Iš juodojo metraščio

Ryšių ministras Kostas Birulis, pareigas ėjęs nuo 1990 m. kovo 26 d. iki 1992 m. sausio 7 d.

Buvusio ryšių ministro Kosto Birulio knygoje „Laisvės kodas: netolimos praeities kronika“ (2001), ko gero, plačiausiai aprašyti 1991 metų sausio 13-ąją prasidėję tuometinės sovietų kariuomenės, KGB ir sovietinių atplaišų veiksmai prieš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valdžią ir gyventojus. Iki Maskvoje vykusio Rugpjūčio pučo pabaigos buvo užgrobtos ne tik kai kurios žiniasklaidos priemonės, visų pirma radijas ir televizija, bet ir vykdoma gąsdinimo, šantažo ir prievartos politika prieš valstybę. Tik pralaimėjus pučui Maskvoje palengva atleisti priespaudos ir agresijos varžtai. Apie agresijos veiksmus, paremtus ir dokumentais, ir liudijimais, smulkiai rašoma K. Birulio knygoje. Pateikiame ištraukas iš šios knygos. Iš pradžių (kursyvu) eina jo žmonos Nemiros dienoraščio citatos, susijusios su dar prieš Sausio 13-osios agresiją vykusiais įvykiais. Knygos ištraukos primins jau istorija tapusius tragiškus, giliai tautos atmintyje įsirėžusius įvykius. Ištraukose iškyla Lietuvos vadovų ir gyventojų pasipriešinimo agresijai akimirkos.

Kostas BIRULIS

Antradienis, 1991 m. sausio 8 d.

…Lietuva liko be Vyriausybės. Reikia išsaugoti Parlamentą, nes mūsų laisvė pavojuje.

Ketvirtadienis, 1991 m. sausio 10 d.

…po „Jedinstvo“ išpuolių tauta, draskoma priešingybių, labiausiai gailėdama Vyriausybės, rinkosi į Nepriklausomybės aikštę ginti Kovo 11-osios akto ir savo nepriklausomybės, atmesdama nepasitenkinimą atskirais parlamentarais. Maža, beginklė tauta, kurios didžiausias ginklas – laisvės troškimas, suprato, kad vienybėje jos jėga ir būtent dabar.

…buvusi Vyriausybė laikinai eina savo pareigas. Skubiai reikia formuoti naują – tai visi supranta. Specialūs desantininkų daliniai jau vykdo savo juodus darbus. Į darbą paleistais tankais ir automatais užimami Spaudos rūmai. Parlamentas niekaip nesutaria dėl premjero. Tokiu sunkiu laikotarpiu tautai – Lietuva be vykdomosios valdžios. Galų gale į premjero postą skiriamas mažai kam žinomas Albertas Šimėnas, parlamentaras.

Šeštadienis, 1991 m. sausio 12 d.

…Vyriausybė susirinko posėdžiauti. Aš išėjau į Nepriklausomybės aikštę. Žmonių susirinko minios. Landsbergio kvietimas budėti jaudino visus. Dar penktadienį Parlamentas kreipėsi į tautą, prašydamas ateiti prie pagrindinių objektų (Televizijos bokšto). Tokios gausios tautiečių masės nebuvo niekas regėjęs (gal tik mitingų Vingio parke metu). Pavakary, apie 18 val., parėjau namo, netrukus parėjo ir Kostas. Jis pasakė, kad pavalgęs vėl grįš į Vyriausybės posėdį, o man liepė sėdėti namuose, nes gali prireikti ryšininko tarp jo ir ryšių objektų, nors budėjimą žinybos štabe jau buvo anksčiau organizavęs. Tankai pradėjo judėti nesulaukę tamsos. Nemoku apsakyti, kokia baisi buvo savijauta. Radijas nuolat praneša apie tankų judėjimo kryptis, susijaudinusiu balsu kviečia kuo daugiau žmonių rinktis prie radijo, televizijos bokšto, telegrafo, krašto apsaugos ir parlamento rūmų. Man pasipylė skambučiai: užėmė Nemenčinės objektą, prašo ministro. Susisiekiu su Vyriausybe, pranešu Kostui. Po to šaukia į ragelį tarpmiestinės viršininkas, kad įsiveržė kariškiai ir reikalauja sau papildomo ryšio. Vėl skambinu Kostui.

