„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2011 m. birželio 15 d., Nr. 2 (21)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Knygų deginimas ir naikinimas

Antanas KNIŪKŠTA

Profesorius Vaclovas Biržiška savo knygoje „Senųjų lietuviškų knygų istorija“ (I d.) rašo: „Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai, prisidengdami žydų ir bolševikų turto naikinimo kauke, išgabeno ir ištisas bibliotekas, o iš paliktųjų Lietuvoje bibliotekų išgabeno ir atidavė į popieriaus fabrikus dešimtis tūkstančių tomų. Ne mažiau, gal dar ir daugiau 1940–1941 metais bolševikai sunaikino – išgabeno į popieriaus fabrikus arba sudegino knygų iš bibliotekų, knygynų ir leidyklų sandėlių“ (p. 57).

Kažin ar per tą mūsų epochos dešimtmetį (1940–1950) Lietuvoje knygų nebuvo sunaikinta daugiau, negu anksčiau beveik per 400 metų (1547–1940)?

Visais amžiais, kai tik lietuviška knyga atsirado, ji buvo naikinama, deginama. Degino ją priešingos  ideologijos atstovai. Protestantai degino katalikiškas knygas, katalikai – protestantiškas. Caro valdžia per visą 40 metų spaudos draudimo laiką įnirtingai degino visas lietuviškas knygas ir laikraščius. Nuo pat lietuviškos knygos atsiradimo iki spaudos atgavimo (1547–1904) knygų negalėjo būti labai daug sunaikinta, nes pirmųjų knygų tiražai buvo maži, apie 100–300 egzempliorių, ir per metus nedaug jų teišeidavo. Per visą spaudos draudimo laiką rusai tegalėjo sudeginti tik atimtas iš knygnešių knygas, kiek jie kuprinėje galėjo panešti, arba per kratas kur atsitiktinai atrastų nedidelį kiekį, nes visas tiražas buvo užsienyje. Viena kita knyga buvo sunaikinta ir Nepriklausomosios Lietuvos cenzūros, bet tai palyginti nedideliais kiekiais. Pvz., iš „Sakalo“ išleistų daugiau kaip 600 knygų tik viena J. Boks (Tilvyčio) „Sveiki, broliai dainininkai“ buvo cenzūros konfiskuota, bet ir tai nedaug. Mat kol gavome žinią, kad knyga konfiskuojama, jau buvome suspėję ją išsiuntinėti visiems knygynams ir bibliotekoms. O tada gaudyk vėją laukuose – knygynai, pajutę pavojų, draudžiamas knygas paslėpdavo ir vėliau slapta išplatindavo. Iš „Sakalo“ sandėlių cenzūra „Dainininkų“ tegavo tik kelias dešimtis egzempliorių.

Visai kas kita, kai į mūsų knygų saugyklas – leidyklų sandėlius ir bibliotekas įsisuko bolševikai ir hitlerininkai 1940–1945 m. ir vėliau. Man pačiam teko būti liudininku, kai 1940 metais vasarą iš Šv. Kazimiero draugijos sandėlių pro langą tiesiai į kiemą buvo verčiamos didžiausios krūvos knygų išvežti į Petrašiūnų popieriaus fabriką. Čia tarp kitų voliojosi Šventojo Rašto knygos – storos kaip žąsys (šeši tomai). Neišvengė to likimo ir Salomėjos Nėries versta Messetti „Ritos laiškai“. Buvo visa sunaikinta, kas tik tos draugijos išleista, neatsižvelgiant į turinį: vadovėliai, religinė ar grožinė literatūra. Šv. Kazimiero draugijos knygų fondai buvo nemaži. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą draugija narių – prenumeratorių turėdavo apie 14000. Tiek reikėdavo spausdinti nariams skirtų knygų. Bet tą tiražą dar padidindavo trimis–keturiais tūkstančiais egzempliorių pardavimui per knygynus.

