Lemtinga naktis

Kazimieras Dobkevičius

Sovietinės kariuomenės majoras Michailas Pustobajevas daug įdomaus gali papasakoti apie 1991 m. sausio 13-ąją. Lietuvą M. Pustobajevas pirmą kartą aplankė 1991 metų pavasarį, tačiau atsakomybę už Lietuvą sukrėtusią tragediją pajuto sausio 13-ąją, kai pasaulį sukrėtė žinia apie kruvinas žudynes prie Vilniaus televizijos bokšto. Majoras M. Pustobajevas grąžino medalius, gautus tarnybos metais, pareikalavęs, kad maršalas D. Jazovas atsistatydintų, o sovietinėje konstitucijoje atsirastų straipsnis, draudžiantis naudoti kariuomenę prieš gyventojus. Tai perpildė generolų kantrybės taurę ir netrukus už „tarybinio karininko vardo diskreditavimą“ M. Pustobajevas buvo pašalintas iš  kariuomenės.

M. Pustobajevas parašė dokumentinę knygą „Agresijos kronika“ apie įvykius Lietuvoje. Joje išdėstyti dokumentiniai faktai apie Molotovo–Ribentropo paktą ir slaptuosius protokolus, apie tai, kaip sovietinė armija okupavo Lietuvą, surengė „laisvų“  rinkimų farsą ir faktiškai pavergė Lietuvą. Kiek skausmo sukėlė mūsų tautos žmonių tremtys į Sibirą, mūsų partizanų didvyriška kova su nuožmiu priešu, kuri tęsėsi bemaž dešimtmetį.

M. Pustobajevas atsiminimų knygoje pasakoja, kaip iš Šiaurinio karinio miestelio išriedėjo septynių šarvuočių kolona norėdami suklaidinti mūsų apsaugos pajėgas ir psichologiškai paveikti. Daug kur jau stovėjo barikados – sunkvežimiai, savivarčiai su akmenimis, statybiniais blokais, suvirintomis geležimis. Gatvėse budintys žmonės buvo nuolat informuojami apie karinės technikos judėjimą. Prie Televizijos ir radijo komiteto ištisą parą budėjo 5–6 tūkstančiai žmonių.

Iš Šiaurinio miestelio tankų kolona pajudėjo į „operacijos“ rajoną. Operatyvinė grupė „Alfa“, kurią sudarė 17 iki dantų ginkluotų kariškių, vadovaujama majoro A. I. Grečišnikovo sustabdė valstybinio radijo darbą.

Antra valanda nakties. Maskva. Norėdamas sustabdyti galimą kraujo praliejimą, Lietuvos atstovas Egidijus Bičkauskas bando susisiekti su M. Gorbačiovu telefonu, bet jam sako, kad jo nėra. Paskambinus D. Jazovui, adjutantas pranešė, kad gynybos ministras viską žino, seka įvykius, bet atsiliepti negali, nes miega.

Antra valanda. Vilnius. KGB papulkininkas M. B. Golovatovas pradeda operaciją, kurios tikslas „nušalinti“ 4000 žmonių minią nuo televizijos bokšto. Niekas iš kariškių vadų neperspėjo susirinkusių žmonių, kad bus panaudoti ginklai. Tankai su šarvuočiais artėjo prie televizijos bokšto. Pradžioje šauta ne koviniais sviediniais. Priartėti prie pat bokšto šarvuočiams nepavyko. Tuomet 30 „Alfa“ grupės karių kartu su desantininkais panaudojo granatas GSZ, šaudė iš automatų ir veržėsi prie bokšto. Beginklius žmones žiauriai mušė automatų buožėmis, svaidė į juos sprogstamus paketus, traiškė fotoaparatus ir vaizdo kameras. Tuo metu J. Jermalavičius per garsiakalbį, įtaisytą viename šarvuotyje, šaukė: „Mes nenorime kraujo praliejimo, skirstykitės į namus“. Arti tūkstančio žmonių buvo sužeisti – neteko klausos, liko suluošinti, o trylika žuvo.

Į ligoninę atvežamas mirtinai į nugarą sužeistas KGB leitenantas V. Šackij. Tai jo bendražygių darbas. Ekspertizė nustatė, kad šauta iš labai arti, tad apkaltinti Lietuvos laisvės gynėjų nepavyko.

Pulti Aukščiausiosios Tarybos kariškiai pabūgo, nes Parlamentą saugojo 50–60 tūkstančių laisvės gynėjų. Kitą dieną 12 val. 40 min. į Vilnių atvyko  SSRS Aukščiausiosios Tarybos delegacija, kurią sudarė aštuoni asmenys, „stabdyti“ karinių veiksmų.

© 2011 „XXI amžius“