Organizavo ginkluotą pasipriešinimą

Jono Misiūno-Žalio Velnio 100-osioms gimimo metinėms

Stanislovas ABROMAVIČIUS

Jonas Misiūnas apie 1940 metus

Spirakių Švč. Trejybės bažnyčia, kurioje buvo pakrikštytas J. Misiūnas

Pamiškės (Poliesės) dvaras, kuriame gimė J. Misiūnas

Sausio 15 dieną minėsime vieno iškiliausių pokario partizaninės rezistencijos vadų Jono Misiūno-Žalio Velnio 100-ąsias gimimo metines.  1944 metų birželyje, pamatęs, jog okupantas iš Rytų sugrįžta į Lietuvą, jis ėmė organizuoti vyrus ginkluotam pasipriešinimui dabartinių Kaišiadorių ir Širvintų rajonų teritorijose, sukūrė junginį, kuris greitai tapo Didžiosios Kovos apygarda (DKA), tapo Lietuvos kariuomenės viršila, partizanų leitenantu. Patekęs į MGB agento Juozo Albino Markulio-Erelio pinkles, 1946 metų rugpjūčio 13-tą buvo suimtas. 1947 metų kovo 11 dieną Maskvos Butyrkų kalėjime po žiaurių kankinimų  patrioto gyvybė užgeso.

Jonas Misiūnas savo šventoje  kovoje rėmėsi Bažnyčia. Čiobiškio klebonas kun. Liudvikas Puzonas (1911–1988) buvo vienas iš J. Misiūno pagalbininkų, DKA organizatorius, bataliono vadas. Dar 1944 metų vasarą, kai J. Misiūnas su draugais pasirodė Musninkų valsčiuje, kunigas pasiuntė brolį Juozą Gediminą (slp. Putinas, dirbo Čiobiškio mokyklos mokytoju, 1946 m. lapkričio pradžioje suimtas ir nuteistas) pasiteirauti, ar jie vyks į Vakarus, ar liks kovoti Lietuvoje. J. Misiūnas klebonijoje prasitarė, kad turi ginklų, ruošiasi kovoti. Su klebono sutikimu vyrai iš Kaugonių (Žaslių valsčius) su kariškais ratais atvežė ginklus į klebonijos klojimą ir kurį laiką juos čia slėpė. Partizanų būryje kun. L. Puzonui tapus kapelionu, vėliau rinktinės štabo nariu, ryšių mazgo organizatoriumi, platino partizaninę spaudą. Pats organizavo naujus partizanų būrius, įjungė į šią veiklą bažnyčios tarnautojus Stasį Marcinauską, Joną Drėgvą, vargonininką Stasį Grumadą, zakristijoną Antaną Graželį ir jo žmoną Marijoną, Musninkų kleboną Juozą Voverį.

Gegužinės (Kaišiadorių vyskupija) klebonas kun. Steponas Rudžionis-Vėjas bažnyčioje slėpė partizanų archyvą ir dokumentus. Tai išaiškinus, buvo įkalintas ir mirė Vorkutos lageryje. Partizanams talkino Vilūnų (Kruonio vlsč.) klebonas kun. Jonas Žvinys, vėliau suimtas ir įkalintas, Čiobiškio vaikų namų auklėtoja Ona Pavilionytė, vėlesnis Čiobiškio klebonas kun. Vytautas Šimulis,  vienuolė Teodora Biknevičiūtė, Paparčių klebonas (Žaslių valsčius) kun. Petras Valatka, Musninkų klebonas kun. Alfonsas Ažubalis, Lyduokių (Ukmergės apskritis) klebonas kun. Jonas Burneikis ir daugelis kitų.

