Vadai – iškilios asmenybės

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Kazys Škirpa

Leonas Viktoras Žemkalnis-Landsbergis

Bronius Aušrotas

Vladas Nasevičius

Pranas Padalskis

Adolfas Damušis

Juozas Ambrazevičius ir Leonas Prapuolenis

1941 metų birželio sukilimą organizavo iškilios asmenybės. Visų pirma – tai Lietuvos Aktyvistų fronto (LAF) įkūrimo iniciatorius Kazys Škirpa (1895-1979). Šis iš Pasvalio krašto kilęs kariškis bei diplomatas pasižymėjo dar 1918-20 metų kovose už laisvę, kovojo su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Vėliau užėmė įvairias pareigas kariuomenės Generaliniame štabe. Nuo 1927 metų jis pradėjo dirbti diplomatinėje tarnyboje, o nuo 1938 metų užėmė Lietuvos ambasadoriaus Vokietijoje pareigas. 1940 m. rugpjūčio 9 d. sovietų vyriausybės jam buvo įsakyta nutraukti darbą ir grįžti į Lietuvą, o kadangi nepakluso, buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Už patriotinę veiklą K. Škirpa buvo baustas ir vokiečių – įkalintas politinių kalinių stovykloje. Pasibaigus karui išlaisvintas ir evakuotas į Paryžių, iš ten persikėlė į Dubliną, o 1949 m. su šeima emigravo į JAV, dirbo Vašingtone, Kongreso bibliotekoje, kur siekė sujungti visus emigracijoje esančius pasipriešinimo judėjimus. Aktyviai bendradarbiavo lietuvių spaudoje. Mirė 1979 m. rugpjūčio 18 d. Vašingtone.

Birželio sukilimo vadovas Leonas Prapuolenis gimė 1913 metų birželio 9 dieną Daugėliškių kaime Kybartų valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų Prapuolenių šeimoje. 1914 metais jų šeima išvyko į Peterburgą, vėliau kurį laiką gyveno Voroneže. 1918 metų kovo mėnesį Prapuoleniai grižo į Lietuvą. 1920 metais Leono tėvas Juozas Prapuolenis buvo išrinktas Kybartų burmistru ir šias pareigas ėjo dvidešimt metų – iki pat sovietinės okupacijos. L. Prapuolenis mokėsi Kybartų „Žiburio“ gimnazijoje, ją baigė 1933 metais. Tų metų rudenį jis pradėjo studijas VDU Teisės fakulteto Ekonomikos skyriuje. L. Prapuolenis įstojo ir į studentų ateitininkų korporaciją „Kęstutis“, kurį laiką jai vadovavo. Jis buvo nusistatęs prieš tautininkų vyriausybės politiką ir aktyviai dalyvavo opozicinėje veikloje. Dėl to 1935 metais persikėlė į Klaipėdą tęsti studijų, į neseniai įkurtą Prekybos institutą.

