Jaunieji katalikai: kelias į sukilimą

Ramūnas LABANAUSKAS

1940 m. birželio 15 dieną Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Jauniesiems katalikams dėl to nekilo nė mažiausių abejonių – Ateitininkų federacijos vadas J. Urmanas okupacijos faktą konstatavo jau 1940 m. birželio 17 dieną. J.Būtėno teigimu, „šalį ištiko katastrofa – visiškai prarasta nepriklausomybė ir sovietai nesirengia jos mums palikti, net ir marionetine forma“. Vis dėlto jaunieji katalikai kartu su kitais žymiais katalikų visuomenės veikėjais pritarė birželio 14 dieną sovietų ultimatumo priėmimui. Reikia manyti, kad esamoje situacijoje okupacija buvo priimta kaip neišvengiama. Juo labiau kad dauguma lietuvių tikėjosi greito ir trumpo karo tarp Vokietijos ir SSRS, kuriam prasidėjus sovietai turėjo būti išvyti iš Lietuvos. Tokiam, kaip manyta, trumpam laikotarpiui nenorėta išprovokuoti masinių represijų. Todėl demonstruotas lojalumas režimo atžvilgiu. Tiesa, tai nebuvo tik apsimestinis žingsnis. Jaunieji katalikai visada manė, kad atsigręžimas į liaudį, jos poreikius, naudojimosi privačia nuosavybe apribojimas visuomenės interesų labui yra naudingas lietuvių tautai. Neatsitiktinai rinkimų į Liaudies seimą išvakarėse kun. A. Šmulkštys katalikus ragino paremti tokius reikalavimus: „Lietuvos valstybės nepriklausomybė glaudžiuose ryšiuose su SSRS, valstybinė lietuvių kalba, lietuviams teisė būti šeimininkais savo valstybėje, darbininko aprūpinimas ligoje ir senatvėje [...]“ Dideles viltis siekiant paveikti režimą jaunieji katalikai dėjo į jiems labai artimą S. Kolupailą, apsisprendusį veikti tautos labui sovietinių struktūrų rėmuose. Anot jo, „mes, lietuviai, neturėtume užleisti atsakingų pareigų rusams ir vietiniams komunistams“. Kontaktuota su teisingumo ministru P. Pakarkliu.

Tokios išorinio prisitaikymo prie sovietų režimo taktikos laikėsi visas katalikų elitas. Krikščionys demokratai turėjo ketinimų kreiptis į vidaus reikalų ministerį M. Gedvilą ir prašyti leidimo suorganizuoti Kultūrinę lietuvių draugiją. Kun. M. Krupavičius savo parengtame memorandume „Katalikų su komunistais bendradarbiavimo reikalu“ teigė, jog katalikai turi su komunistais „plačią bendro darbo dirvą“, reiškė įsitikinimą, kad „kas yra lietuviška, yra lygiai brangu ir mums katalikams, kaip ir komunistams“. D. Jasaitis ir po karo buvo įsitikinęs, kad jo bendradarbiavimas su okupantais buvo naudingas tautai. Pasak jo, „reikia, kad ir daugiau tokių Konradų Valenrodų būtų“. Šalkauskis okupaciją laikė Dievo bausme už tautos nuodėmes, kurią reikia nuolankiai priimti.

Nepaisant lojalumo demonstravimo, jaunieji katalikai bet kurią akimirką laukė suėmimo. Dar 1940 m. liepos pradžioje J. Ambrazevičius J. Griniui patarė išvykti į Ameriką, o Z. Ivinskiui neva mokslo reikalais – į Karaliaučių. Į Vokietiją pabėgo A. Maceina, bėgti ruošėsi ir J. Ambrazevičius (jis buvo nuolat sekamas). S. Šalkauskis ragino nebijoti kalėjimo. 1940 m. birželio 20 dieną I. Skrupskelis, vienas iš jaunųjų katalikų lyderių, sukvietė Kauno miesto kunigus į pasitarimą, kuriame pasakė aštraus antisovietinio turinio kalbą. Pasak jo, netrukus „Lietuva praras bet kokią – taip pat ir nacionalinę nepriklausomybę, [...] ankstesnių laikų Lietuva apskritai nustos egzistuoti“, „bolševikai susidoros su religija, [...] kunigai bus areštuojami“. Skrupskelio įsitikinimu, „Lietuva laisvės neteko ilgam [...] Likimo ratai ėmė suktis prieš mus. Jų neatsuksi, kaip nori“. Vilniaus krašto lietuvių veikėjo, žurnalisto K. Umbražiūno žiniomis Lietuvoje jau nuo pirmųjų okupacijos dienų veikė „slapta kontrrevoliucinė organizacija, kurios aukščiausia vadovybė yra Vokietijoje su Škirpa priešakyje“ (iš parodymų sovietiniams tardytojams), o jos Centrinio komiteto nariu buvo ir I. Skrupskelis. Tuo tarpu pas kan. P. Dogelį 1940 m. birželio 29 dieną vykusiame katalikų visuomenės vadų pasitarime, kuriame Ateitininkų federacijos veiklą nuspręsta tęsti pogrindžio sąlygomis, greta  prof. P. Kuraičio, J. Ambrazevičiaus, S. Sužiedėlio, Z. Ivinskio, naujai išrinkto Ateitinikų federacijos vado J. Urmano, jaunimo atstovų, dalyvavo ir P. Dielininkaitis.  