*     *     *

Tomas ir Ona Misiūnai gyveno Panevėžio apskrities Pušaloto valsčiaus Valmonių kaime (dab. Pasvalio rajone, Pušaloto seniūnijoje). Šeimoje gimė 10 vaikų: šešios dukros (Marytė, Felicija, Ona, Veronika, Anastazija, Petronėlė) ir keturi sūnūs (Mykolas, Petras, Jonas, Juozas). Tėvelis buvo kalvis, bet savo kalvės neturėjo (kaip, beje, ir žemės), tad samdėsi aplinkiniuose dvareliuose, dirbo pas stambesnius ūkininkus. Po sezono keliaudavo kitur. Šiandien nežinome, ar trobelė Valmonių vakarinėje dalyje, kur šeima po kelionių sugrįždavo, buvo jų ar tik nuomojama. Jau pokaryje jos nebeliko. Vaikai išsibarstė po Pušaloto valsčių ar net toliau, po Panevėžio apskritį. Daugelio jų gimimo vieta buvo registruojama Valmonyse, pastovioje gyvenamojoje vietoje, nors pasaulį kai kurie išvysdavo ir aplinkiniuose kaimuose. Įvairiuose šaltiniuose ir Jono Misiūno gimimo vieta kartais nurodomas Pagirių vienkiemis (arba Poliesė – rusiškas variantas), buvęs apie 5 km nuo Valmonių. Sako, dėl tokio klajokliško gyvenimo šeima nelaikė gyvulių, nebent karvutę šeimai maitinti. Vaikai pavasariais būdavo išleidžiami piemenauti pas ūkininkus, o kai rudenį grįždavo į šeimą, neretai gyvenamoji vieta jau būdavo pasikeitusi.

Jonukas anksti pradėjo pas svetimus piemenauti, baigė pradžios mokyklą. 1931 metais išėjo savanoriu tarnauti į Lietuvos kariuomenę, nes dar neturėjo reikiamo šaukimui amžiaus. Po privalomos tarnybos liko tarnauti liktiniu. 1940 metais iš kariuomenės atleistas, grįžo į gimtąsias vietas. Vokiečių okupacijos metais dirbo geležinkelio policijos apsaugos tarnyboje Kaišiadorių ruože. 1944 m. vasario 5 dieną įstojo į Vietinės rinktinės Marijampolės karo mokyklą, kurią po kelių mėnesių išvaikė vokiečiai. Kariai jėga buvo suvaryti į vagonus ir išvežti į Vokietiją. Dalis kariūnų sugebėjo pabėgti – tarp jų buvo ir J. Misiūnas. Tuomet su keliais draugais jis grįžo į Kaišiadorių kraštą ir vėl saugojo geležinkelį Kaugonių stotelėje. Tarnyba buvo labai pavojinga, nes dalis geležinkelio ėjo pamiškėmis, raudonieji partizanai iš gyventojų atiminėjo maistą, pjovė gyvulius, šaudė nekaltus žmones.

1944 m. liepos pradžioje, kai Raudonosios armijos divizijos priartėjo prie Vilniaus, J. Misiūnas su draugais pradėjo kaupti ginklus. Susirado sau pagalbininką tarp vietos gyventojų – 28 metų buvusį Lietuvos kariuomenės puskarininkį Andrių Petkevičių. Žasliuose jis susipažino su Česlovu Tveraga iš Rusių Rago kaimo (Musninkų vlsč.). Jie suprato, kad Kaugonys nėra geriausia strategiška vieta: geležinkelis, netoli prabėgantis Kauno–Vilniaus plentas, vėliau įrengtas lauko aerodromas, gyventojų trobose apsigyvenę kariškiai. Tai Česlovas agitavo persikelti per Nerį ir pasirinkti jo gimtas apylinkes, sakydamas, kad Musninkuose daug ramiau, o ir žmonės patriotiškai nusiteikę. Išvykdamas į Čiobiškio, Musninkų apylinkes (dabar Širvintų rajonas) paliko Andriui dalį ginklų. Jis tapo artimu Žalio Velnio pagalbininku Aguona.  

