Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Atmintis

Nežinomos legendos

Tęsiame rašinių ciklą apie Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos auklėtinius, paaukojusius save vardan visų mūsų gražesnės ir teisingesnės ateities.

Vincas PECKUS

Algimantas Gustaitis-Kimas

(1928 – 1947)

Nenusimink, brolau,
nei šiandien, nei rytoj.
Ir nesivyk manęs.
Aš Tuskulėnų duobėse –
ir jaunas, ir stiprus.
Visiems laikams toks palikau.

      „Adjutanto žodis iš kapo“
 E. Simanaitis

Algimantas Gustaitis gimė Marijampolės apskrityje, Obelinės kaime, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvai Sirgijušas Gustaitis ir Petronėlė Montviliūtė-Gustaitienė turėjo 45 ha žemės, augino sūnų Algimantą ir dviem metais jaunesnę dukrą Laimutę. Gustaičių giminė garsi savo atžalomis visoje Lietuvoje. Ryškiausias jos atstovas – Sirgijušo brolis Antanas Gustaitis, Lietuvos aviacijos pradininkas ir nenuilstantis jos puoselėtojas, Europoje žinomas lakūnas konstruktorius, generolas, už nesutikimą tarnauti sovietinei sistemai 1941 metų bolševikų nužudytas. Brolis Pranas, pedagogas, ilgametis Rygiškių Jono gimnazijos direktorius, 1944 metais pasitraukęs į Vakarus. Iš Montvilų giminės yra pagarsėjęs kun. Juozas Montvila, kultūros veikėjas bei švietėjas, „Šaltinio“ redaktorius, 1912 metais žuvęs per „Titaniko“ katastrofą.

Algimantas, augdamas patriotiškai nusiteikusioje šeimoje, okupacijos metais negalėjo likti nuošalėje. Atokiai, prie miškų gyvenančią Gustaičių šeimą dažnai lankė partizanai, čia rasdami prieglobstį, čia vyko vadų pasitarimai, štabo posėdžiai ir kiti renginiai. Todėl neatsitiktinai vos paauglystės metų sulaukęs  Algimantas su jaunatvišku maksimalizmu ir entuziazmu, nepaisydamas gresiančių pavojų ir motinos perspėjimų, įsijungė į tautos kovą už Lietuvos laisvę.

Baigęs Klevinės pradžios mokyklą, Algimantas mokslą tęsė Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Jo pusseserė Aldona Kedytė-Deltuvienė, tuo metu irgi lankiusi gimnaziją, prisimena, kad Algimantas buvo gabus, rimtas jaunuolis, gerai žaidė šachmatais, labai gerai mokėsi, mažai domėjosi pramogomis, netgi į šokius retai nueidavo, nebent seserį lydėdamas.

Neatsitiktinai jam, itin gabiam, rimtam, sąmoningam patriotui, susikūrus „Vytenio“ būriui buvo patikėtos vado adjutanto pareigos.

Jo bendražygis ir kambario draugas gimnazijoje Bronius Lenkaitis teigia, kad „geresnio mokinio tuo metu gimnazijoje nebuvo. Iš visų dalykų jo žinios buvo vertinamos tik labai gerais pažymiais, be to, ir mokytis jam reikėjo mažiau negu kitiems. Jei ne karai bei tragiški pokario metai, Algimantas tikrai būtų tapęs žymiu mokslininku ir žmogumi. Kai pareidavom iš gimnazijos, jis per keliolika minučių perversdavo knygas ir kviesdavo mane žaisti šaškėmis arba šachmatais, nors aš būdavau vos pradėjęs pamokas ruošti. Šie žaidimai buvo didžiausias jo laisvalaikio pomėgis, ir geru jų žaidimu Algimantas garsėjo visoje gimnazijoje. Turėjo gerą balsą, dainavo garsiajame gimnazijos chore, į kurį reiklus ir gerbiamas vadovas mokytojas Juozas Kamaitis bet ko nepriimdavo“.

Jau tuo metu kiekvienoje klasėje buvo mokinių, kurie atidžiai sekė bendraklasių žingsnius, šnipinėjo ir savo išdavikiška veikla kėlė pavojų. Jaukiau ir saugiau bendraminčiai jausdavęsi tik tarp artimų bei patikimų draugų, su kuriais retkarčiais, šeimininkams leidus, suruošdavo kuklų vakarėlį ir, kiek leisdavo to meto aplinkybės, pasilinksmindavo, pašokdavo, pabendraudavo.

Kad jie dalyvauja pogrindinėje veikloje, nežinojusios netgi jų seserys, gyvenusios tame pačiame bute. Todėl kartą, prisimena B. Lenkaitis, jam teko nelabai vykusiai aiškintis ir išsisukinėti, kai tvarkydamos jų kambarį mergaitės rado neatsargiai paliktą šovinį.

Tačiau visos atsargumo priemonės, atidi konspiracija neišgelbėjo jaunuolių nuo išdavystės. Algimantas, kaip ir dauguma vyteniečių, 1946 metais buvo suimtas savo tėvų namuose. Aišku tik tai, kad savo ištvermę, dvasinę stiprybę jis sugebėjo išsaugoti ir saugumo rūsiuose, neišduodamas nei savo principų, nei laisvėje išlikusių bendražygių. „Jei Algimantas būtų ką nors prasitaręs, aš būčiau sulaukęs jo likimo“, – sako Bronius Lenkaitis, tuo išreikšdamas ir pagarbą, ir dėkingumą savo geriausiam neramios jaunystės laikų draugui.

Algimantas Gustaitis-Kimas buvo nuteistas mirties bausme ir 1947 m. kovo 26 dieną Vilniaus NKGB kalėjime sušaudytas. 2001 m. rugpjūčio 26 dieną jo ir kitų trijų vyteniečių palaikai iš Tuskulėnų buvo parvežti į Marijampolę ir su derama pagarba palaidoti senosiose Marijampolės kapinėse.

© 2010 „XXI amžius“