose vidurinėse mokyklose, „Šilutės naujienų“ redakcijoje. Pristatymą filmavo ir parodė Šilutės televizija. Pristatymo metu buvo pranešta, kad norintieji knygą galės įsigyti vieninteliame Šilutėje esančiame „Pegaso“ knygyne. Deja, kaip vėliau pasirodė, visi jie buvo suklaidinti. Kai nuvežiau knygas į knygyną, vedėja iš manęs paėmė tik vieną knygą, nes, pasak jos, knygos pardavimą reikia suderinti su centru. Po kurio laiko knygyno vedėja paskambinusi pranešė, kad mano knygos jie nesiims pardavinėti, nes „nesutinka centras“. Nutariau aplankyti Vilniuje esančią „Pegaso“ knygynų direkciją ir susitarti dėl knygos pardavimo. Čia budinčiojo pakviestas neprisistatęs vyriškis, susipažinęs su knyga, man kategoriškai pareiškė, kad jie nepriima pardavinėti rezistentų knygų, nes jos „neturi paklausos, jų niekas neperka ir neskaito“. Man pamėginus paprieštarauti, darbuotojas numojo ranka ir nuėjo.

Galvoju, kaip čia dabar yra? Nepriklausomos Lietuvos priešo J. Kuolelio, žmones kankinusio čekisto R. Vaigausko, daugelio kitų buvusių partinių veikėjų ir kolaborantų knygos knygynuose reklamuojamos, pardavinėjamos, o rezistentų knygų atsisakoma? Manau, kad kitaip nepaaiškinsi šio fakto tik tuo, kad Lietuvoje, kaip rašo žurnalistas G. Visockas, ir toliau aktyviai veikia prieš rezistentus ir kovotojus už Lietuvos laisvę nusistatę buvusieji ir jų parankiniai.

Esant tokiai padėčiai stengsiuos, kad knyga pasiektų jaunuosius skaitytojus kitais keliais.

Ištraukas iš šios lietuvių pasipriešinimui okupacijai reikšmingos knygos žadame spausdinti kitame priedo „Už laisvę“  numeryje.

© 2010 „XXI amžius“