Birželio sukilimas – pasipriešinimas okupacijai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvos Laikinosios vyriausybės posėdis. Pirmininkauja Juozas Ambrazevičius (centre)

Generalinio štabo majoras Vytautas Bulvičius, 1941 m. birželio sukilimo organizavimo Lietuvoje pradininkas, LAF štabo Vilniuje viršininkas

Klemensas Brunius

Juozas Jankauskas

Jonas Dženkaitis

Kazys Ambrozaitis

Juozas Sadzevičius

Juozas Vėbra

Kauno Lietuvių aktyvistų fronto štabas Žaliakalnyje, Aukštaičių g. 4

Šiame pastate Aleksote 1941 m. birželio sukilimo metu buvo įrengta pogrindinė Lietuvių aktyvistų fronto radijo stotis

1941 m. birželio 23 dieną dega Aleksotas. Nuotraukos iš Juozo JANKAUSKO knygos „1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje“

Pirmieji vokiečių kariai keliasi per Nemuną Kaune ties Vytauto Didžiojo bažnyčia

Prieš 70 metų įvykęs Birželio sukilimas akivaizdžiai parodė, kad daug Lietuvos piliečių yra nusiteikę priešintis raudoniesiems okupantams ir su ginklu rankose kovoti už savo krašto laisvę. Kartu tai buvo atsakas į represijas prieš tautą. Šį sukilimą rengė Lietuvos Aktyvistų frontas (LAF) – pogrindinė patriotinė organizacija. Organizacijos padaliniai veikė įvairiose krašto vietose, o pagrindiniai centrai buvo Kaune ir Vilniuje. Jau nuo 1941 metų balandžio pabaigos buvo tikimasi, kad prasidės karas tarp SSSR ir Vokietijos, o birželio pradžioje LAF vadovai gavo duomenų, kad karas prasidės nuo birželio 17 iki 27 dienos. Buvo vykdomas pasirengimas sukilimui ir laukiama karo pradžios. Sukilimui rengtasi pagal 1941 metų vasario-balandžio mėnesiais parengtą bendrąjį sukilimo planą (jo autoriai – V. Bulvičius, K. Antanavičius, J. Vėbra. Vėliau prie plano rengimo prisijungė L. Prapuolenis, P. Žukauskas-Narutis ir A. Damušis. Plano autorius konsultavo ir K. Škirpa). Be L. Prapuolenio, išskirtinėmis sukilimo organizatorių biografijomis pasižymėjo Kazys Škirpa, Leonas Viktoras Žemkalnis-Landsbergis bei Bronius Aušrotas.

Buvo rengiamasi iš anksto

Lietuvos Aktyvistų frontas įsikūrė 1940 pabaigoje. Dar spalio mėnesį įvairiose Lietuvos vietose vyko pogrindžio grupių atstovų pasitarimai, o 1940 metų lapkričio 17 dieną K. Škirpos iniciatyva Berlyne įvyko LAF steigiamoji sueiga. LAF steigiamąjį protokolą pasirašė K. Škirpa, M. Brakas, K. Dirmeikis, E. Galvanauskas, S. Yla, P. Karvelis, K. Brunius, A. Maceina, J. Pyragius, B. Raila, A. Valiukėnas, J. Dženkaitis, J. Katilius, S. Puodžius, M. Kavolis ir kiti – iš viso 28 asmenys. Vilniaus LAF štabo branduolį sudarė buvę kariškiai, o Kauno štabą – universiteto dėstytojai, akademinis jaunimas, miesto inteligentijos atstovai. LAF buvo organizuotas penketukų schema: kovinei grupei iš penkių narių vadovavo atsargos karininkas ar kitas didesnį karinį pasirengimą turintis asmuo, palaikęs ryšius su centru. Kovinės grupės buvo steigiamos įmonėse, įstaigose, universitetuose, kariuomenėje. LAF nariai ginklavosi, aptardavo kovinės taktikos planus, platino slaptą literatūrą. Tikrieji LAF nariai buvo davę priesaikas. O LAF rėmėjai buvo įrašomi į bendrus aktyvistų sąrašus, bet priesaikos iš jų nebuvo reikalaujama. Apskrityse susibūrusios pogrindžio grupės (Geležinio Vilko partizanai, Lietuvos apsaugos gvardija ir kt.) saugumo sumetimais į aktyvistus nebuvo organizuojamos, vykdydavo tik bendras LAF štabo direktyvas. LAF pagrindinis vadovas buvo K. Škirpa, bet jis gyveno Berlyne, o Lietuvos LAF vadovavo majoras V. Bulvičius. Po jo bei kitų aštuonių jo bendražygių arešto Vokietijos – Sovietų sąjungos karo išvakarėse vadovavimą perėmė faktinis Kauno LAF vadovas L. Prapuolenis.

Sukilimas prasidėjo 1941 metų birželio 22 dieną – pirmąją karo dieną. Iki to laiko sovietinio saugumo-NKVD darbuotojai birželio 7-20 dienomis jau buvo areštavę grupę aktyvių LAF narių – ypač Vilniaus LAF štabo narius. Tai buvo majoro Vytauto Bulvičiaus vadovaujama grupė. (Netrukus visi grupės nariai buvo nukankinti ir sušaudyti Rusijos NKVD). Tai buvo skaudus smūgis sukilimo organizavimo aktyvistams, tačiau tai nesutrukdė jo surengti.

LAF narių areštai vyko ir kitose Lietuvos vietovėse dar nuo balandžio mėnesio – iš viso suimta per 300 šios organizacijos narių. Paskutines kelias dienas prieš karą pagrindiniai sukilimo vadovai L. Prapuolenis ir P. Žukauskas-Narutis slapstėsi laukdami karo pradžios Aleksoto įkalnėje prie funikulieriaus dr. J. Urmano namo palėpėje. Birželio 22 dieną paryčiui L. Prapuolenis paskambino K. Ambrozaičiui ir pranešė apie sukilimo pradžią. 4 valandą 30 minučių K. Ambrozaičio būrys persikėlė iš Vilijampolės į Senamiestį, sukilėliai įsiveržė į Daukšos gatvėje buvusią milicijos nuovadą, bet ji buvo tuščia – milicininkai jau buvo pabėgę. Vakare apie 21 valandą užimamas Kauno radiofonas ir stotis. Naktį iš birželio 22 į 23 dieną susprogdinta Vilijampolėje buvusi kariškių telefono ryšio stotis. Po to sukilėliai palaipsniui užėmė kitus svarbius pastatus. Kurį laiką sukilėliai kontroliavo Kauną, bet vokiečių karinė vadovybė nepalankiai žvelgė į ginkluotų lietuvių būrius. 1941 metų birželio pabaigoje buvo duotas įsakymas nusiginkluoti ir sukilėliai atidavė daug turėtų ginklų.

Laikinoji vyriausybė

Lietuvos Laikinoji vyriausybė (LLV) buvo suformuota dar 1941 metų balandžio 22 dieną. Buvo planuojama, kad šiai vyriausybei vadovaus LAF lyderis K. Škirpa, bet vokiečiams uždraudus jam atvykti iš Berlyno į Lietuvą, LLV vadovu tapo J. Ambrazevičius. Be J. Ambrazevičiaus, vyriausybėje dirbo S. Raštikis, architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, A. Damušis, J. Matulionis, L. Prapuolenis, B. Vitkus, P. Vainauskas, J. Pajaujis, J. Šlepetys, A. Novickis, M. Mackevičius, J. Senkus, V. Rudzinskas ir K. Vencius. 1941 metų liepos 23 dieną Laikinosios vyriausybės būstinėje įvyko audringas pokalbis tarp LLV vadovo J. Ambrazevičiaus bei kai kurių kitų vyriausybės narių ir pronacistinio veikėjo majoro J. Pyragiaus. Pastarasis atvirai grasino vyriausybės nariams. 1941 metų liepos 24 dieną voldemarininkai, prijaučiantys naciams, mėgino jėga nušalinti ir suimti LLV Kauno karo komendantą pulkininką Jurgį Bobelį. 1941 metų liepos 25 dieną LAF vadovybė – L. Prapuolenis, pulkininkai leitenantai M. Mačiokas ir J. Jankauskas, leitenantas V. Dambrauskas, P. Gailiūnas, J. Steponaitis, R. Valiulis, ir P. Žukauskas-Narutis parašė protesto raštą prieš voldemarininkų veiksmus. Tačiau Laikinoji vyriausybė dirbo vos du mėnesius – 1941 metų birželio 23 – rugpjūčio 13 dienomis, nes 1941 metų rugpjūčio 13-ąją vokiečių civilinės valdžios Lietuvoje generalinio komisaro A. von Rentelno įsakymu Lietuvos Laikinoji vyriausybė buvo paleista. Kai kurie Laikinosios vyriausybės nariai ir LAF vadovai dar protestavo, rašė protesto raštus A. Hitleriui, tada rugsėjo viduryje gestapas pradėjo vykdyti kratas ir areštus, buvo suimtas ir LAF vadovas L. Prapuolenis ir įkalintas Tilžėje, o 1941 metų gruodžio mėnesį išgabentas į Dachau koncentracijos stovyklą. Nuo 1941 metų rugpjūčio 22 dienos pradėjo veikti nacistų suformuota valdžios institucija – vadinamoji Generalinių tarėjų institucija, kuriai vadovavo pirmasis tarėjas generolas P. Kubiliūnas. Taip nustojo veikti sukilimo organizatorių įkurta Laikinoji Lietuvos vyriausybė.

Kovose už Lietuvos laisvę žuvo daug 1941 metų birželio sukilimo dalyvių ir pokario partizanų, daug jų buvo ir įkalinti, ilgus metus praleido lageriuose ir tremtyje.

1941 metų sukilimas buvo reikšmingas istorinis įvykis. Šis įvykis parodė, kad okupuota tauta linkusi aktyviai ir organizuotai priešintis. Jo dalyvių likimas labai įvairus – kai kurie iš jų žuvo sovietiniuose lageriuose, kai kurie žuvo pokario kovose už laisvę. Kai kurie sukilimo dalyviai praėjo sunkius išbandymus lageriuose bei tremtyje ir grįžo į Lietuvą. Nemažai sukilimo dalyvių emigravo į Vakarus.

© 2011 „XXI amžius“