…tankai supa televizijos bokštą, ką daryti. Įjungiamos sirenos – pagalbos šauksmas. Esantys namuose žmonės bėga plikomis rankomis ir savo kūnais gelbėti Lietuvos kūno arterijas. Vėl skambinu, vėl kviečiu… Iš televizijos ekrano pasigirsta diktorės E. Bučelytės nevilties šauksmas: „tankai supa TV komitetą“. Pasigirsta šūviai, trenksmas. „Jau užima mūsų pastatą“, – šaukia diktorė. Pirmas nutyla radijas, o televizijos aparatinės niekšai dar nepasiekė. Dar gyvas ir bokštas: vyrai užsibarikadavo ir iki paskutinės minutės laikėsi. TV kameros rodo, kaip po radijo aparatinę jau vaikšto desantininkai. O didvyriškoji Bučelytė kartoja: „mes dar gyvi, gyvi…“, bet girdisi, kaip artėja tie niekšai ir staiga tyla… Gyslose virė kraujas dėl mūsų bejėgiškumo. Man pasirodė, kad su ta tyla nutrūko ir gyvenimas… Su riksmu „kas dabar bus?“ atbėgo dvi kaimynės, išleidusios vyrus ir vaikus krūtine ginti tėvynės. Sulig tais žodžiais išgirdome radijo balsą iš Sitkūnų: „Lietuva gyva!“. Mūsų džiaugsmui nebuvo ribų, bet jis buvo sąlygiškas. Žinojome, kad užimtas televizijos bokštas, visas radijo ir televizijos studijų kompleksas su radijo ir televizijos aparatinėmis. Baisiausia, kad tie žvėrys tankų vikšrais traiškė žmones, šaudė į beginklius vyrus, moteris, vaikus. Toks aušo to kruvinojo sekmadienio rytas.

„Kruvinasis“ sekmadienis, 1991 m. sausio 13 d.

…dienos šviesoje tos kruvinos nakties darbai parodė „didžiosios proletariato valdžios“ kruvinus nasrus ir rankas. 13 žuvusiųjų, šimtai sužeistųjų, dingusių be žinios (jie irgi turbūt žuvo). Tai mūsų skausmas – mūsų didvyriai.

…negaliu nesididžiuoti savo Kostu, jo atsidavimu Lietuvai, jo įžvalgumu, atsakomybės jausmu. Pasirodo, jis, numatydamas galimybes, kad bus užgrobtas bokštas, labai patikimiems žmonėms įsakė (paprašė) nutiesti tiesioginį radijo ryšį su Sitkūnais, apeidamas pagrindinius objektus, ir todėl šiandien girdime radijo laidas. Grįžo jis 7 val. ryto ir pritrenkė mane žinia, kad visą naktį ministrai susirinkę laukė savo premjero, o jis taip ir nepasirodė. Posėdžiavo, svarstė projektus, susidariusią padėtį, bet priimti kokių nors sprendimų negalėjo – nėra galvos, nėra kvorumo. Aš įsivaizduoju, kokia jiems tai buvo kliūtis.

…prasidėjo mūsų gedulo dienos. Visi žuvusieji pašarvoti Sporto rūmuose. Ėjo minių minios žmonių, kalnai gėlių, vainikų. Kostas, kaip ir visa Vyriausybė, stovėjo garbės sargyboje. Rūmus apsupome gyvu žiedu, pasiruošę atsigulti šalia pašarvotųjų, bet neatiduoti savo laisvės ir Lietuvos. Kaip ryškiai atsiskleidė mūsų lietuviškas būdas. Mes pasidarėme dar drąsesni, ištvermingesni, vieningesni; žuvusieji įpareigojo mus laimėti, vienytis prieš priešą.