Iš pradžių vyrai nuvyko į Rusių Rago kaimą, kur buvo Tveragų namai, tačiau čia  rusai ir jų parankiniai jau šniukštinėjo, ieškodami kariavusių vokiečių armijoje, policijoje, Vietinėje rinktinėje. Nutarė apsistoti Janionių kaime pas Juozą Kupčinską. Nors netoliese rusai įrengė lauko aerodromą, greitai vyrai pastebėjo, kad lakūnams nerūpėjo NKVD kareivių rūpesčiai, gaudant nepaklusnius ir burtis bandančius lietuvius. Iš Kupčiūnų sodybos sklido Žalio Velnio raginimai neatiduoti okupantui ginklų, ruoštis priešintis. Visa tai kėlė pavojų, tad netrukus teko įsikurti girioje.

 Taip šiame krašte pradėjo burtis vyrai, pasiryžę priešintis rusų okupacijai. Yra žinoma, kad Igno Kazlausko sklype, prie Musės upelio, buvo du Žaliojo Velnio bunkeriai, o 1944 metų liepos mėnesį, kai Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariai, vadovaujami ltn. Stankevičiaus, traukdamiesi iš Vilniaus į Vakarus, užsuko į Pigonių kaimą, čia surado Žalio Velnio partizanus. Taip Žalias Velnias gavo LLA įgaliojimus Musninkų valsčiuje organizuoti LLA kuopą. Žalio Velnio veikla plėtėsi: jis sugebėjo suorganizuoti ne tik kuopą, bet ir rinktinę, o paskui DKA apygardą, subūręs Ukmergės, Trakų ir Kauno apskrityse buvusius partizanus. Buvęs DKA štabo viršininkas Benediktas Trakimas-Genelis yra liudijęs, kad esant reikalui apygardos partizanai galėjo savo gretas papildyti iki 10 tūkstančių kovotojų, slapukų, rėmėjų.

J. Misiūnas buvo tvirtas, dvimetrinis, gražus vyras. Kariškai pasitempęs, reiklus sau ir kitiems, bet būryje linksmas, turėjo aštrų liežuvį. Jis baudė ne tik mūsų tautos išdavikus ir priešus, bet net savus, kurie buvo pagauti smurtaujant ar plėšikaujant.

*     *     *

Žalias Velnias NKVD informatorių ir agentų buvo sekamas nuo pat pirmųjų jo pasirodymo Musninkų valsčiuje dienų. Vado autoritetas dėl jo asmeninių savybių greitai augo, tad NKVD sugalvojo prieš Žalią Velnią veikti sau įprastu ir veiksmingu metodu – šantažu. 1945 metų vasarą su juo bandė susitikti agentai–smogikai ar operatyvininkai, apsimetę partizanais. Toks cheminiu pieštuku rašytas raštelis yra LYA 1945 metų Trakų apskrities operatyvinėje byloje: „Nuo š. m. birželio mėn. 17 d. iki 20 d. 20 val. laukėm Tamstos ir vakar pranešėme, kad susirinkom, tačiau Tamstos nesulaukėme. Tada nusivylę Tamstos žodžiu išsiskirstėm. Ateityje į Tamstos kvietimus nesirinksime. Galėsit tada aplankyti kiekvieną dalinį skyrium. Nepamatę Tamstos asmeniškai iki liepos 5 dienos – nutrauksim visus ryšius ir slaptažodžius“.