Tik „Sakalo“ leidiniai išvengė tokio likimo. Kai tik 1940 metais birželio 15 dieną atėjo rusai, netrukus peržiūrėjau „Sakalo“ leidinių sąrašą ir nusprendžiau, kurie leidiniai gali nepatikti tarybų valdžiai. Pasitaręs su Simu Zarecku, greit suradau ketvertą apsukrių vyrukų-agentų, kurie apsikrovę maišais ir čemodanais knygų, pasileido autobusais ir traukiniais po visą Lietuvą. Nesvarbu buvo knygų kainos, nesvarbu, ar grįš pinigai už jas. Svarbu buvo knygas išplatinti tarp žmonių, kad kuo mažiau būtų sunaikinta. Žinoma, buvo atsitikimų, kai vieną kitą „agentą“ ir milicija čiupo, tas, maišą palikęs ir išsisukęs, grįždavo į Kauną ir vėl prisikrovęs kitą vykdavo kitur. Vienas apsukriausių agentų buvo jėzuitų broliukas Juozas Jalinskas. Tokiu būdu nuo sunaikinimo buvo išgelbėta: V. Putvinskio „Raštai“ (I ir II tomai), J. Šukio „Komunistas“, A. Moriako „Jėzaus gyvenimas“, R. Timmernansse „Alkazaro didvyriai“, R. Humeko „Kristaus kančia“, A. Maceinos „Socialinis teisingumas“, S. Sušinsko „Maršas jaunystei“, J. Dauliaus „Siauroji ir pilnutinė katalikybė“, L. Sakalinio „Širdis ir plienas“, G. Papini „Kančios liudininkai“, P. Kuplerio „Daugiau džiaugsmo“, J. Zeyrio „Trys legendos apie Nukryžiuotąjį“ ir kt. 1940 m. liepos mėn. iki nacionalizacijos – 1940 m. spalio 1 dienos – „Sakalui“ buvo paskirtas komisaras S. Zatorskis iš „Spaudos fondo“ bendradarbių, vyras rimtas ir padorus. Jis tik kontroliavo „Sakalo“ kasą ir pajamų bei išlaidų dokumentus, į visą kitą „Sakalo“ darbą nesikišo. Todėl galėjome ir savo leidiniais laisvai disponuoti.

Tokį pat metodą pasiūliau Šv. Kazimiero draugijos direktoriui Jonui Adomoniui ir „Žinijos“ leidyklos vedėjui. Adomonis mano pasiūlymą su džiaugsmu sutiko, bet turėjo dar gauti draugijos valdybos pritarimą. Valdyba dar kreipėsi į arkivyskupą J. Skvirecką, bet jis nesutikęs. Taip ir liko nieko nepadaryta draugijos  knygoms išgelbėti. Netrukus atėjo komisaras žydas A. Kleinas ir perėmė visą draugijos turtą – spaustuvę ir knygynus, įstaigą pavadino nauju vardu „Raudonoji vėliava“ ir buvusius draugijos leidinius su šluota iššlavė ir išgabeno į Petrašiūnus.

„Žinijos“ leidyklos vedėjas gerai apsisuko, didelę dalį „įtartinų“ leidinių išplatino, rodos, tokiu pat būdu kaip ir „Sakalas“, kitus perėmė LTSR valstybinė leidykla.

1941 m. birželio 22 dieną prasidėjo karas. Vokiečiai, užėmę Lietuvą, žygiavo tolyn į Rusiją. Laikinosios Lietuvos valdžios buvau paskirtas Valstybinės leidyklos direktoriumi, bet netrukus iš Generalkomisariato atėjo vokiečių patikėtinis (Treuhender) H. Eisentrautas, ir turėjome vykdyti jo nurodymus. Apie vidurvasarį gavome knygų sąrašą ir valdžios įsakymą pagal jį atrinkti leidyklos sandėliuose bei knygynuose esančias knygas ir išgabenti į Petrašiūnų popieriaus fabriką. Į sąrašą pakliuvo tarybiniais metais išleistos knygos apie Klaipėdos kraštą ir vokiečius: I. Šeiniaus „Ziegfried Immerselbe atsijaunina“, I. Simonaitytės „Raštai“, M. Urbšienės „Klaipėdos krašto paraštėje“, Klaipėdos krašto konvencija, P. Pakarklio „Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje“, to paties autoriaus „Vokiečiai apie Mažąją Lietuvą“, taip pat P. Cvirkos, S. Nėries, A. Venclovos, V. Montvilos, J. Janonio ir kitų kūriniai, žinoma, ir visa tarybinė propagandinė literatūra. (…)

