Tautos bendrystė įveikė okupanto šėlsmą

Nepriklausomybės gynėjai Martyno Mažvydo bibliotekoje. 1991 01 13 Romualdo POŽERSKIO nuotrauka

1991-ųjų sausį sovietų agresija buvo nukreipta prieš 1990-aisiais nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, nes ji pirmoji iš trijų Baltijos tautų ryžtingai paskelbė atstatanti nepriklausomybę. Todėl pagrindinis smūgis ir buvo nukreiptas prieš Lietuvą. 1991 m. sausio 8 dieną, protestuodama prieš Vyriausybės paskelbtą maisto kainų padidinimą, prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ ir Sovietų Sąjungos Komunistų partijos sukviesta minia šturmavo centrinį įėjimą į Aukščiausiąją Tarybą, plėšė duris ir veržėsi į vidų. Tuo laiku smogikai buvo sustabdyti. Tačiau tai buvo tik pradžia. Netrukus po Vilniaus, Kauno ir kai kurių kitų Lietuvos miestų centrines gatves pradėjo važinėti sovietų tankai, kuriuos lydėjo ginkluotų karių būriai. Sausio 11-ąją buvo užimti Spaudos rūmai ir sustabdyta laikraščių leidyba. Prasidėjo įvairios provokacijos: buvo užimami pastatai, ministerijos. Sausio 13-osios naktį, prasiveržę pro žmonių grandinę, sovietų kariuomenės tankai su Pskovo automatininkais įsiveržė į Televizijos bokštą ir sustabdė radijo ir televizijos laidas. Gindami Televizijos bokštą žuvo trylika Laisvės gynėjų. Tačiau pasiaukojusių ir bebaimių laisvos Lietuvos piliečių ryžtu ir pastangomis priešo užmačios buvo sulaikytos ties Lietuvos širdimi – taip tada buvo vadinamas Lietuvos parlamentas – Aukščiausioji Taryba, kurioje išrinkti tautos atstovai prieš keletą mėnesių balsavo už nepriklausomybės atkūrimą.

Deja, nereikia slėpti, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais ne visi policijos (tuometinės milicijos) pareigūnai išdrįso sovietinius antpečius pakeisti į lietuviškus. Sausio 13-ąją piliečiai buvo pasidaliję į dvi puses: didesnė dalis pasisakė už nepriklausomybės atkūrimą, gerokai mažesnė dalis norėjo likti Maskvos „globoje“. Pirmaisiais nepriklausomybės metais ypatinga situacija buvo Vilniaus mieste ir Vilnijos krašte – čia tarnavo daug kitataučių. Jiems buvo nelengva apsispręsti, ar tarnauti Lietuvai.  Perversmo metu vyko išdavystės, kai priesaiką Lietuvai davę pareigūnai, perėję į agresiją vykdžiusią jėgų pusę, puolė pastatus, ginklų sandėlius.

Juridiškai įrodyta, kad prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos pastatų prieš šiuos objektus gynusius civilius žmones karinę jėgą naudojo SSRS kariuomenės, VRM ir KGB kariškiai. Kariškiams iš Šiaurės karinio miestelio vadovavo generolai V. Ačalovas, V. Ovčarovas, V. Uschopčikas, KGB generolai S. Caplinas, J. Kalganovas, M. Burokevičius ir kiti LKP/SSKP veikėjai. Dauguma jų taip ir neatsakė už savo nusikalstamus veiksmus. Nustatyta, kad 1991 metais naktį iš sausio 12 į 13 dieną SSRS ginkluotosios pajėgos užgrobė Radijo ir televizijos komiteto pastatus bei Televizijos bokštą. Tam, kad aukščiausioji SSRS vadovybė patikėtų priešiška situacija Lietuvoje, vienas svarbiausių karinės-politinės agresijos organizatorių ir įkvėpėjų M. Burokevičius SSRS prezidentui M. Gorbačiovui parašė raštą, prašydamas prezidentinio valdymo įvedimo Lietuvoje. Rašte tendencingai nušviečiama padėtis Lietuvoje, „patariama“ SSRS prezidentui Lietuvos Respublikoje įvesti prezidentinį valdymą, nes kitaip, kaip buvo teigiama,  bus pradėtos žudyti kariškių šeimos, nacionalinė nesantaika peraugs į kruvinus susirėmimus ir pan. Toks pranešimas lėmė SSRS Prezidento ir aukščiausios SSRS karinės vadovybės sprendimą panaudoti karinius dalinius užimant Radijo ir televizijos komitetą, Televizijos bokštą. Užimdami Televizijos bokštą kariškiai naudojo sunkiąją techniką, tankus, šarvuočius, šaudė koviniais šoviniais, sprogdino sprogstamuosius paketus. Per karinius veiksmus žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virgilijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka,  Apolinaras Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynėjai neprarado vilties vadovaujami  pirmojo valstybės vadovo Vytauto Landsbergio. Kartu su keletu bebaimių kunigų jie meldėsi, giedojo ir dainavo tautines patriotines dainas. Kaip pasakoja televizijos bokšto gynėjai, Sausio 13-osios agresijos akivaizdoje dauguma nejautė baimės –  juos palaikė tvyrantis bendrystės jausmas, vienybė ir broliškumas. Sausio agresijos laikotarpiu (iki rugpjūčio pučo pabaigos) žuvo 22, sužeista daugiau kaip tūkstantis Lietuvos piliečių. Sužeistuosius globojo krikščioniškai nusiteikę žmonės. Tarp pastarųjų galima paminėti Jadvygą Bieliauskienę, surasdavusią kelius į Vokietiją, Prancūziją ir kitas šalis, kuriose per kunigus Kazimierą Senkų, Juozą Petrošių, taip pat Aliną Plechavičiūtę (gen. P. Plechavičiaus dukterėčią) ir kitus tautiečius sužeistuosius gydydavo Europos ligoninėse. Reikia turėti omenyje, kad sovietų pasieniečiams kontroliuojant sienas tai padaryti buvo labai sudėtinga.

Šiandien yra skaudu, kad partijų suskaldytoje Lietuvoje neatsiranda vietos sostinėje pastatyti paminklą Lietuvos partizanams, kurių didžiulės aukos atvedė į pergalę prieš Sausio 13-osios agresiją ir nepriklausomybės atkūrimą. O juk visų Europos sostinių centrinėse aikštėse stovi paminklai už nepriklausomybę ar išsivadavimo kovose žuvusiems kovotojams. Kietas įšalas dar kausto mūsų tėvynę. Net 20 metų praėjus nuo nepriklausomybės atkūrimo bijome ar nerandame lėšų įamžinti žuvusiųjų atminimą. O juk mūsų tauta kovojo ilgiausiai – ilgiau ir nepalyginamai stipriau už mūsų kaimynus latvius ir  estus ar net kovinguosius vakarų ukrainiečius.

Tebūna amžina šlovė Laisvės kovotojams ir Laisvės gynėjams!

© 2011 „XXI amžius“