Matyt, tai buvo provokacinio pobūdžio raštelis, kuriuos norėta įvilioti vadą į spąstus. Žaliam Velniui toks „kvietimas“ susitikti turėjo kelti įtarimą. Tuo metu kareiviai šukavo Kaišiadorių valsčiaus sodybas. Buvo ieškoma Žalio Velnio bunkerių trobose, tvartuose, daržinėse,  šampalais badant kiekvieną įtartiną kauburėlį. Birželio 11–14 dienomis buvo nušauti penki partizanai, tarp jų – būrio vadas Vincas Steponavičius-Bebras iš Rečionių kaimo Žaslių valsčiaus. Birželio 21 dieną kautynėse prie Rečionių žuvo keturi partizanai, trys buvo sužeisti. Birželio 23–24 dienomis ieškoma apygardos štabo buveinės. Pas Vladą Padaigą Bučionių kaime rastas kulkosvaidis. 1945 metų pabaigoje užverbuojamas agentas „Vladas“ – legalizavęsis partizanas Vaclovas Bičkauskas-Vaiduoklis (g. 1923 m.) iš Rečionių, anksčiau kovojęs Šarūno būryje. Jis sutiko dalyvauti operacijoje ir sunaikinti Žalią Velnią. Kelias savaites pasibastęs 1946 01 02 „Vladas“ pranešė, kad prieš pat Naujuosius metus iš kaimiečių sužinojo, jog Šarūnas, pasiėmę sprogmenų, su Vaclovu Krilavičiumi-Vyteniu ir Telesforu Ramanausku-Rambynu traukiniu išvyko į Kauną. Iš tikrųjų 1945–1946 metais DKA štabo slėptuvės buvo Kaune. Jos buvo įrengtos Vilijampolėje, Marijos Ramanauskienės gyvenamajame name Jurbarko gatvėje ir kunigo Aleksandro Masaičio, Vilijampolės parapijos klebono, sodyboje.

Sako, iš jos per gatvę buvo nutiestas požeminis tunelis. Žinoma, kad ten kurį laiką slėpėsi DKA štabo žmonės ir pats Žalias Velnias. Žemuosiuose Šančiuose, M. Melnikaitės gatvėje (dabar – Vokiečių), saugumiečiai įrengė konspiracinį butą ir sekė čia atvykstančius partizanų ryšininkus, suteikdavo nakvynę iš toliau atvykusiems. Čia buvo suimti keli partizanai.

Su Čiobiškiu susiję ir tragiški apygardos štabo įvykiai. 1945 metų pradžioje NKVD areštavo nėščią Žalio Velnio žmoną Onutę Krivickaitę-Misiūnienę ir septynmečius jų dvynukus. Vasario mėnesį pasilikę kalėjime visus tris vaikus (tarp jų ir ką tik gimusį) įkaitais, enkavedistai parašė laišką Žaliam Velniui ir pasiuntė Oną pas vyrą. Matyt, kareiviai ėjo moters pėdomis. Vasario 4 dieną ji surado vyrą Pigonyse, džiaugėsi susitikimu, liūdėjo dėl likusių nelaisvėje vaikų. Tačiau ryte stovyklavietę užpuolė kareiviai. Mūšyje žuvo vienas kovotojas ir Onutė. „Ją palaidojom nakčia Čiobiškio kapinėse, – rašė vietos klebonas. – Apeigos buvo tik duobės pašlakstymas. Paties Žalio Velnio tada nebuvo.“

1945 metų rugsėjo mėnesį NKVD vėl siunčia Žaliam Velniui laišką ir kviečia jį legalizuotis, žadėdami atleisti visus „prasižengimus“. Greitai agentas „Linksmasis“ praneša savo šeimininkams, kad žuvus žmonai vadas turi sužadėtinę ir nurodo jos gyvenamąją vietą. Ji slapta suimama ir užverbuojama, suteikus jai „Pušaitės“ slapyvardį. Ji privalėjo Žaliam Velniui sugirdyti migdomųjų ir pranešti NKVD. Prie šios operacijos prijungiamas ir agentas „Linksmasis“, kuris turėjo nušauti „miegantį“ partizanų vadą. Šie planai buvo neįgyvendinti.