Netikslus smūgis

Tuo pat metu SSRS Vidaus reikalų kariuomenės Vilniaus divizija smogė mums dar vieną skaudų smūgį. Kariškiai jėga įsiveržė į Rezervinio ryšių mazgo patalpas netoli Nemenčinės ir pastatė ten savo sargybą. Įsiveržę jie visiškai atjungė mazgą nuo elektros maitinimo, o personalui uždraudė paleisti avarinę elektros jėgainę. Elgėsi jie grubiai, atėmė ginklus iš žinybinės sukarintos apsaugos, personalas – elektromonteriai, telefono operatorės – buvo terorizuojamas. Nustojo veikti daugiau kaip 80 proc. telefono ir telegrafo ryšių tarp Vilniaus ir kitų miestų, Lietuvos ir užsienio. Tačiau, sustabdžiusi šio mazgo veiklą, visus ryšius su Sovietų Sąjunga prarado ir saugumiečiai bei sovietų kariškiai, tarp jų ir esantys Kaliningrado srityje. Aš nežinau, kokiais žodžiais sovietų kariuomenės generalinis štabas šnekėjosi su SSRS Vidaus reikalų Vilniaus įgulos vadais, bet po kokių 45 minučių kariškiai atsiprašė techninio personalo, paprašė viską atstatyti ir toliau nebesikišo į objekto vidaus darbą, palikę tik teritoriją saugančią sargybą. Jokiais raštais nepatvirtintos paliaubos tęsėsi iki pat 1991 metų rugpjūčio. Tokia padėtis mus tenkino, nes atgavome telefono ir telegrafo ryšius. Nesutikę dirbti ir nutraukę sovietų kariškių ryšius, nebuvome tikri, kad mazgo personalas, kurio daugumą sudarė rusakalbiai, sutiks prarasti darbą ir užleisti vietą atvežtiems specialistams. Šiuo atveju telefono ir telegrafo ryšius kontroliuotų karinės ir saugumo struktūros. Su SSRS Vidaus reikalų kariuomenės vadais kelis kartus susirėmėme ir dėl leidimų režimo. Okupantai reikalavo, kad mūsų išduoti leidimai patekti į objektą būtų panaikinti ir galiotų tik jų išduodami leidimai. Su tuo tikrai negalėjome sutikti, nes tai reikštų jų teisės į apsaugą ir objekto kontrolę pripažinimą. Kai pagrasinome sustabdyti Rezervinio ryšių mazgo darbą, kariškiai atsitraukė, vėliau dar kelis kartus panašiu būdu bandė mus „paspausti“, bet mes nenusileidome. Techninė ryšių struktūros sistema, kuomet tie patys ryšių pluoštai bei kompleksai naudojami civilinėms ir kariškoms reikmėms ne tik šiuo atveju, bet ir kitais, neleido okupantams paralyžiuoti mūsų valstybės valdymo gijų, paliekant veikti tik jiems rūpimus ryšių kanalus. Ten, kur pagal schemą tokios „simbiozės“ nebuvo, ją teko imituoti. Tai mums padėjo ir vėliau, 1991-ųjų rugpjūty. Latvijoje ir Estijoje, kur tokia strategija nebuvo iš anksto apgalvota ir įdiegta, per rugpjūčio pučą valdžios institucijos liko be ryšio su periferija. Istorija su bandymu užgrobti Rezervinį ryšių mazgą mums parodė, kad jei ryšių personalas lojalus Nepriklausomos Lietuvos atkūrimui, o veiksmai pakankamai apgalvoti ir pasekmės teisingai numatytos, tada galima stipriai sumenkinti agresoriaus veiksmų efektyvumą.

Kova prieblandoje

Tuo laikotarpiu (nuo 1990-ųjų sausio pradžios) visos ryšių įmonės dirbo, jų vadovai ištisą parą budėjo darbo vietose. Ryšių ministerijoje paeiliui budėjo vadovai, valdybų ir skyrių viršininkai. Įmonėms buvo išsiųsti planai, kaip elgtis agresijos atveju bei pritaikyti prie vietos sąlygų planų variantus. Kas 2–3 dienas vykdavo pasitarimas su periferijos ir sostinės įmonių vadovais, naudojant cirkuliacinį dispečerinį ryšį. Man teko nuolat bėgioti tarp Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės rūmų ir Ryšių ministerijos. Miegui laiko likdavo labai mažai. Tuo metu Aukščiausioje Taryboje, Vyriausybės rūmuose buvo sustiprinta apsauga, visuose praėjimuose kūpsojo smėlio maišų barikados, budėjo ginkluoti policininkai ir savanoriai. Ant Ryšių ministerijos stogo budėjo SKAT savanoriai, ginkluoti degaus skysčio „Molotovo kokteiliais“, kuriais turėjo apmėtyti bandančius patekti į vidų sovietinės armijos kareivius. Įtampa buvo didžiulė: sovietų kariuomenė daug kur blokavo kelius, šarvuočiais trankėsi miesto gatvėmis.

