Keli epizodai iš karinės-politinės agresijos „dienoraščio“

1991 m. sausio 11 dieną prasidėjo atvira agresija – SSRS kariuomenė Vilniuje jėga užgrobė Krašto apsaugos departamento administracinį pastatą ir Spaudos rūmus. Štai kaip savo planą prieš Spaudos rūmus vykdė perversmininkai. Pskovo 76-osios oro desantinės divizijos kariškiai, vadovaujami V. Kustrio, ir karinio Šiaurės miestelio 107-osios motošaulių divizijos kariškiai, vadovaujami A. Astachovo, ginkluoti koviniais šaunamaisiais ginklais – pistoletais, automatais, kulkosvaidžiais, snaiperiniais šautuvais, granatsvaidžiais, sunkiąja karine technika – keturiais tankais T-72, tanketėmis BMD, šautuvais ir šaudmenimis, specialiomis ir sprogstamosiomis priemonėmis 1991 m. sausio 11 dienos 12–13 valandą užpuolė prie Spaudos rūmų susirinkusius gynėjus bei patalpose dirbančius darbuotojus. Kariškiai, vykdydami jiems duotus nurodymus, pavartodami smurtą, šaudė koviniais šaudmenimis, tuščiais išmušamaisiais šaudmenimis iš tankų pabūklų, gynėjus mušė rankomis, kojomis, ginklų buožėmis į įvairias kūno dalis. Spaudos rūmų užgrobimo metu buvo padaryti sunkūs ar apysunkiai bei lengvi kūno sužalojimai keliasdešimčiai žmonių. Iš karinių sunkvežimių ir šarvuočių išsilaipinę desantininkai, ginkluoti automatais, durtuvais, granatomis bei kastuvėliais, pradėjo veržtis prie centrinio įėjimo, kurį užstojo beginkliai Vilniaus gyventojai, susikibę rankomis. Automatų buožėmis daužydami beginklius žmones per galvas, pečius, rankas, spardydami, stumdydami ir nublokšdami sumuštus ir sužalotus gynėjus, desantininkai brovėsi prie centrinio įėjimo, tačiau žmonės nesitraukė. Negalėdami prasiveržti į Spaudos rūmus per centrinį įėjimą, desantininkai, šaudydami iš automatų plastikinėmis kulkomis, daužydami žmones automatų buožėmis, prasiveržė į Spaudos rūmus pro tarnybinį įėjimą. Išlaužę užrakintų kabinetų duris jie įsibrovė į administracijos, redakcijų, fotolaboratorijos ir kitas tarnybines patalpas, išdaužė ir sugadino baldus, sudaužė telefonų aparatus, išgrobstė kompiuterius, suniokojo spaudai skirtą medžiagą ir kitą dokumentaciją, vogė valstybinį turtą ir asmeninius darbuotojų daiktus. Niekas iš saugančių Krašto apsaugos, Spaudos rūmų darbuotojų bei žmonių, gynusių Spaudos rūmus, nepadarė jokių provokacinių ar nusikalstamų veiksmų prieš SSRS kariškius. Po užgrobimo kariškių saugomuose Spaudos rūmuose įsikūrė LKP/SSKP struktūros, vadovaujamos M. Burokevičiaus, J. Kuolelio, o SSKP CK Lietuvos leidyklos direktoriumi iki 1991 m. rugpjūčio mėnesio buvo paskirtas L. Bartoševičius, dirbęs šiose pareigose. M. Burokevičiaus nurodymu LKP/SSKP veikėjai tos pačios dienos vakare, pasinaudodami Bartašiūno mokyklos kursantais bei dėstytojais, padedant SSRS VRM kariškiams su kovine technika, jėga užėmė Vilniaus geležinkelio stoties valdymo posto patalpas ir nutraukė traukinių eismą per Vilniaus geležinkelio stotį.

Sausio 11 dieną iš LKP/SSKP CK pastato buvo pasiųsti ultimatumai Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui V. Landsbergiui ir Ministrų Tarybos pirmininkui A. Šimėnui, pavadinti Lietuvos demokratinių jėgų kongreso ir darbo kolektyvų ultimatumais. Juose reikalaujama priimti SSRS prezidento reikalavimus – atstatyti SSRS ir Lietuvos SSR Konstitucijų veikimą Lietuvoje. Jeigu to nebus padaryta, grasinama sukurti Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetą (LNGK), „kuris paims į savo rankas visą rūpestį dėl Lietuvos SSR ateities“.