1945 11 19 Livintuose kartu su Žalio Velnio štabu buvo Dramblio, Šarūno, Jurgino būriai. Miško pakraštyje kūrenosi laužas, buvo ruošiami pusryčiai. Staiga pasigirdo šūviai, kilo sąmyšis. Ne visi pamatė, kaip A rinktinės vadas Pranas Petkevičius-Kariūnas už dviejų žingsnių nuo ugnies sukniubo ir jau nepasikėlė. Žalias Velnias su būreliu partizanų metėsi miško gilumon, geležinkelio link, tačiau ten stovėjo rusų kareiviai su šunimis. Tada vyrai pakeitė bėgimo kryptį. Po pietų Žalias Velnias jau buvo pas Tarpumiškio partizanus, netoli Kaišiadorių. Iš čia patraukė į Šilonis.

1946 m. pradžioje Trakų NKVD siunčia jau legalizavusį partizaną agentą „Vladą“  nužudyti Žalią Velnią. Šis užtikrina, kad tai padaryti jam bus nesunku, nes Žalias Velnias jo apylinkėse vaikšto vienas, be palydos. Kad ir kaip stengėsi agentas, sutikti vado Kaišiadorių ar Žiežmarių valsčiuose jam nepavyko.

*     *     *

Žalias Velnias buvo labai energingas, turėjo organizacinį talentą. Tuo įsitikino visi partizanai. Sako, NKVD daliniai per plačias ofenzyvas sunaikina ryšius, išblaško kovotojus, sudegina vienkiemius, sugriauna slėptuves, tačiau praeina trys–keturios dienos ir vėl veikia sudėtingas apygardos štabo ir būrių ryšio mechanizmas. Štabas nuolat keisdavo savo būstines. Jos buvo Čiobiškyje, Livintų, Kaugonių ir Ukmergės miškuose, Kaune. Štabo nariai buvo drąsūs žmonės. Sako, Žalias Velnias netūnojo balose, nebraidė pelkėmis. Jei važiavo, tai geru keliu, jei ėjo, tai švariu mišku. Kalba ne apie jo beprasmę drąsą, bet apie gerą pagalbininkų ir informatorių darbą. Štabas turėjo gausų ryšininkų būrį, galėjo apsistoti vos ne kiekviename vienkiemyje. 1945 m. pavasarį vadas su apsauga (apie 20 vyrų) keliaudavo vadinamuoju Mažuoju ratu, vienoje vietoje nebūdami daugiau nei tris paras. Maršrutas maždaug toks: Kaugonys – Dainava – Paparčiai – Šilonys – Beištrakiai – Krušonys –Kaišiadorys – Žiežmariai – Strošiūnai – Kaugonys. Paparčiuose, Skėriuose, Šilonyse, Gegužinėje, Livintuose, Žasliuose nuolat būdavo susitelkę partizanų būriai, o rate buvo bent keturi kontroliniai punktai, kuriuose kovotojai rinko žinias apie NKVD numatomas ar pradėtas vykdyti operacijas, turėdavo patikimos informacijos iš gyventojų, ryšininkų ar net stribų būstinių, kur turėjo infiltravę savo žmones. Tad partizanai be didelio vargo galėdavo sugrįžti ten, kur buvo ramiausia. Didžiųjų ofenzyvų metu buvo numatytas Didžiojo rato maršrutas, kurio metu iš Paparčių partizanai persikeldavo per Nerį ir sukdavo platesnį ratą, pasiekdami Musninkų, Gelvonų, Upninkų miškus, paskui vėl sugrįždami į Gegužinę, Zūbiškes ar Gaižiūnus.

Štabui įsikūrus Čiobiškio paauglių prieglaudoje, prieš pat 1945 metų Velykas jį užpuolė Musninkų įgula. Kautynėse žuvo daug partizanų, tarp jų ir štabo viršininkas Vaiduoklis.

Tačiau ir tuo apygardos štabo bėdos nesibaigė: vyko sunkūs mūšiai su reguliariosios armijos, praėjusius universitetus vokiečių frontuose, kareiviais. Jie buvo skaičiuojami tūkstančiais, turėjo ne tik patrankas, kulkosvaidžius, bet ir sudėtingesnę techniką: tanketes, šarvuočius. Sunkūs mūšiai praėjo Šilonių miške, prie Dubių vienkiemio. Partizanų nuostoliai buvo dideli.