Klaipėdos krašte, turėjusiame autonomijos statusą, egzistavo didesnė žodžio ir susirinkimų laisvė. 1936 metais L. Prapuolenis buvo pakviestas atlikti karinę tarnybą. Jis šiam įsakymui nepakluso ir pradėjo bylą, kad jam būtų suteikta teisė karo prievolę atlikti Karo mokykloje. L. Prapuolenis šią bylą laimėjo ir buvo išsiųstas į Karo mokyklą. 1937 metų rugsėjo mėnesį jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis ir paleistas į pėstininkų karininkų atsargą. Tada L. Prapuolenis grįžo į institutą tęsti studijų. Jis organizavo įvairias antivyriausybines akcijas ir 1938 metų gruodžio mėnesį buvo pašalintas iš instituto. Vokiečiams okupavus Klaipėdą, L. Prapuolenis 1939 metų kovo 22 dieną iš Klaipėdos pasitraukė ir išvyko į Kauną. Kaune L. Prapuolenis apsistojo pas dr. Jurgį Talmantą. 1939 metų rugsėjo mėnesį kartu su A. Damušiu, P. Padalskiu ir I. Dageliu įkūrė chemijos gaminių fabriką „Gulbė“. 1940 metų vasarą sovietinė Lietuvos valdžia „Gulbės“ vadovu paskyrė komunistą A. Majerį, o nuo rugsėjo 1 dienos L. Prapuolenis buvo atleistas iš įmonės komercijos direktoriaus pareigų. Nuo tada jis dažnai keitė gyvenamąsias vietas ir aktyviai įsijungė į antisovietinio pogrindžio veiklą. 1941 metų balandžio mėnesį L. Prapuolenis prof. J. Meškausko bute Kaune sukvietė pogrindžio vadovų pasitarimą, kuriame dalyvavo ir iš Vilniaus atvykę dr. P. Padalskis bei V. Nasevičius. Jie aptarė būsimos Lietuvos Laikinosios vyriausybės sudėtį, kuri balandžio 22 dieną bendru Kauno ir Vilniaus LAF vadovų pritarimu buvo patvirtinta. L. Prapuolenis pasižymėjo kaip ryškus strategas, jis sėkmingai vadovavo 1941 metų birželio sukilimui, o vėliau dirbo Laikinojoje vyriausybėje. Nuo 1941 metų rugsėjo vidurio L. Prapuolenis buvo suimtas, o nuo gruodžio mėnesio atsidūrė Dachau koncentracijos stovykloje. Iš šios stovyklos buvo išvaduotas tik didelėmis K. Škirpos pastangomis – pastarasis pasinaudojęs savo pažintimis Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje ir saugumo žinybose, pasiekė, kad L. Prapuolenis 1942 metų balandžio 2 dieną būtų paleistas iš koncentracijos stovyklos ir apgyvendintas viešbutyje Miunchene be teisės grįžti į Lietuvą. Čia jis ir gyveno gestapo priežiūroje ir tik už pusės metų jam buvo leista retkarčiais išvykti iš Miuncheno, bet ne ilgiau kaip trims paroms. Tik baigiantis karui, 1944 metų rugsėjo 15 – spalio 8 dienomis L. Prapuolenis, P. Padalskis ir Z. Ivinskis vieno iš pagrindinių VLIK‘o vadovų E. Turausko pavedimu galėjo apsilankyti Lietuvoje. Čia susitiko su antisovietinio pogrindžio veikėjais Telšiuose, Rietave ir Kretingoje. Po to L. Prapuolenis į Vokietiją negrįžo, jis nuvyko į Austrijos sostinę Vieną, vėliau kurį laiką gyveno Bergenco miestelyje prie Šveicarijos sienos. 1945 metų gegužę L. Prapuolenis išvyko į Šveicariją, čia įsidarbino Bendrojo Amerikos lietuvių fondo sekretoriumi. Už kelių metų jis persikėlė į Vakarų Vokietiją, o 1955 metais emigravo į JAV ir apsigyveno Čikagoje. Čia L. Prapuolenis aktyviai dalyvavo išeivijos lietuvių organizacijų veikloje. 1941 metų birželio sukilimo vadovas Leonas Prapuolenis mirė 1972 metų liepos 23 dieną, palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.