Kai antrą kartą tarybų valdžia nacionalizavo „Sakalą“, visos tos knygos atiteko LTSR Valstybinei leidyklai. Jų buvo daugiau kaip už 200000 rub., neskaitant klaipėdiškės literatūros. Kada sugrįžo K. Korsakas, P. Cvirka, J. Šimkus ir A. Venclova, jiems nuvežiau po vieną egzempliorių visų išsaugotų grožinės literatūros knygų. J. Šimkus, sutikęs mane gatvėje Kaune, padėkojo už knygas ir jų išsaugojimą. Žadėjo parašyti apie tai „Tarybų Lietuvoje“. Kartu su juo buvo ir P. Užkalnis, „Sakalo“ leidyklai paskirtas komisaras iki antros nacionalizacijos. Jis mirktelėjo Šimkui ir pašnabždėjo, kad nerašytų. J. Šimkus vis tiek parašė, tik mano pavardės nepaminėjo.

Su P. Užkalniu jau anksčiau turėjau mažų konfliktų. Jis vadovavo Valstybinei leidyklai 1944 m. spalio mėn. perimant „Sakalo“ turtą. Tada „Sakalo“ sandėlyje buvo apie 50 tonų spausdinamo popieriaus, maždaug tiek pat „Varpo“ spaustuvėje buvo gero popieriaus, skirto „Lietuviškajai enciklopedijai“, ne mažiau „Sakalo“ popieriaus buvo ir „Šviesos“ spaustuvėje spausdinamiems Maironio „Pavasario balsams“ ir kitoms knygoms. Kai buvo parašytas „Sakalo“ nacionalizacijos aktas ir duotas man pasirašyti, pastebėjau, kad visas „Sakalo“ popierius į aktą neįrašytas. Užkalnį paklausiau, kodėl popierius į aktą neįrašytas, jis pradėjo nervintis ir nieko neatsakė, aš ir vėl paklausiau, o iš kur jis bus Valstybinei leidyklai užpajamuotas? Užkalnis atsakė: „Tai bus karo grobis“. Žinojau gerai, kad už visą tą surašytą ir neįrašytą „Sakalo“ turtą aš nė kapeikos negausiu, tik norėjau, kad viskas būtų formaliai padaryta ir aktą atsisakiau pasirašyti. Žinoma, tuo nieko nelaimėjau, gal tik pagreitinau sau areštą. (…)

1940 m. pradžioje „Sakalo“ leidykla susitarė su Maironio testamento vykdytoju prof. P. Penkausku išleisti naują „Pavasario balsų“ leidimą (tai turėjo būti VII leidimas). Jį spaudai paruošė J. Ambrazevičius, dailininkas T. Kulakauskas, „Šviesos“ spaustuvė atspaudė 5000 egzempliorių, bet nesuspėjo subrošiūruoti ir po birželio 15 dienos turbūt komisaro A. Kleino įsakymu visas tiražas buvo išgabentas į Petrašiūnų katilus. Mums nepasisekė gauti nė pavyzdinių egzempliorių. Tuo pačiu metu „Šviesos“ spaustuvė buvo „apvalyta“ ir nuo kitos nepageidautinos literatūros.