Jau 1945 metų birželio–liepos mėnesiais prasidėjo didžioji NKVD ofenzyva DKA veikimo teritorijoje. Žalio Velnio štabas tada buvo Budelių kaime, Žaslių vlsč. Keliuose Adolfo Kinderevičius-Jurgino bunkeriuose ilsėjosi apie 30 partizanų.

Šiltą 1945 m. birželio 29-osios popietę prie bunkerio sėdėjo penkiese: Žalias Velnias, Aleksandras Zapkus-Piliakalnis, partizanai Zigmas Rudys-Smilga, tarnavęs apygardos štabe, Motiejus Bulauka-Kolumbas iš Jurgino būrio ir nežinia iš kur atsiradęs jaunutis klierikas. Piliakalnis – apygardos štabo viršininkas, kilęs iš Žemaitijos, pavardės niekam nesisakė. Sako, juos išdavė Pranas Raudeliūnas, buvęs partizanas. Enkavedistai supo panerį. Bėgti buvo neįmanoma, nes ir kitoje Neries pusėje matėsi žvaigždėtos kareivių kepurės. Nutarė pasitikėti bunkeriu, tuo labiau taip vykusiai įrengtu karklyne. Pamažu sulipo į jį. Po kelių minučių pro vyteles vėl įlindo ranka. Vyrai pamanė, kad tai talkininkas Vytautas Matačiūnas vis dar nepalieka pradėto darbo, kol nepastebėjo, kad žmogus, besigrabaliojąs šakose, apsirengęs rusiška uniforma. Paskui pasirodė automato vamzdis. Nieko nelaukęs, Piliakalnis griebė vamzdį ir patraukė į save. Automatą laikęs sutriko, tačiau tik pačią pirmą akimirką. Prapliupo šūviai, užpuolikas ištraukė automatą, nes suprato, kad šaudyti beprasmiška. Nežinojo, kad bunkerio kampe jau gulėjo nušautas Smilga. Po keliolikos sekundžių pro bunkerio angą įkrito granata. Pirmasis prie jos suskubo Kolumbas, sugriebė ir, nieko nelaukdamas, norėjo išmesti atgal. Jau buvo suskaičiuotos pirmosios mirtį nešančios sekundės, tačiau visi su siaubu pamatė, kad granata nepataikė į skylę, o, atsimušusi į bunkerio lubas, krenta atgal. Visas laiko limitas išnaudotas. Tačiau dar nespėjusią nukristi granatą sugriebė Piliakalnis ir švystelėjo pro angą. Ji sprogo prie pat vyrų, tačiau jau išorinėje pusėje. Tyla. Nei šūvių, nei žingsnių. Nutarė skubiai iš bunkerio lipti, todėl ilgai neužtruko. Tik Žaliam Velniui teko pasimuistyti, kol jo platūs pečiai išlindo į karklyną. Granatos užmušti prie bunkerio gulėjo kareiviai. Tuo pat metu iš kitos Neries pusės sukaleno kulkosvaidžiai, nukirsdami karklo šakutes. Piliakalnis su Kolumbu nušliaužė į netoliese augančius rugius, Žalias Velnias nuskubėjo į Skynimų kaimą, prie Kaugonių, pas seną pažįstamą Praną Bandzevičių. Tas jį nuvedė į Civiškių kaimą pas partizanų motiną Ievą Mastauskienę, kuri jį 10 dienų globojo ir slėpė.