Leonas Viktoras Žemkalnis-Landsbergis gimė 1911 metų rugpjūčio 1 dieną Peterburge. 1913 metais su tėvais grįžo į Lietuvą. Čia baigė pradžios mokyklą, o 1930 metais – Vytauto Didžiojo gimnaziją Klaipėdoje. Po gimnazijos baigimo L. V. Žemkalnis-Landsbergis kurį laiką mokėsi VDU, bet netrukus mokslus nutraukė. 1932 metų rugsėjo pradžioje buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas tarnauti į 5-ąjį pėstininkų pulką, kuris buvo dislokuotas Kaune, Aukštojoje Panemunėje. 1932 metų lapkričio 17 dieną L. V. Žemkalnis-Landsbergis pasiunčiamas į Karo mokyklą ir priimtas kariūnu aspirantu. 1935 metų rugsėjo 15 dieną baigė Karo Mokyklą, jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Po to L. V. Žemkalnis-Landsbergis paskirtas į Ryšių batalioną radijo kuopos būrio vadu. Vėliau jis tarnavo kituose kariniuose daliniuose. Lietuvą okupavus sovietinei kariuomenei ir vykdant lietuviškų karinių dalinių pertvarką, 1940 metų spalio mėnesį L. V. Žemkalnis-Landsbergis iš kariuomenės atleistas. Tada persikėlė į Vilnių ir įsidarbino Geologijos komitete. 1941 metų sausio mėnesį jis aplankė savo svainį majorą V. Bulvičių ir iš jo sužinojo, kad Lietuvoje kuriama pogrindinė organizacija, kuri Vokietijos-SSRS karo atveju organizuos sukilimą. L. V. Žemkalnis-Landsbergis sutiko įsitraukti į LAF veiklą ir tapo atsakingu už Vilniaus LAF štabo radijo ryšius. 1941 m. kovo pradžioje Kaune, V. Bulvičiaus bute, įvyko slaptas LAF veikėjų pasitarimas, jame dalyvavo ir L. V. Žemkalnis-Landsbergis. Pasitarime nuspręsta naudotis neseniai gautu moderniu radijo siųstuvu ir užmegzti radijo ryšį su Vokietija. Ši užduotis patikėta L. V. Žemkalniui-Landsbergiui, jis į pagalbą pasitelkė leitenantą J. Valkiūną. Sovietinio NKVD darbuotojai jau balandžio mėnesį nustatė daugelio LAF Vilniaus štabo narių asmenybes ir ryšius. Birželio 10 dieną V. Bulvičius susitiko su L. V. Žemkalniu-Landsbergiu ir aptarė kelis svarbius klausimus, bet jie dar nežinojo, kad NKVD darbuotojas K. Galčiukas dar birželio 7 dieną parašė nutarimą juos suimti, o birželio 8 dieną LSSR prokuroras V. Niunka sankcionavo jų suėmimą. Birželio 11 dieną L. V. Žemkalnis-Landsbergis pateko į čekistų jam paspęstus spąstus – buvo suimtas gatvėje, uždarytas į kalėjimą, jo bute atlikta krata. Prasidėjus karui, buvo išgabentas į Rusijos gilumą ir liepos 9 dieną patalpintas į Gorkio kalėjimą. Čia L. V. Žemkalnis-Landsbergis buvo tardomas, o 1941 metų lapkričio 28 dieną tribunolas jam paskelbė nuosprendį – mirties bausmė sušaudant. Šis patriotas sušaudytas Gorkyje 1941 metų gruodžio 17 dieną.

Bronius Aušrotas gimė 1909 metų birželio 25 dieną Majoriškių kaime Vilkaviškio valsčiuje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Aušrotų šeima buvo evakuota į Vilnių, vėliau į Minską. 1917 metų vasarą šeima grįžo į Majoriškių kaimą. 1918 metų kovo mėnesį Broniaus tėvui A. Aušrotui buvo pavesta organizuoti Vilkaviškio pašto įstaigos įkūrimą. 1920 metais Aušrotų šeima persikėlė į Kybartus, čia Bronius mokėsi ir 1928 metų birželio mėnesį baigė Kybartų „Žiburio“ gimnaziją, po kelių mėnesių – 1928 metų rugsėjį įstojo į Karo mokyklą. 1930 metais B. Aušrotas baigė Karo mokyklą ir buvo paskirtas į 8 pėstininkų pulką Šiauliuose. 1932 metais perkeltas į karo aviaciją ir paskirtas į lakūnų kursus. Čia suartėjo su prof. A. Voldemaro šalininkais. 1930 metų sausio 30 dieną, dalyvaudamas viename baliuje, už tai, kad užtraukė dainą, kurios žodžiai buvo: ,,mūsų vadas Voldemaras su Smetona dažnai baras“. Tai užfiksavo saugumiečiai, prasidėjo tyrimas ir B. Aušrotui pasiūlyta pasitraukti į atsargą. Iš kariuomenės jis pasitraukė 1933 metų balandžio mėnesį. Išėjęs į atsargą, B. Aušrotas išvyko į Klaipėdą, įsidarbino Lietuvos banko Klaipėdos skyriuje. Pradėjo rašyti ir straipsnius, kurie spausdinti vietiniame laikraštyje „Vakarai“ ir Lietuvos aeroklubo žurnale „Lietuvos sparnai“. 1937 metų pavasarį bičiuliai iš karinės žvalgybos pradėjo kalbinti jį grįžti į tarnybą. B. Aušrotas apsisprendė ir nuo 1937 metų spalio 1 dienos buvo paskirtas karinės žvalgybos Vievio punkto vedėju. Nuo 1939 metų pabaigos, kai Lietuvoje pagal sutartį buvo dislokuoti sovietinės kariuomenės daliniai, B. Aušrotas buvo perkeltas į Vilnių ir paskirtas karinės žvalgybos Vilniaus padalinio vadovu. Įdomu tai, kad 1940 metų vasario 18 dieną B. Aušrotas užverbavo raudonarmietį G. Butajevą. Šis raudonarmietis 1940 metų gegužės 12 dieną nusišovė ir jo žūtis SSSR vadovybei suteikė pretekstą kelti Lietuvai pretenzijas, o neužilgo buvo pateiktas ultimatumas ir prasidėjo sovietinė okupacija. 1940 metų birželio 23 dieną B. Aušrotas buvo atleistas iš kariuomenės štabo II skyriaus ir paskirtas į II pėstininkų pulką Kaune. Tada jis suprato, kad jam reikia pasitraukti iš Lietuvos. Pulko vado J. Tumo įsakymu birželio 26 – liepos 6 dienomis jam buvo suteiktos atostogos. Liepos 26 dieną B. Aušrotas įsėdo į traukinį Kybartuose ir atvyko į Karaliaučiaus sritį, išlipo Eitkūnuose. Čia jis susitiko su vokiečių karinės žvalgybos pareigūnais ir sutiko dirbti karinėje žvalgyboje. Dirbdamas vokiečių karinėje žvalgyboje, B. Aušrotas daug padėjo LAF nariams, su jais artimai bendradarbiavo. 1941 metų liepos mėnesį jis pasitraukė iš tarnybos žvalgyboje, atvyko į Lietuvą ir įsidarbino Teisingumo ministerijos Kalėjimų departamento direktoriumi. 1942 metų spalio mėnesį B. Aušrotą vokiečių karinės žvalgybos atstovai vėl įkalbino grįžti į tarnybą. Jis sutiko ir išvyko į paskyrimo vietą Pskove. 1943 metų rugpjūčio mėnesį jis perkeliamas į Kauną, į vietos karinę komendantūrą, paskirtas vertėju. 1944 metų B. Aušrotas pasitraukė į Vokietiją, o 1949 metais išvyko į JAV. Čia bendradarbiavo „Draugo“ ir „Dirvos“ laikraščiuose, o nuo 1951 metų pakviestas dirbti į JAV gynybos departamentą. 1973 metais B. Aušrotas išėjo į pensiją, 1985 metais išleido atsiminimų knygą „Sunkių sprendimų metai“. Mirė Čikagoje 1993 metų lapkričio 24 dieną.

Pogrindyje veikęs LAF organizavo ne tik 1941 metų birželio sukilimą. Kai kurie LAF nariai kartu su buvusiais kariškiais, policijos pareigūnais ir patriotiškai nusitekusiais pažangiosios inteligentijos atstovais organizavo pokario rezistencijos judėjimą – pogrindinių struktūrų ir partizanų dalinių veiklą. Štai LAF veikėjas Klemensas Brunius iš Vokietijos per Lenkiją 1945 metų lapkričio pradžioje grįžo į Lietuvą, čia jis įsitraukė į pogrindinių struktūrų veiklą. 1946 metų gruodžio 25 dieną K. Brunius buvo suimtas Kaune, Šančiuose įrengtoje slėptuvėje, nuteistas 25 metų įkalinimo bausme. Kalėjo Intos lageryje, 1956 metų liepos mėnesį buvo paleistas ir grįžo į Kauną. Bet ir toliau jį persekiojo sovietiniai saugumiečiai, o 1976 metais K.  Brunius žuvo paslaptingomis aplinkybėmis – manoma, kad tai KGB darbas.

© 2011 „XXI amžius“