Po nepavykusio Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmo, kurį, kaip prisimename, organizavo prosovietiška „Jedinstvo“ organizacija, minios žmonių saugojo Parlamento rūmus, televizijos ir radijo objektus. Per turimas ryšio ir informacijos priemones paprašėme vilniečių, kad būtų saugoma ir Tarpmiestinė telefono stotis, todėl keli šimtai žmonių saugojo šį svarbų objektą Savanorių prospekto ir Žemaitės gatvės sankryžoje. Naktį iš sausio 11-osios į 12-ąją Vyriausybė praleido Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, tačiau iš ten valdyti situaciją savo žinybose buvo neįmanoma. Todėl parašiau kreipimąsi į Lietuvos ryšininkus, kurį perdavė radijo ir televizijos stotys. Kviečiau agresijos atveju nevykdyti okupantų įsakymų, boikotuoti galimos marionetinės vyriausybės nurodymus.

Slapti pasiruošimai

Aktyviai pasipriešinti ruošėsi radijo ir televizijos perdavimo įmonių darbuotojai. Kartu su sostinės telefono tinklų darbuotojais paslapčia buvo paruoštos rezervinės programų perdavimo linijos į radijo stotis iš AT per šalia praeinančius telefono kabelius dviem kryptimis. Tam tikslui buvo paruošta ir radiotelefoninio ryšio sistema „Altai“. Papildomą ryšį numatė per nuolat prie AT stovinčią kilnojamąją televizijos programų perdavimo stotį. Analogiškos ryšio linijos į radijo stotis buvo sudarytos iš Vyriausybės rūmų bei Kauno miesto Savivaldybės. Sitkūnų radijo stotyje prie Kauno ryšininkai įrengė rezervinę radijo diktorinę studiją. Kaip tik iš jos Vilniaus televizijos bokšto šturmo metu ir beveik visą tą baisią naktį, kol Kauno radijo ir televizijos redakcijos darbuotojai susirinko į savo darbovietę, pasauliui buvo skelbiama apie sovietų agresiją. Į Sitkūnus atvyko ir pradėjo kurti bei skelbti užsienio kalbomis aliarmuojančius tekstus Amerikos lietuvė L. Baškauskaitė. Sitkūnų radijo stotį apsupo aplinkiniai gyventojai, jaunimas iš Kauno ir Sąjūdžio bei Šaulių sąjungos aktyvistai. Per Kauno radijo mazgą buvo paskelbtas pranešimas apie galimą stoties užpuolimo pavojų ir įjungtos oro pavojaus sirenos. Gyvajam žiedui aplink radijo stotį suburti pradėjo plūsti žmonės – kas važiuotas, kas pėsčias. Buvo atvykęs ir kulkosvaidžiais bei granatomis ginkluotas jaunimo būrelis, bet radijo stoties administracija jų paslaugų atsisakė.

Žmonės ruošėsi mirčiai

Ryšių įmonių štabai operatyviai informuodavo kitas ryšių įmones apie sovietų kariuomenės judėjimą. Tą vakarą sovietinių kariškių šarvuočių kolona pajudėjo iš Panevėžio Kėdainių link. Apie jos judėjimą Sitkūnų gynėjai reguliariai gaudavo žinias. Nuo Kėdainių ši kolona persiskyrė: dalis pasuko link Jonavos, o kita dalis link Babtų. Galų gale šviečianti žibintais kolona priartėjo prie įvažiavimo į Sitkūnus nuo Žemaičių plento kryžkelės pusės, apie pusę kilometro nuo radijo stoties ir čia sustojo. Žmonės ruošėsi mirčiai. Gynėją J. Vaidotą ištiko širdies priepuolis ir jis mirė. Kolona prastovėjo kryžkelėje apie pusvalandį ir pajudėjo link Kauno. Po kelių dienų radijo stoties vadovus pasiekė informacija iš kariškių, kad buvo gautas įsakymas užimti radijo stotį, bet bataliono vadas nesiryžo pulti, bijodamas masinės žmonių žūties.