*     *     *

1945–1947 metais MGB atliko labai sėkmingą operaciją, pakertančią DKA partizaninę veiklą. Šioje akcijoje pirmu smuiku grojo J. Markulis-Erelis, dr. Narutavičius, agentas, turėjęs „Ąžuolo“, „Noreikos“ agentūrinius slapyvardžius. Buvo siekiama sudaryti vaizdą, kad sukurtas visos Lietuvos Vyriausias ginkluotųjų pajėgų štabas (VGPŠ) apima visą respublikos rezistenciją, koordinuoja partizanų veiksmus, skiria apygardų vadovybę. DKA dėl savo geografinės padėties ir jos vadovų naivumo MGB buvo faktiškai sunaikinta pirmoji Lietuvoje. Vien tik 1947–1948 metais su išdavikų išduotais dokumentais „legalizavosi“ ir buvo suimti bent 13 DKA partizaninio judėjimo vadų ir keli šimtai partizanų.

1945 m. sausio mėnesį 5-ojo bataliono, veikusio Vievio vlsč., vadu, o po kurio laiko ir DKA štabo viršininku buvo paskirtas išdaviko pusbrolis Jonas Markulis-Vaiduoklis, žuvęs tų pačių metų kovo 27 dieną Čiobiškyje. Žalias Velnias, išsekintas didelių netekčių, nuolatinio persekiojimo, viename pokalbyje pasiprašo būti pakeistas. Erelis duoda suprasti, jog vadovauja visai Lietuvos rezistencijai, gražiai kalba apie kovos strategiją, negaili patarimų. Tai buvo MGB žaidimai. Dar 1946 m. gegužės 18 d. Griežtas, atvykęs į apygardą pas Žalią Velnią, pats bando įkalbėti jį vykti mokytis karo mokslų į Angliją, keisti kovos taktiką į pasyvią, legalizuoti daugumą partizanų, taip juos išsaugant ateičiai. Išliko vienas jo laiškas, rašytas į „centrą“ dar 1945 metais: „Aš jau pakankamai vadovavau, o dabar jaučiu, kad nei mano išsilavinimo, nei žinių, nei gabumų nepakanka“. Greitai ir pamainą suranda – kapitoną Vytautą Pečiūrą-Griežtą. Žalias Velnias visiems sako, kad apygardos vadovavimą perleis tik į pažįstamo ir gero vado rankas. Čia ir pakišamas jam Griežtas, kuris, deja, yra MGB agentas „Gediminas“ nuo 1942 metų. Jį į DKA štabą atveda centro ryšininkė Nastutė Rumševičiūtė. Žalias Velnias patiki išdaviku. Tų metų birželio 21 dieną MGB agentas „Kipšas“ susitiko su Žaliu Velniu, atvežė laikraščio „Vienybė“ 12 egzempliorių ir įsakymą iš „centro“, kad DKA vadovybė perduodama Griežtui (KGB agentui „Gediminui“). Savo 1946 07 16 įsakymu Nr. 06/24 apygardos vadovavimas perduodamas Griežtui, o Žalias Velnias  lieka tik jo pavaduotoju. Šį dokumentą į Vilnių 1946 07 24 veža agentai „Kipšas“ ir „Kibirkštis“ kartu su duomenimis apie būrių sudėtis, apsiginklavimą. Išdavikas Griežtas su Žaliu Velniu susitinka, jo įsakymu perima vadovavimą, o birželio 29 dieną naujasis „vadas“ praneša, kad jis gyvens Vilniuje, o Žalias Velnias su likusiais štabo nariais kurį laiką slapstysis DKA A rinktinės teritorijoje. Tai buvo tik apgaulė, nes vėliau Žalias Velnias visokiais būdais bus kviečiamas į Vilnių, net „siunčiamas“ į užsienį. Jau liepos 23–24 dienomis NKVD pagal gautus iš partizanų duomenis atakuoja DKA štabo apsaugą – Vytenio būrį. Žalias Velnias gal įtarė kažką negero, nes savo buvimo vietų neišdavė net artimiausiems bendražygiams.