Tą pačią dieną iš LKP/SSKP CK buvo pranešta, kad LNGK sukurtas ir ima valdžią į savo rankas (J. Jermalavičius). Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas paruošė ir paskelbė keletą dokumentų, reikalavo Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą, tvirtino, kad Lietuvoje realiai egzistuoja dvivaldystė – Aukščiausioji Taryba ir LNGK. Kartu buvo skelbiami analogiško turinio LKP/SSKP CK Informacinės agentūros dokumentai. Šiuos dokumentus sukūrė ar jų sukūrimą organizavo LKP/SSKP CK vadovybė, tarp jų M. Burokevičius, J. Jermalavičius, J. Kuolelis, o skelbė „Tarybų Lietuvos“ radijas, vadovaujamas L. Bartoševičiaus ir S. Mickevičiaus, bei kitos LKP/SSKP informacijos priemonės. Dalis šių dokumentų yra vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, nuversti valstybinę valdžią.

Karinė agresija buvo lydima įprasto šmeižto ir melagysčių – skelbiama, kad KAD savanoriai (kurių pirmieji davė priesaiką jau sausio 7-ąją) šaudė į Televizijos bokštą ginančius žmones. Tai buvo grubi, šmeižikiška insinuacija, kurią iki dabar mėgina skleisti Rusijos ir sovietų pakalikai, apsimetę politikais ar specialistais. Kai kurie jų, netgi buvę Lietuvos pareigūnais, pasakodami apie 1991 metų agresiją, net vengia perversmo mėginimą vadinti agresija, o mini tik 1991 metų sausio įvykius. Dar daugiau, siekdami sumenkinti tuometinio valstybės vadovo V. Landsbergio įnašą, jie nori „sudoroti“ tariamą Landsbergio mitą, kad Lietuva buvo nesiginanti auka, kad „mes turėjome gerus ryšius su Jelcino–Jakovlevo komanda“ ir kad tik jų pasirinkta „nesmurtinio pasipriešinimo“ taktika išgelbėjo Lietuvą. Tarsi SSRS imperija dar buvo pasiruošusi gyvuoti šimtus metų.

Kaip nebodami tankų ir automatais ginkluotų desantininkų Laisvės gynėjai saugojo Aukščiausiąją Tarybą, lygiai taip pat ir prieš keletą dešimčių metų bebaimiai partizanai kovojo už nepriklausomybę, tik jų vargas ir skausmas buvo dar didesni – jų kova tęsėsi ne keletą dienų ar keletą mėnesių, bet ilgus metus, dauguma jų žūdavo po pusantrų metų kovos (toks buvo vidutinis partizano išlikimo laikas), žinodami, kad jų tėvai ar sesės išvežti į tolimąjį Sibirą, iš kur kelio atgal nėra. Nuo pat pirmųjų okupacijos metų komunistinio režimo represinius veiksmus diktavo sovietų sistemos griuvimo baimė. Todėl pirmiausia buvo tremiamas visuomenės elitas – mokytojai, inteligentai, gydytojai, teisininkai, policininkai, valdininkai, administracinio aparato tarnautojai, t.y. tie, kurių nebuvo galima suvilioti ideologija apie „išnaudotojišką Smetonos režimą“, tie, kurie vestų tautą į pasipriešinimą okupantams. Antrosios („pokarinės“) okupacijos pradiniu laikotarpiu represijos atsigręžė ir prieš kaimo žmones, daugiausia ūkininkus bei nepaklususius okupacinei valdžiai. Sovietinė visuomenė buvo be perstojo gąsdinama vadinamųjų buržuazinių nacionalistų baubu, kiekvienas, pasisakęs prieš sovietų sistemą, buvo apkaltinamas sovietų santvarkos griovimu. Tame baimės marazme turėjo gyventi visa visuomenė, kurią valdančioji partija rengė „komunizmo statybai“. Komunistinės sistemos kūrėjai nesuprato, kad neįmanoma jos pertvarkyti, nes davus kad ir nedidelę laisvę, susilpnėja jos represinis aparatas ir sistema sugriūva. Todėl 1991 metų sausio karinė-politinė agresija Lietuvoje buvo priešpaskutinis komunistinės totalitarinės sistemos pasispardymas. Sausio 13-oji buvo paskutinis ilgos kovos už nepriklausomybę mūšis.  

Vėliau dar sekė nepasisekęs rugpjūčio pučas, galutinai sugriovęs visą sistemą ir jos sukurtą imperiją.

© 2011 „XXI amžius“