O tuo metu radijo stotis veikė, be perstojo transliuodama informaciją ir iš Kauno, ir iš Valstybės studijos Aukščiausioje Taryboje.

Panaši situacija buvo ir prie kito pakaunės objekto – televizijos retransliatoriaus Juragių kaime, netoli Mauručių Marijampolės plente. Vietiniai gyventojai su savo klebonu priešakyje apsupo stotį. Atvyko paspirtis iš Garliavos, Prienų, Marijampolės ir, žinoma, iš Kauno. Nors buvo naktis, Garliavos kooperatyvų sąjunga pristatė gynėjams maisto ir vandens. Garliavos melioratoriai atvyko su savo technika, iškasė gilų griovį apie stotį, įėjimus ir langus aklinai užvirino armatūros strypų grotomis. Personalas ir kunigas liko viduje, laukdami antpuolio. Buvo įrengta paslėpta videokamera, kad užpuolimas būtų užfiksuotas, kaip tai buvo padaryta, kai okupantai užgrobė Lietuvos radijo ir televizijos pastatą. Laimei, užpuolimas neįvyko ir retransliatoriaus siųstuvai tapo svarbiausi Lietuvoje, nes jo signalai buvo gerai priimami pietų, o kai kur ir pietryčių Lietuvoje bei Vilnijoje.

Judas pergalės neatšventė

Vilniaus televizijos perdavimo centro ir Lietuvos radijo ir televizijos studijų komplekso užgrobimo eiga gerai žinoma ir daug kartų aprašyta. Noriu tik paminėti, kad televizijos perdavimo centro bokšto techninis personalas, nors ir terorizuojamas kariškių, sugebėjo išimti ir paslėpti aukštuminių liftų detales. Užpuolikams tai apsunkino galimybę visur prasibrauti ir nuo naikinimo siuto išgelbėjo bokšto viršuje esančius radiorelinių linijų įrengimus, skirtus televizijos programų perdavimui į kitas vietoves. Vėliau, išvadavus bokštą, juos radome, o grobikams jie nebuvo reikalingi. Užpuolikai, kuriuos vedė ryšininkų „judas“ Subotinas, pirmiausia puolė į viršų, į restoraną „Paukščių takas“. Bet ten jau teko kopti laiptais į 165 metrų aukštį. Vis vien restoranas buvo nusiaubtas, visos gėrimų atsargos išlaktos. Po išvadavimo tas patalpas radome siaubingai išgriautas ir apdergtas.

Iki bokšto užėmimo visa vizualinė informacija ir reportažai į užsienį patekdavo per radiorelinę liniją Kaunas–Talinas–Helsinkis, o iš ten – po visą pasaulį. Užėmus bokštą užsienio reporteriai naudojosi savo portatyviais palydovinio ryšio terminalais.