1941 m. vokiečiams okupavus Lietuvą, Valstybinė leidykla gavo Generalkomisariato įsakymą, kad visi pradėti spausdinti ir paruošti leidiniai turi būti pateikti jų cenzūrai ir be jos leidimo neturime teisės nieko spausdinti. Ilgai netrukę nusiuntėme nemažą sąrašą nebaigtų spausdinti ir paruošti spaudai knygų, tarp kurių buvo ir Maironio „Pavasario balsai“. Dėl jų leidimo neabejojame, todėl B. Brazdžionio iniciatyva iš pradžių atspausdinome tik 3000 egzempliorių (VIII leidimas), tikėdamiesi, gavę leidimą, spausdinti didesnį skaičių, bet be leidimo jų į apyvartą neleidome. Po kelių mėnesių atėjo atsakymas, kad „Pavasario balsų“ spausdinti neleidžiama. O ką daryti su atspausdintais? Paprašiau knygrišyklos vedėją, kad juos laikinai paslėptų, kol ką nors sugalvosime. Taip ir padarė, sukrovė į kampą, uždengė makulatūra ir kitais leidiniais. Čia jie ir išgulėjo iki 1943 m. rudens, kol „Sakalas“ surado progą juos išvaduoti. 1943 m. pavasarį vokiečiai leido atnaujinti „Sakalo“ leidyklos darbą. Taip ir pradėjome. Žinoma, ir „Sakalui“ teko atlikti visas vokiečių cenzūros  procedūras, kurios darydavo nemaža vargo. Rodos, 1944 m. pradžioje A. Petreikis, Valstybinės leidyklos direktorius (aš jau buvau iš tos leidyklos išėjęs), man pasakė, kad Eisentrautas prašęs parūpinti Dr. Steinartui paskolos – 10000 markių ir klausęs, ar tai negalėtų padaryti A. Kniūkšta. (…) Apskaičiavau, kad „Pavasario balsų“ kainą padidinsime po vieną markę ir tuo kompensuosime žadėtąją paskolos sumą. Neapsirikau – po kelių dienų Eisentrautas parvežė iš Rygos Steinarto leidimą leisti minėtus leidinius tokiu tiražu, kokio prašėme. Tuoj pat (didžiąją dalį pasiskolinęs) sudariau 10000 markių ir per A. Petreikį įteikiau Eisentrautui. Tuo pačiu pretekstu „išvadavau“ ir anksčiau išspausdintus „Pavasario balsų“ 3000 egzempliorių, ir paslėptus „Šviesos“ spaustuvėje. Sumokėjome spaudos išlaidas ir visą tiražą perėmėme „Sakalo“ dispozicijon, nors buvo atspausdinta Valstybinės leidyklos vardu.

Kadangi „Šviesos“ spaustuvei dėl vietos stokos buvo sunku iš karto susidoroti su visu leistu „Pavasario balsų“ tiražu, nutarėme spausdinti tris kartus po 10000 egzempliorių. Greit buvo atspausdinti pirmieji 10000 (IX leidimas), kuris per kelias dienas knygynuose ištirpo (visas tiražas buvo paskirstytas pagal apskritis). 1944 m. pavasarį atspausdinome antrą 10000, bet, deja, spaustuvė brošiūruoti nespėjo. Artėjant frontui, visas spaustuvės darbas pakriko ir beveik sustojo, taip ir gulėjo lankai nejudinti. Grįžus vėl tarybų valdžiai, visokiais būdais stengiausi gauti Glavlito leidimą, bet nieko negalima buvo padaryti. Pagaliau „Sakalą“ vėl perėmė Valstybinė leidykla ir „Šviesos“ spaustuvė gavo įsakymą visą „Pavasario balsų“ tiražą išvežti kaip makulatūrą į Petrašiūnų popieriaus fabriką. Kartu buvo išvežta ir pradėta spausdinti kan. A. Sabaliausko maldaknygėlė „Viešpaties angelas“. Tiesa, vėliau teko girdėti, kad spaustuvės darbininkai didelę dalį jų išsinešioję, įrišę ir išplatinę. Žinoma, iš visų spaustuvių buvo išvežti visi leidiniai, kuriems Glavlitas nedavė leidimo platinti. Apvalytas buvo ir „Sakalo“ sandėlis, bet čia nedaug ką valytino rado, tik kun. K. Čibiro vadovėlio „Liturgika“ buvome išspausdinę 10000 egz., bet didesnė dalis jų buvo jau išplatinta. Kitų naikintinų knygų „Sakalo“ sandėlyje buvo nedaug.

B. Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“ pirmąjį leidimą 1943 metais išleidome 10000 egzempliorių tiražu. Visas tiražas greit buvo parduotas. 1944 m. gegužės mėn. išleidome antrąjį leidimą – 5000 egzempliorių. Dėl karo sąmyšio jų visų nespėjome išplatinti, bet gerai dar, kad likusios dalies nesunaikino, nes buvo padėta kitur, ne „Sakalo“ sandėlyje.

509 puslapių „Lietuviškosios enciklopedijos“ formato su 37 meninėmis iliustracijomis ir portretais, su knygos sudarytojo pratarme ir prof. V. Sezemano įvadu „Estetinių teorijų apžvalga“. Reta kuri kita knyga susilaukė tokio skaudaus likimo. Knygos (Rapolo Serapino sudaryta ir išversta knyga „Ties grožio vertybėmis“) sudarytojas ir vertėjas ėmėsi šio darbo 1936 m. Švietimo ministerijos iniciatyva. Tačiau pabaigus ją ruošti, rankraštis daugiau kaip metus išgulėjo nejudintas Knygų leidimo komisijoje. Pagaliau tik 1940 m. pradžioje buvo atiduota „Spindulio“ spaustuvei rinkti, padarytos ir klišės iliustracijoms, prieš birželio 15 d. buvo jau pradėta spausdinti. Užėjus rusams, visi Švietimo ministerijos leidiniai ir rankraščiai perėjo LTSR Valstybinės leidyklos žinion, perėjo ir ši knyga. Visų knygų pradėtas spausdinimo darbas buvo sulaikytas. Valstybinės leidyklos direktoriumi tada buvo K. Korsakas, aš buvau direktoriaus pavaduotojas leidybos reikalams.

(nukelta į 3 p.)

(atkelta iš 2 p.)

Pasakiau jam kartą, kad reiktų ir šią knygą išleisti, nes viskas spaudai paruošta. Korsakas, matyt, jau buvo su knygos turiniu susipažinęs, pareiškė, kad knygos turinys neatitinka naujos dvasios reikalavimų, sakė, nebent padaryti kupiūras ir parašyti naują įvadą. Taip ir liko klausimas neišspręstas. O „Spindulio“ spaustuvė kategoriškai reikalavo atpalaiduoti rinkinio metalą, kurio tada labai trūko. Su rinkyklos vedėju šiaip taip susitariau, kad teksto rinkinį dar palaikytų.

Vėliau, kai atėjo vokiečiai, vėl nusiuntėme jų cenzūrai pluoštą šios knygos korektūrų. Po ilgo laukimo gavome atsakymą, kad knygos neleidžiama spausdinti, nes kai kurios knygos autoriai esą žydų kilmės, pvz., F. Nyčė, B. Kročė ir kt. Ir vėl kilo skandalas dėl rinkinio metalo, ir vėl teko maldauti spaustuvės, kad rinkinio neišbarstytų. Geros valios žmonės sutiko, nes gaila buvo įdėto darbo. (…)

Gavome leidimą „Sakalo“ vardu išleisti šią knygą 5000 egzempliorių tiražu. Spausdinti labai skubinome, nes frontas jau artėjo, spaustuvės darbas pakriko, kai kas pakėlė sparnus bėgti. Birželio mėn. knyga buvo baigta spausdinti, reikėjo tik ją brošiūruoti ir viršelį atspausdinti. To jau nebespėjome. Nuo čia vėl prasideda naujas knygos kryžiaus kelias, kuris baigiasi katastrofa… Vėl atėjo tarybų valdžia. Jeigu jau pirmaisiais tarybiniais metais knygos neleido spausdinti, tai nebuvo jokios vilties, kad leis ją platinti dabar. Be to, nebe mano valioje buvo rūpintis jos likimu. Greit ją išvežė į Petrašiūnų „pragarą“, o mane patį – pas baltąsias meškas. (…)