Matydama, kad Žalio Velnio ir kitų vadų greitai apgauti nepavyks ir siekdama efektyvesnių veiksmų, 1946 08 12 MGB organizuoja tariamą visos Lietuvos rezistencijos vadų pasitarimą, kad juos vienu kartu sunaikintų. Norima įkurti Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą. Į suvažiavimą kviečiamas ir Žalias Velnias, tačiau jis, gal vėl įtardamas klastą, delsia. Partizanas Algis Grenda-Pinavija pasakojo, kad Žalias Velnias 1946 m. rugpjūčio pradžioje, kai buvo apsistojęs Stasio Zablacko sodybos bunkeryje Bertašiūnų kaime, Žaslių valsčiuje, buvo kviečiamas į Vilnių. Jam jau vėliau partizanas Adomas Matačiūnas-Diemedis pasakojo, jog matė, kaip į sodybą atvažiavo lengvoji mašina su keturiais civiliais žmonėmis, norėdami išvežti jį į „centro“ štabą, tačiau vado ten nerado. Mašina į Vilnių grįžo be jo. Į tą rugpjūčio 12-os „suvažiavimą“ nuvyko tik štabo viršininkas B. Trakimas-Genelis ir jo adjutantas V. Krilavičius-Vytenis.

Vis dėlto pavyksta įtikinti Žalią Velnią, kad jam būtina atvykti į Vilnių. Pasitarimas prasidėjo 1946 08 12. Gavęs informaciją apie Žalio Velnio buvimo vietą, Aitvaras paprašo Onutę Trakimaitę-Ožką, tuo metu buvusią štabo ryšininkę, nuvykti automobiliu į Abromiškes, Vievio vlsč. Ožka yra DKA štabo viršininko Genelio sesuo, todėl ja pasitikima. Rugpjūčio 13-osios pavakaryje mašina pajuda iš Vilniaus Kauno plentu. Nurodytą vietą pasiekia apie 8 valandą vakaro. Sutartoje vietoje Žalio Velnio laukia iki vidurnakčio. Pirmą valandą su bataliono vadu Petru Petkevičiumi-Drambliu jis ateina pasiruošęs kelionėn. Vadą atlydėjo Romasius Petkevičius-Varnėnas, Vincas Čiurinskas-Šermukšnis ir Petras Klimavičius-Uosis.

Vilniuje „pasitarimas“ vyksta toliau. Erelis dėsto MGB aprobuotą idėją apie pasyvią rezistenciją, siekiant išsaugoti pagrindines partizanų pajėgas ateičiai, kai užsienis ateis į pagalbą. Svarbiausia išsaugoti vadus, juos reikia apmokyti užsienyje, ruošiantis aktyviai kovai su okupantais. Kalbama ir apie bendrą visos Lietuvos partizaninio judėjimo vadovavimą.

Po pasitarimo Žalias Velnias paliekamas Vilniuje, kad susipažintų su pirmosios dienos iškeltomis problemomis, dokumentais. Erelis nori sulaikyti ir kitus DKA vadus. Gal nujausdamas nelaimę ir norėdamas apsidrausti, Žalias Velnias įsako Geneliui, Vyteniui ir Drambliui skubiai grįžti į apygardą. Vyrai išvyksta į Kaišiadorių apylinkes. Be abejonės, MGB planavo izoliuoti ir šiuos partizanų vadus.

Tai buvo paskutinė Žalio Velnio valia, nes jis jau negrįžta į apygardą, o suimamas, po tardymų išvežamas į Maskvą ir nukankinamas Butyrkų kalėjime. Jo vardu MGB dar susirašinėja su DKA partizanais, pataria nelieti kraujo ir rašo apie neesminius dalykus, siekiant nutolinti įtarimą, kad Žalio Velnio jau nebėra.

1997 m. gruodžio 22 dieną Jonui Misiūnui suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties), 1999 m. kovo 19 dienos Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanojamas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, jam suteiktas pulkininko laipsnis. Kaišiadoryse jo vardu pavadinta prie geležinkelio stoties esanti aikštė, yra memorialinė lenta.

© 2011 „XXI amžius“