Palydovinis ryšys – stalčiuje

Vienas pirmųjų įsakymų, kuriuos pasirašiau kaip Nepriklausomos Lietuvos Respublikos ryšių ministras, buvo įsteigti naujausių ryšio technologijų (palydovinių, faksimilinių, internetinių ir t. t.) platinimo įmonę Lietuvoje. Jos direktoriumi paskyriau R. Mockapetrį, kuris įkūrė Ryšių informacijos masinio aptarnavimo Centrą (RIMA Centras), vėliau tapusį UAB „Varicom“. Po 1991 m. sausio 13-osios Lietuvos Atkuriamojo Seimo vadovai man pavedė skubiai organizuoti tiesioginį palydovinį ryšį su pasauliu. „Varicom“ specialistai kaip tik tuo metu domėjosi INMARSAT palydovinio ryšio sistema, kurios pagalba su pasauliu būtų galima bendrauti tiesiogiai, aplenkiant Maskvą. Gavęs mano žodinį pritarimą, R. Mockapetris tų pačių metų pavasarį pasirašo su norvegais sutartį dėl palydovinio ryšio terminalo SATURN 3C pristatymo į Klaipėdą, kuri registruojama kaip laivo ryšio stotis, per kelias valandas sumontuojama ir paslepiama ant ryšių skyriaus pastato stogo, įsikūrusio gyvenamajame name Uosto g. 22, Klaipėdoje. Siekiant užtikrinti slaptumą ir užkirsti kelią galimiems KGB ir sovietinės kontržvalgybos veiksmams, komercinis sandėris, pristatymas, montavimas ir ryšio stoties paleidimas vyko keliais etapais, jį atliko skirtingi vykdytojai. Palydovinės stoties montavimo darbus organizavo tuometinis Klaipėdos ryšių gamybinio susivienijimo viršininko pavaduotojas V. Viskantas, montavimo ir paleidimo darbus – „Varicom“ specialistai, vadovaujami technikos direktoriaus O. Budakovo. Pinigų pervedimo konfidencialumą užtikrino finansų direktorius J. Cikanavičius. Liepos 21 dieną, sekmadienį, per Pasaulio lietuvių žaidynių atidarymą Klaipėdoje užmezgiau pirmą tarptautinį nepriklausomą ryšį per Atlanto palydovą su Londone esančių Lietuvių namų direktoriumi R. Kinka. Tų pačių metų rugpjūčio pučo SSRS metu kilus grėsmei, kad sovietinės imperijos šalininkai nutrauks Lietuvos ryšį su pasauliu, „karštoji“ palydovinio ryšio linija buvo nutiesta iš Klaipėdos į Parlamento rūmus, į Seimo pirmininko V. Landsbergio kabinetą. Žalios spalvos palydovinio ryšio telefono aparatą R. Mockapetris paslėpė rašomojo stalo stalčiuje. Buvo paskaičiuota, kad pučistams nutraukus visus pokalbius, palydovinė „karštoji“ linija užtikrintų ryšį su pasauliu dar 20–45 minutes. Per nepavykusį perversmą ir po jo buvo užmezgamas tiesioginis palydovinis telefono ir faksimilinis ryšys su daugeliu pasaulio šalių, tai padėjo Lietuvos tarptautiniam pripažinimui. Dar metus „karštoji“ linija jungė Parlamentą ir Klaipėdą, kol buvo pastatyta kita, galingesnė palydovinio ryšio antena tiesiog ant Parlamento stogo.

Nespalvoto „Šilelio“ privalumai

Po sausio įvykių pirmiausia mums reikėjo imtis skubių veiksmų lietuviškų televizijos programų matomumui Vilniuje ir Vilnijoje atstatyti. Vilniaus bei Kauno radijo ir televizijos perdavimo centrų personalas skubiai demontavo mažo galingumo televizijos siųstuvus Klaipėdoje, Panevėžyje bei Šiauliuose ir juos slapta pervežė sovietų kariškių blokuotais keliais į Vilnių. Radijo ir televizijos perdavimo centro administracija laikinai įsikūrė Lietuvos spaudos rūmuose, Viršuliškėse. Laikinas mažo galingumo televizijos siųstuvas buvo pastatytas Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Kitas buvo atgabentas ir paslapčia sumontuotas Viršuliškių ATS pastate, tuo pat metu imituojant, kad televizijos siųstuvas statomas ant Statybos tresto pastato (Vivulskio gatvėje). Ten netgi pastatėme antenos imitaciją. Atsirado problema, kaip perduoti televizijos programą iš Kauno į Viršuliškių retransliatorių, nes neturėdami bokšto negalėjome pasinaudoti esamomis radiorelinėmis linijomis tarp Kauno ir Vilniaus. Tuo metu pagrindinė televizijos programa buvo formuojama Kauno televizijos redakcijoje ir ją matė visa Lietuva, išskyrus Vilniją. Valstybės studija veikė Aukščiausiosios Tarybos patalpose ir jos laidas matė tik Vilniaus miestas ir tai, deja, ne visas. Ši studija su kameromis, prožektoriais ir kita technika buvo sumontuota trečiajame Aukščiausiosios Tarybos aukšte. Buvo surastas ir nutiestas specialus kabelis iki antenos, kuri buvo suvirinta iš vamzdžių ir iškelta į 10 m aukštį virš Aukščiausiosios Tarybos stogo. Visas šis sudėtingas darbas buvo atliktas kartu su iniciatyvą parodžiusia Aukščiausiosios Tarybos apsauga, vadovaujama R. Skučo, konsultuojantis su radijo inžinieriumi T. Vyšniausku. Retransliatorius pradėjo veikti jau sausio 15 dieną, bet dėl nepatogios padėties (žema vietovė) miesto pakraščiai laidų nematė. Geriausiai buvo tiems žiūrovams, kurie turėjo nespalvotus „Šilelius“, nes jų jautrumas suteikė didesnes priėmimo galimybes. Viršuliškėse sumontuotas retransliatorius veikė efektyviau. Programa iš Kauno televizijos stoties buvo priimama „Šileliu“ ir retransliuojama.