Kazio Inčiūros „Vincas Kudirka“. Šešių paveikslų praeities vaizdai. Iliustravo dail. V. Kosčiuška. 1944 m. pavasarį šį „Sakalo“ leidinį atspausdino „Vaizdo“ spaustuvė Vilniuje, bet dėl artėjančio fronto  labai uždelsė knygos brošiūravimą. Ji brošiūruota tik vidurvasarį, kada jau nebeįmanoma buvo gauti kokį nors transportą pergabenti knygą į Kauną. O kai grįžo rusai, aš rugsėjo mėn. kelis kartus bandžiau derėtis su Vilniaus Glavlito viršininku Jofe, kad leistų knygą platinti, bet nieko nelaimėjau – neleido, ir visas 10000 egzempliorių tiražas buvo išvežtas sunaikinti. Suspėjau iš spaustuvės gauti tik signalinius egzempliorius – vieną autoriui, kitą sau. Neleido baigti spausdinti, kaip anksčiau minėjau, ir kan. A. Sabaliausko maldaknygės „Viešpaties angelas“. Tačiau vyskupo K. Paltaroko „Katekizmo“ mokykloms 50000 egzempliorių tiražą, atspausdintą „Žaibo“ spaustuvėje Kaune, pasisekė išgelbėti. Čia jau ėmėmės kitos taktikos. Vilniuje sužinojau, kad autorius esąs Ukmergėje, atvykęs į Lietuvos vyskupų konferenciją. Skubiai ir aš ten nuvykau. Vysk. Paltarokas parašė raštą ant savo blanko su antspaudu, kad šis „Katekizmas“ yra jo paties (kaip autoriaus) leidinys ir jis įgalioja mane visą tiražą iš spaustuvės paimti ir atgabenti į Panevėžį. Nuvežęs šį raštą Jofei dar tris dienas su juo derėjaus. Iš karto jis pats nežinojo, ką daryti, turbūt turėjo atsiklausti CK. Pagaliau leido. (…)

Nežinome ir sunku apskaičiuoti, kiek buvo per tą dešimtmetį (1940–1950) sunaikinta knygų iš visų kitų leidyklų sandėlių, knygynų ir bibliotekų. Nežinome, kiek per tą laiką sunaikinta knygų iš įvairių organizacijų bibliotekų, iš privačių asmenų knygų rinkinių. Per masinius areštus ir kratas, kai krūvas knygų suversdavo į sunkvežimius ir išveždavo nežinia kur. Miniu tik tuos faktus, kurie man žinomi. Nekalbant jau apie tai, kad buvo „apvalytos“ visos valstybinės ir mokyklų bibliotekos, lieka klausimas, kur dingo didelė Kauno Metropolijos seminarijos biblioteka, kur dingo labai sena dar nuo Pabrėžos laikų Kretingos pranciškonų biblioteka, taip pat labai daug svetimų kalbų knygų turėjusi marijonų biblioteka?

Aš pats nuo jaunų dienų dirbdamas knygynuose ir leidyklose, palaikydamas ryšius su autoriais, leidėjais ir spaustuvėmis, turėjau progos surinkti nemažai įvairaus turinio knygų – daugiau kaip tris tūkstančius. Daug jų buvo su autorių autografais. Didesnė dalis tų knygų buvo mano bute, o kitos atskirame sandėlyje, kurio arešto metu neparodžiau. Iš buto knygas drauge su visais mano asmeniniais daiktais saugumiečiai sunkvežimiu greit išvežė, turbūt ir sunaikino. Po kratos vieną pareigūnų paklausiau: „O kada knygas suskaičiuosite ir surašysite?“ Jis atsakė: „Ką čia skaičiuosi, to chlamo visur pilna“. Matyt, per kratas knygos jiems buvo labai įgrisusios. Atskirame sandėlyje knygos buvo užsilikusios, bet didesnę jų dalį 1946 m. potvynis sunaikino. Grįžęs iš Šiaurės tik defektuotus likučius beradau. Ir pasidarė, kaip lenkai sako: „Co moskale newibyli, tiech choliera sdusil“.

