Birželio skausmas

Minime 70-ąsias pirmųjų sovietinių represijų prieš Lietuvos piliečius metines. Jau pirmaisiais politiškai „įteisintos“ okupacijos ir aneksijos mėnesiais įsibėgėjusi  represijų mašina pasiglemžė daug aukų. Dar 1940-ųjų liepą į kalėjimus uždaryta keli šimtai Lietuvos patriotų, buvo suimami politiniai bei visuomenės veikėjai. 1941 m. birželio 14-osios naktį prasidėjo masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į Sovietų Sąjungos gilumą: Sibirą, šiaurines SSRS ir kitas teritorijas. Per keletą dienų (birželio 14–18 d.) trėmimų operacijos metu gyvuliniuose vagonuose buvo ištremta beveik 35 tūkstančiai Lietuvos piliečių. Birželio mėnesį tremtis palietė visus Lietuvos gyventojų sluoksnius, o ypač inteligentiją. Prasidėjusius trėmimus lydėjo suėmimai ir žudynės. Dėl represijų nukraujavo aktyviausia tautos dalis. Birželio trėmimai sudavė skaudų smūgį represijoms nepasiruošusiai tautai – buvo tremiami vyrai ir moterys, vaikai ir seneliai, brandūs vyrai ir invalidai, šeimos ir pavieniai asmenys, mokytojai ir tarnautojai, gydytojai ir kultūrininkai, šauliai ir policininkai, ūkininkai ir bežemiai, tautininkai ir krikščionys demokratai, socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai, moksleiviai ir studentai. Buvo išvežti įžymūs Lietuvos Respublikos politiniai veikėjai, likviduotų partijų ir organizacijų vadovai, eiliniai nariai, kariškiai. Negailėta nei seno, nei jauno, nei ką tik gimusio kūdikio ar nėščiųjų. Pirmieji kaliniai ir tremtiniai, išvežti į lagerius ir tolimo Sibiro neaprėpiamas žemes, badavo ir šalo, sirgo ir mirė. Ant sniego ir ledo išmesti tremtiniai statėsi jurtas iš ledo ir sniego, o šviesa patekdavo per ledo „stiklus“. Maistu buvo tundros žolė ir medžių žievė. Per vienerius okupacijos metus iki masinių trėmimų buvo sunaikinta Lietuvos kariuomenė, inkorporuojant ją į Raudonąją armiją, atimtas  turtas, uždarytos partijos, organizacijos, spauda paversta sovietinės propagandos ruporu, naikinama ūkio struktūra, uždaromos sienos. Iš mokyklų buvo pašalintas kryžius, panaikintos tikybos pamokos, šlovinamas diktatorius Stalinas ir jo „vadovaujama“ bolševikų partija, „išlaisvinusi“ lietuvių tautą. Žudymai, prasidėję Lietuvos kalėjimuose, buvo tęsiami ir baigiami jau Rusijos kalėjimuose, išvežus ten kalinius nuo artėjančios vokiečių armijos. Dar žiauresnės okupantų bolševikinės teisybės akcijos Lietuvoje vyko prasidėjus karui –  Rainių miškelyje buvo nukankinti 73 Telšių kalėjimo kaliniai, išžudyti Pravieniškių kalėjimo kaliniai ir prižiūrėtojai, Červenėje ir prie Bigosovo (Baltarusija) nužudyti Kauno kaliniai, Panevėžio gydytojai ir trys kunigai nukankinti Budavonės miške, prie Lankeliškių, dar dešimt kunigų nužudyta kitose Lietuvos vietovėse. Mes, XXI amžiaus žmonės, sunkiai įsivaizduojame tuos žiaurumus, kuriuos patyrė lietuvių tauta per pirmąją bolševikų okupaciją, ir sunkiai suprantame vėlesnių trėmimų žiaurumus. Bet tuometinė Lietuva, nors ir dar nežinodama viso represijų masto (daugelis suimtųjų ar išvežtųjų buvo sušaudyti Rusijos lageriuose ir kalėjimuose vėliau – 1942–1943 metais, o žinios apie jų likimą ateidavo tik po dešimties metų ar dar vėliau), buvo sukrėsta raudonarmiečių ir enkavedistų vykdytų nusikaltimų ir žiaurumo. Todėl visuomenė aktyviai įsijungė į kartu su karu prasidėjusį Birželio sukilimą. Šis sukilimas buvo planuotas anksčiau, tik represijos prieš sukilimo vadovus mjr. Vytautą Bulvičių (kilusį iš Karalkrėslio prie Pajevonio, Vilkaviškio r.) ir kitus sutrukdė jį pradėti laiku. Sukilime, kurio 70-ąją sukaktį minime šį mėnesį, dalyvavo apie šimtas tūkstančių sukilėlių, iš jų apie keturi tūkstančiai žuvo. (Šiam visuotiniam tautos pasipriešinimo proveržiui skirsime kito penktadienio numerio, išeisiančio birželio 23-iąją, priedą „Už laisvę“.) Pasibaigus SSRS ir Vokietijos karui ir užėjus antrajai okupacijai,  per 1945-ųjų, 1948 m. gegužės mėnesio, 1949 m. kovo mėnesio, 1951 m. spalio mėnesio trėmimų akcijas ištremta per 118 tūkstančių Lietuvos gyventojų.

*    *    *

Šiame priede pateikiame dalį dar pirmaisiais okupacijos mėnesiais ir metais suimtų ir nukankintų ar sušaudytų Lietuvos žmonių pavardes (pagal K. Grigaliūno knygą), vienos žymiausių nepriklausomybės laikų leidyklos „Sakalas“ ilgamečio direktoriaus Antano Kniukštos straipsnį apie fizinį lietuviškų knygų naikinimą pirmaisiais okupacijų (sovietų ir nacių) metais, tris dokumentus apie Lietuvos sovietinimą (tai tik nedaugelis tokios „rūšies“ „dokumentų“ – jų buvo išleista tūkstančiai), ypač kultūros srityje, poeto Antano Miškinio eilėraščius, rašytus „pokario“ tremtyje. Apgailestaujame, kad dėl sumažėjusios laikraščio apimties negalime įdėti daugiau parengtos medžiagos.

© 2011 „XXI amžius“