Antisovietiniam pogrindžiui susiformuoti labai svarbus buvo K. Škirpos atvykimas į Lietuvą 1940 m. birželio 24 dieną. Pokalbiuose su kariškiais ir Šaulių sąjungos atstovais jis ragino sovietų neerzinti demonstracijomis, slėpti ginklus, o jaunimą – užmegzti ryšį su juo. Taip pat jis nurodė „sudaryti slaptą būsimosios pogrindžio organizacijos skeletoną planingam pasiruošimui ginkluotai kovai“. Žymus teisės prof. T. Petkevičius per savo giminaitį, buv. pasiuntinybės Berlyne darbuotoją, tuo metu Eltoje dirbusį J. Jablonskį teiravosi K. Škirpos nuomonės apie susidariusią padėtį, informavo apie planus sudaryti Lietuvos Valstybės tarybą, klausė apie galimybę suformuoti vyriausybę užsienyje. Su gen. A. Gustaičiu, artimu prof. T. Petkevičiui žmogumi, svarstytos galimybės vyriausybę perkelti į Vokietiją. Su K. Škirpa ryšius palaikė jau minėtas K. Umbražiūnas, o su J. Jablonskiu – Krikščionių darbininkų sąjungos (LKDS) veikėjas P. Malinauskas.  

Be to, jaunieji katalikai rėmėsi savo formuotomis struktūromis ir organizacijomis. Viena iš tokių buvo „Pavasario“ federacija, kurios vadovybė savo veiklos nenutraukė: buvusiems federacijos skyriams, nariams buvo teikiamos slaptos instrukcijos dėl jų tolesnio veikimo, išliko ryšiai tarp Federacijos padalinių. Pavasarininkų veikimui vadovavo vyr. vado pareigas einantis kun A. Lapė, palaikęs nuolatinį ryšį su Federacijos reikalų vedėju Stasiu Šliūpu. Slapto veikimo ragino imtis ir „Pavasario“ Kauno rajono vadovas kun. V. Dabašinskas. Buvęs generalinis sekretorius bei vyrų sekcijos pirmininkas A. Valaitis taip pat siekė atkurti „Pavasario“ federacijos struktūrą ir veikimą. A. Valaičio veiklą dėl federacijos atkūrimo palaimino ir aktyvizavo arkiv. M. Reinys. Savo ruožtu A. Valaitis ragino nelegalią veiklą tęsti S. Šliūpą, palaikiusį ryšius su žymiu LKDS ir „Pavasario“ federacijos veikėju C. Surdoku. Buvo stengiamasi koncentruoti pavasarininkų vadovybę: kunigų A. Lapės ir V. Dabašinsko pasiūlymu Federacijos centras buvo perkeltas į S. Šliūpo butą Kaune, Vaičaičio gatvę. Kartu su S. Šliūpu gyveno žymūs Federacijos veikėjai V. Telksnys, V. Apanavičius, o greta, toje pačioje gatvėje – K. Ambrozaitis.

Antisovietinio pasipriešinimo formavime iki 1940 m. rudens labai didelį vaidmenį vaidino LKDS, kurios veikla buvo glaudžiai susijusi su „Pavasario“ federacija: būtent „Pavasario“ federacijos bei LKDS vadovybei priklausantys asmenys leido laikraštį „Laisvoji Lietuva“. Konkrečių veiksmų laikraščiui leisti imtasi gavus rezistencinio centro Vokietijoje atstovo, buv. LKDS reikalų vedėjo V. Kalakausko direktyvą. Laikraštis pavadintas „Laisvąja Lietuva“. Jos leidėjų grupei priklausė P. Malinauskas, A. Mickevičius, K. Šipkauskas, V. Telksnys. Aukščiausiu grupės vadovu laikytas J. Jablonskis, po jo – buv. „Pavasario“ federacijos reikalų vedėjas S. Šliūpas.

Katalikiškasis pasipriešininimas buvo glaudžiai susijęs su „XX amžiumi“ bei „Žaibo“ spaustuve. Kone visi asmenys, prisidėję prie „Laisvosios Lietuvos“ leidimo ir platinimo, dirbo šioje spaustuvėje. Dauguma jų buvo pavasarininkai (galimas dalykas, tarp jų buvo dešimt 1941 metais suimtų pavasarininkų, kurie priklausė Kauno Pilies vyčių kuopai), vėliau ėjo vadovaujančias pareigas „Pavasario“ federacijoje ir kitose katalikų organizacijose. Spaustuvės patalpose vyko Laikinosios vyriausybės posėdžiai. Pasipriešinimui buvo pajungtas ir „XX amžiaus“ korespondentų ir platintojų tinklas. Tarp jų buvo ir Kazys Umbražiūnas. Nuo 1939 m. pabaigos iki 1940 m. liepos, būdamas korespondentu Vilniuje, palaikė tiesioginį ryšį su redakcijos nariu Petru Kupčiūnu, suvaidinusiu svarbų vaidmenį permetant katalikų aktyvistus – kunigus ir pasauliečius – į Vokietiją (per sieną jis pervedė ne mažiau nei 63 žmones). Šiuo klausimu jį instruktuodavo iš Vokietijos atvykęs V. Kalakauskas.  

  Katalikiškajam antisovietiniam pasipriešinimui didelę reikšmę turėjo ryšiai su kariškiais. Su jais (gen. štabo viršininku gen. S. Pundzevičiumi, gen. štabo pulkininku A. Šova, gen. štabo 2-o skyriaus viršininko padėjėju pulk. K. Matusaičiu, gen. A. Gustaičiu, Šaulių sąjungos vadu P. Saladžiumi, pulk. J. Petruičiu, gen. T. Daukantu ir kt.) itin glaudžius ryšius palaikė P. Kupčiūnas. Žinant šiuos jo ryšius bei tai, jog kai kurie Vilniaus krašto lietuviai bendradarbiavo su 2-uoju skyriumi, o „XX amžiaus“ korespondentas Vilniuje K. Umbražiūnas buvo įtariamas turįs ryšių su šiuo skyriumi, galime spėti, jog antisovietinis pogrindis galėjo kurtis ir remdamasis ankstesniais ryšiais su karinėmis struktūromis. Be to, pulk. J. Petruitis labai artimai draugavo su plk. J. Vėbra ir S. Pundzevičiumi, priklausiusiais Laikinosios vyriausybės sudarytai Krašto gynimo tarybai.

Galime daugiau ar mažiau užtikrintai spėti, jog grupė, leidusi „Laisvąją Lietuvą“ – o už jos stovėjo „Pavasario“ Federacijos ir LKDS vadovybės, – buvo tiesiogiai susijusi su gerai žinoma antisovietinio pasipriešinimo struktūra – Šaulių mirties batalionu, taigi su Šaulių sąjunga (kurtasi buv. Šaulių sąjungos būrių dislokacijos vietose), su Vilniaus antisovietinio pasipriešinimo veikėjais Vytautu Bulvičiumi ir Vladu Nasevičiumi. Tam duomenų pakanka: S.Šliūpas buvo vienas iš Šaulių mirties bataliono vadų, jis pažinojo studentą ateitininką A. Armalį, vykdžiusį V. Bulvičiaus užduotis. Vienas iš Šaulių mirties bataliono vadų, įgaliotinis Vilniaus krašte V. Petraška platino „Laisvąją Lietuvą“, į šią organizaciją įtraukė ir „XX amžiaus“ korespondentą Vilniaus krašte K. Umbražiūną. Su nekatalikiškąja visuomenės dalimi „Laisvosios Lietuvos“ leidėjai susisaistė ir per J. Jablonskį.

Būdingu Šaulių mirties bataliono veikimo bruožu buvo infiltracija į sovietų valdžios struktūras. Jo grandys  buvo sukurtos daugelyje įstaigų, mokymo įstaigų, valstybės aparate ir prekybos organizacijose.

Labai svarbų vaidmenį katalikų antisovietiniame pasipriešinime vaidino hierarchija, ypač okupacijos išvakarėse arkivysk. J. Skvirecko pagalbininku paskirtas energingas vysk. V. Brizgys. Prasidėjus okupacijai būtent vysk. V. Brizgys paėmė į savo rankas antisovietinio pogrindžio kuravimo darbą. Dar 1940 m. birželio 18 dieną jo iniciatyva pas arkivysk. J. Skvirecką buvo sukviestas kapitulos, kurijos ir seminarijos kunigų pasitarimas. Buvo numanoma, kad laukia Bažnyčios persekiojimai: 1940 m. birželio 22 dieną Bažnyčios vadovybės laiške vysk. J. Būčiui į Romą buvo rašoma, kad Lietuvoje reikia laukti masinių areštų ir deportacijų. 1940 m. birželio 20 dieną vysk. V. Brizgio iniciatyva sukviestame pasitarime (dalyvavo ir t. J. Kipas SJ, K. Fulstas SJ) buvo aptarti nelegalaus pasitraukimo į Vokietiją planai. Vysk. V. Brizgys žymiems katalikų veikėjams I. Skrupskeliui, L. Bistrui, kunigams S. Ylai, J. Prunskiui ir K. Barauskui patarė bėgti. Jo nurodymu daugelyje parapijų paskirti kunigai, kuriems pavesta dirbti nelegalų darbą tarp jaunimo. Su episkopatu buvo derinamas katalikiškų organzacijų atkūrimas ir veikimas okupacijos sąlygomis.

Nors daugelio Lietuvoje likusių jaunųjų katalikų antisovietinis veikimas 1940 m. antroje pusėje nėra labai ryškiai matomas, kai kurie faktai liudija, kad jie tęsė tokią veiklą. Netiesiogiai tai patvirtina faktas, kad K. Škirpa instrukciją apie LAF darbą ir vyriausybės projektą siuntė J. Ambrazevičiui. Be to, Ambrazevičius buvo numatytas į ministrus jau sudarant Laikinąją vyriausybę, o sukilimo metu iš karto iškilo į pasipriešinimo viršūnę. A. Damušis, buvęs vienu svarbiausių LAF iniciatorių Lietuvoje, sudarė LAF patariamąją tarybą, kurios narių branduolys buvo jaunieji kartalikai J. Ambrazevičius, Z. Ivinskis, P. Padalis, J. Meškauskas, J. Grinius. Studentiškojo LAF Kauno štabo vadas P. Narutis prieš pat karą nuolat palaikė ryšius su A. Damušiu ir J. Ambrazevičiumi. 1941 m. birželio 20 dieną J. Ambrazevičius ir Z. Ivinskis parengė atsišaukimo į tautą tekstą, o iš naujo paskubomis jį parašė A. Damušis, J. Vėbra ir L. Prapuolenis. Skelbti atsišaukimą rekomendavo Ambrazevičius su Pundzevičiumi. Jaunųjų katalikų veikimas patarėjų statusu, jų atlikta vadovaujančioji, ideologinė funkcija sukilimo pradžioje leidžia daryti išvadą, kad katalikiškame antisovietiniame pasipriešinime jaunieji katalikai niekada nebuvo praradę vadovaujančiojo vaidmens, tik jų vadovaujantis vaidmuo nebuvo viešinamas.

Didelį vaidmenį 1941 m. birželio sukilime, Laikinosios vyriausybės atkurtoje administracijoje ir antinaciniame pasipriešinime suvaidino jaunųjų katalikų parengta karta. Jos atstovai buvo įtraukti į vadovaujančias organizacines ir karines Lietuvių aktyvistų fronto ir Lietuvių fronto (LF) struktūras.

Kauno LAF štabo nariais 1941 m. birželio mėn. buvo P. Žukauskas-Narutis, S. Tilinskas, A. Šapalas, B. Stasiukaitis, K. Ambrozaitis, V. Stonis; LF vadovaujančiajame centre – P. Gailiūnas, J. Prapuolenis, E. Pašakinskas, P. Vilutis ir kt. Organizaciniam skyriui vadovavo P. Gailiūnas. „Spaudos žodžio“ bendrovės savininkais buvo ir J. Būtėnas, P. Malinauskas. Laikraštį „Į Laisvę“ Brazaitis pasiūlė imtis redaguoti savo buvusiam studentui A. Strabuliui. V. Natkevičius, J. Virbickas, V. Telksnys, J. Pajaujis, J. Prapuolenis ir kiti daug prisidėjo leidžiant LF spaudą. Jaunosios kartos atstovai dalyvaudavo svarbiuose LF vadovų pasitarimuose (pavyzdžiui, 1943 m. spalio mėnesį vykusiame – J. Virbickas, P. Gailiūnas; 1944 m. LF Rietavo pasitarime – K. Ambrozaitis, J. Antanaitis, P. Malinauskas, J. Virbickas).

Nepriklausomybės deklaravimu ir Laikinosios vyriausybės sukūrimu, savarankiškos administracijos atkūrimu visame krašte pasibaigęs 1941 m. sukilimas įkūnijo jaunųjų katalikų siekius. Ne vienerius metus trukęs atkaklus jaunųjų katalikų darbas stiprinant lietuvių tautinį sąmoningumą, puoselėjant socialinį solidarumą, ugdant organizuotumą, kovingumą, pasirengimą ginti savo laisvę su ginklu rankose apvainikavo sėkmę. Lietuviai įrodė esantys tauta, verta laisvės.

© 2011 „XXI amžius“