„Lietuviškosios enciklopedijos“ likimas. Iki visų leidyklų nacionalizacijos – 1940 m. spalio 1 d. „Spaudos fondas“„Lietuviškosios enciklopedijos“ išleido 8 tomus ir 9 tomo 2 sąsiuvinius. Vieną tomą sudarė 12 sąsiuvinių po keturis spaudos lankus. Visą laiką jos buvo spausdinama po 12000 egzempliorių. Po leidyklų nacionalizacijos „Lietuviškąją enciklopediją“ leido LTSR Valstybinė leidykla Kaune. Ji išleido 9-to tomo 3–11 sąsiuvinius. Vokiečių okupacijos metais „Lietuviškosios enciklopedijos“ leidimą tęsė Valstybinė leidykla. Ji išleido 9-to tomo 12-ąjį sąsiuvinį ir 10-to tomo 1–5-ąjį sąsiuvinius. Išleidus 5-ąjį sąsiuvinį (1942 08 20) darbas sustojo. Vokiečių cenzūra negrąžindavo jai nusiųstų korektūrų. Nieko nepadėjo leidyklos bendradarbių vaikščiojimai ir reikalavimai. Pagaliau paaiškėjo, kad reikia Reichskomisariate (Rygoje) bendro leidimo „Lietuviškajai enciklopedijai“ kaip periodiniam leidimui leisti. Valstybinė leidykla pareiškimą Reichskomisariatui tuo reikalu parašė, bet ir vėl ilgai atsakymo nesulaukė. (…)

Nepaisant visokių trukdymų, „Lietuviškosios enciklopedijos“ redakcija visą laiką intensyviai dirbo. Ji buvo paruošusi spaudai visą 10 tomų, įpusėjusi 11-ąjį ir rinko medžiagą kitiems tomams.

Pagaliau po 16 mėnesių pertraukos „Lietuviškoji enciklopedija“ vėl buvo pradėta leisti. Tačiau „Sakalas“ tesuspėjo išleisti 10-ojo tomo 6, 7 ir 8 sąsiuvinius. Deja, 8 sąsiuvinis buvo atspausdintas paskutinėmis 1944 m. liepos mėnesio dienomis, per patį karo sąmyšį. Todėl nesuspėta ir signalinių egzempliorių paimti. Gal tik kuris nors redakcijos bendradarbis bus jį gavęs. Teko girdėti, kad kažkas tą sąsiuvinį turįs.

Iš Valstybinės leidyklos „Sakalas“ perėmė 1–9 įrištus 285 tomus ir atskirais sąsiuviniais 370500 egzempliorių. Dar „Sakalo“ išleisti trys sąsiuviniai po 1200 egz. Frontui artėjant, maža kas knyga besidomėjo, tad ir „Lietuviškosios enciklopedijos“ nedaug galėjo būti realizuota.

Grįžus tarybinei valdžiai, 1944 m. rugpjūčio mėn. Kauno Glavlito viršininkas Jurborskis įsakė esantį „Varpo“ spaustuvėje 10-ojo tomo 8-ąjį sąsiuvinį greit supjaustyti ir makulatūrą išvežti į Petrašiūnus. Tų pačių metų rudenį NKGB viršininko A. Guzevičiaus pavaduotojas Danielius Todesas įsakė visus esančius buvusiame „Sakalo“ sandėlyje „Lietuviškosios enciklopedijos“ tomus ir atskirus sąsiuvinius sunaikinti – išvežti į Petrašiūnus.