Agresyvus ir kvailas

Netrukus sulaukėme naujo agresijos akto. Sausio 15 dieną SSRS Vidaus reikalų kariškiai užėmė Vilniaus laidinės radijo transliacijos mazgą Gedimino pr. 34. Mieste nustojo veikti radijo taškai. Visi įrengimai buvo sunaikinti, o įėjimus saugojo ir vidun nieko neįleisdavo kariškiai. Kartu be vietos liko tame pastate buvusi Vilniaus tarprajoninė ryšių gamybinio susivienijimo administracija. Tai buvo nedidelė bėda, nes įstaiga persikėlė į savo padalinio patalpas Liepkalnyje, o su radijo mazgu buvo striuka. Mūsų nuostabai ir laimei, užpuolikai visiškai nenutuokė apie radijo transliacijos schemas, o tarp mūsų ryšininkų išdavikų neatsirado. (...)

Girininko televizija

Iš valstybės vadovų gavome pavedimą rodyti Lietuvos Respublikos televizijos programą nors daliai Vilnijos kaip alternatyvą ten gerai matomai kolaborantų  televizijai, liaudyje pramintai „kaspervizija“ pagal jos laidų vedėjo Kasperavičiaus pavardę. Labiausiai nuskriaustas buvo Šalčininkų rajonas, kur, be minėtos „kaspervizijos“ ir Gardino programų, nieko daugiau nebuvo matoma. Kilo sumanymas slaptai pastatyti retransliatorių netoli Šalčininkų, kad jis, veikdamas automatiniu režimu, be nuolatinės priežiūros užtikrintų lietuviškos programos iš Kauno matomumą šiose vietovėse. Atlikę Kauno programos matomumo bandymus su nespalvotu „Šileliu“ nustatėme, kad iškėlus 10 m anteną priėmimas yra vidutinio lygio – „trejetui“. Tai jau buvo šis tas, galėjome ieškoti vietos retransliatoriui. Vilniaus techninio televizijos perdavimo centro specialistai parinko dvi vietas: vieną Šalčininkų girininkijoje, apie porą kilometrų nuo miesto Eišiškių kryptimi, ir kitą Šalčininkėlių kaime, 10 km Vilniaus kryptimi. Apsvarstę nutarėme pirmojoje vietoje, girininkijoje, padaryti fiktyvią stotį, įkėlus ant ten esančio stiebo antenos maketą su įvadu į pastatą, o tikrąjį retransliatorių pastatyti prie Šalčininkėlių, miško gaisrų stebėjimo bokštelyje, šalia atviros elektros tinklų pastotės. Stebėjimo bokšto aikštelėje radijo ir televizijos perdavimo centro vyrai J. Rapkevičius ir A. Ramanauskas sumontavo 100 vatų galingumo siųstuvą ir imtuvėlį programoms priimti. Elektros maitinimas buvo tiekiamas užmaskuotu kabeliuku nuo vietinės pastotės. Pradėjus veikti retransliatoriui paaiškėjo, kad televizijos programos matomos ir stambiausiose Vilnijos rajono gyvenvietėse – Jašiūnuose, Stasylose, Šalčininkėliuose, Šalčininkuose ir Turgeliuose. Tačiau su tuo siųstuvu buvo daug vargo. Reikėjo reguliariai važinėti ir remontuoti, nes nors įrengimai ir buvo hermetizuoti, tačiau drėgmė vis tiek patekdavo vidun. Viską atlikdavome paslapčia, naktį, kad neatkreiptumėme aplinkinių dėmesio. Kitur Lietuvos ryšių objektų užpuolimų nebuvo. Palaipsniui padėtis stabilizavosi – net neįprastomis sąlygomis pradėjome dirbti šiek tiek normaliau. Noriu pastebėti, kad informacija pasauliui apie sausio 13 ir 14 dienos įvykius  buvo perduodama ir trumpomis bangomis per radijo mėgėjų siųstuvus.

© 2011 „XXI amžius“