Visas šis didelis kultūros darbas ir pastangos dėl jo dūmais nuėjo. Tik kol buvo tai padaryta, „Lietuviškosios enciklopedijos“ bendradarbis K. Gasperevičius su leidyklos darbuotojomis Šerauskiene, Burnelyte ir Dzienuškaite dar suspėjo iš sandėlio išgabenti 10-ojo tomo 1–7 sąsiuvinius apie 100 komplektų. Nors tai ir lašas, bet brangus…

Dar keli žodžiai dėl sunaikintų dalykų, kurie būtų galėję turėti pažintinę reikšmę. Po visų privatinių leidyklų ir knygynų nacionalizacijos (1948 m. jų archyvai buvo sugabenti (koncentruoti) į LTSR valstybinę leidyklą Kaune). Po karo kažkokios obskurantės, tos leidyklos kadrų skyriaus viršininkės įsakymu visi tie archyvai buvo sunaikinti, sudeginti. Vėliau ir dabar dar daug kas – knygų istorikai, bibliografai, korespondentai ir kiti – kreipiasi į mane, teiraudamiesi žinių apie „Sakalo“ ir kitų leidyklų duomenis. Iš kurgi paimsi, kai viskas dūmais pavirto.

Mano areštui ir kratai (1944 12 04) vadovavo saugumo leitenantas (vėliau pretendentas į generolus) lietuvis Martavičius. Du mano rašomojo stalo stalčiai buvo pilni įvairių raštų – korespondencija su rašytojais ir kitais autoriais, sutartys, pasiūlymai ir kt. Martavičius, visa tai aptikęs, klausia: „Kam čia tiek daug to šlamšto?“ Atsakiau: „Gal kada nors istorijai prireiks“. Jis numojo ranka ir su ironija pasakė: „Kokia čia istorija“. Žinoma, vėliau visa tai nuvažiavo į  makulatūrą. O surašydamas mano daiktus, du brangius Adomo Varno Lietuvos kryžių albumus, sąraše įrašė: „Dva albuma religiosnych kartoček, bez ceny“. Žinoma, kaip „nevertingus“ kažkur nudaigojo, išvežė kartu su visais mano asmeniniais daiktais, nors turto konfiskacijos sprendimo nebuvo.

Daug buvo sunaikinta ir mūsų praeities paminklų, pvz., Varniuose M. Valančiaus žalvarinis biustas Vykdomojo komiteto pirmininko iniciatyva vieną naktį niekam nematant žemyn galva į gilų šulinį nugarmėjo. Pasak vieno varniškio, po metų biustas buvo išgriebtas ir atiduotas į metalo laužą. O to žygdarbio herojus, sako, buvęs iškviestas į Kauną ir paskirtas į aukštesnes pareigas. Ir šiandien Varniuose nebėra jokio Valančiaus paminklo, nėra net jo vardu ir gatvės pavadinimo…

Arba vėl. 1944 m. rugsėjo mėn., grįždamas iš Vilniaus, Ukmergėje sutikau dailininką Petrą Tarabildą. Pasisveikinęs paklausiau, ko jis čia atvykęs. Pasakė: „Atvykau Dariaus ir Girėno paminklą restauruoti“. Jau vėliau, važiuodamas pro Ukmergę, nuėjau pažiūrėti, kaip tas paminklas restauruotas. Nagi, jis visai nugriautas ir ant to paties pjedestalo pastatytas eilinis raudonarmietis kareivis. Nustebau ir ko tik nesusikeikiau. Aš visai ne prieš tą kareivėlį, kuris iš tolimos Rusijos atžygiavo, persekiodamas hitlerininkus, ir jis pagarbos vertas. Bet kam lipti kitam ant sprando? Juk Ukmergėje parke būtų užtekę vietos ir abiem paminklams. Juk Dariaus ir Girėno herojiškas žygdarbis ne mažiau, gal ir daugiau vertas pagarbos.

Praeities paminklų naikinimo faktų yra daug, bet čia jau atskira tema.

1977 08 31
Sutrumpinta iš Jaunųjų kultūros
mėnraščio „Sietynas“ (II), 1989

A. Kniūkšta (1892 08 27 – 1983 05 18) – „Sakalo“ leidyklos (1924 – 1940, 1943 – 1944) direktorius 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija