Mirties šešėlyje

Antanas Kramilius Kryžių kalne

Karys savanoris Antanas Kramilius, kilęs iš Lepšių kaimo, Lukšių valsčiaus, Šakių apskrities, sulaukęs aštuoniolikos metų 1944 m. kovo 24-ąją įstojo į Lietuvos vietinę rinktinę. Po apmokymų Seredžiuje su 310-uoju batalionu išsiųstas į Šalčininkus. Tačiau jau gegužės 15 dieną kariai savanoriai vokiečių buvo nuginkluoti ir atvežti į Kauną. Pakeliui dvylika vyrų vokiečiai sušaudė, kitus aprengė „Luftwafe“ uniformomis ir išvežė darbams į Vokietiją. A. Kramilius pateko į statybos batalioną, po karo buvo anglų nelaisvėje Belgijoje. Į laisvę išleistas 1946 metais. Aštuoniolika mėnesių dirbo mechaniku anglų kariniame dalinyje, vėliau – tekstilės fabrike Vestfalijoje. Emigravęs į Australiją dirbo Adelaidės geležies liejykloje, stiklo fabrike, vilkikų ir kelto vairuotoju. Baigęs geležinkeliečių mokyklą daug metų dirbo Pietryčių ir Šiaurės Vakarų geležinkeliuose. Visą laiką turėjo daugybę visuomeninių pareigų, kurių netrūksta ir dabar, sulaukus 85-erių. Yra gavęs daugiau nei dešimt apdovanojimų už visuomeninį ir kultūrinį darbą, svarbiausias jų – Australijos Ordino medalis. 1978-1983 metais buvo Pavergtųjų tautų komiteto pirmininkas, dalyvavo Lietuvių bendruomenės veikloje. Rašė į Australijos lietuvių spaudą, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę – į „Gimtąjį kraštą“, „Kauno dieną“, „Lietuvos aidą“, „Karį“, Šakių rajono laikraščius.

Skaitytojų dėmesiui siūlome A. Kramiliaus prisiminimus apie Vietinę rinktinę – tragišką laiką, kai naciai išformuoja ją ir šaudo jos savanorius...

1944 m gegužės 13 diena. Esame apgyvendinti su ketvirta kuopa Šalčininkėlių dvare. Prieš pusryčius patikrinime kuopos vadas lt. Juozas Sutkus praneša, kad pasiruoštume apleisti Šalčininkėlius – atšaukiami į Jašiūnus ir iš ten vykstame tolesniems mokymams į Didžiąją Lietuvą.

Koks džiaugsmas. Nusibodo tie rūgštūs kopūstai, be to, šiauduose, ant kurių miegojome, priviso didelių utelių. Išnešę šiaudus laukan padegėme ir tos nutukusios utėlės iškepė. 10 val., apsikrovę turtu, išeiname į Jašiūnus.

Ateiname į Jašiūnus apie 13 valandą. Miestas juda kaip skruzdėlynas. Sušauktas visas 310 batalionas. Ateina mūsų būrio vadas jaun. ltn. Pranas Kozulis ir praneša, kad įsakymas trauktis į Lietuvą negautas... Taip pat praneša, kad reikalingos milinės Armija krajovos išrengtiems vyrams Mūrinėje Ašmenoje, kurie ateina pakeliui į Jašiūnus. Atiduodu savo milinę – nereikės nešti kuprinėje. Atvažiuoja keli vežimai vyrų – kiti basi ir tik su apatinėmis kelnaitėmis ir baltinukais. Kelnes vyrai laiko rankomis, kad nenukristų ant žemės. Laikrodis rodo 15 valandų.

Per garsiakalbius praneša, kad nėra įsakymo trauktis į Vilnių. Nakvosime Jašiūnuose. Reikia susirasti kur nakvoti. Vaikščiodamas po Jašiūnus randu kopėčias, pastatytas gale tvarto. Pasilipęs pamačiau švarių šiaudų. Pasiimu kuprinę ir užsinešęs pasiruošiu „karališkai“ nakvynei. Po kelių minučių užlipa ir mūsų būrio vadas ltn. P. Kozulis. Pasideda savo kuprinę šalia manosios ir pasidėjęs savo galvą ant jos žiūri į stogą. Po minutės leitenantas prataria, tarsi sau: „Nieko čia gero nebus. Bataliono vadas kapitonas A. Gantautas neįsileidžia į raštinę ir girdėti, kaip su kažkuo kalbasi vokiškai.“ Nieko nesakau – neturiu supratimo apie ką jis kalba. Juk mes grįžtame į Lietuvą tolesniems mokymams. Po kokios minutes pasukęs galvą į mane sako: „Jeigu nori – bėk“. Atsakau, kad net nežinau, į kurią pusę Suvalkija, be to, nemoku lenkiškai. „Kaip sau nori“, – sako leitenantas. Lyg pajutęs, kad mūsų laukia kažkas pavojingo pasakiau: „Kas bus kitiems, tegul būna ir man.“ Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau ltn. Praną Kozulį. Mirė šis karininkas Kanadoje, palikęs savo turtą bendruomenei.

Gegužės 15 d. 10 val. pasigirdo komanda rikiuotis vykti į Vilnių. Pėsčiomis – 45 kilometrus. Traukinio nėra. Sustoję laukiame įsakymo žygiuoti. Atvažiuoja su vežimu mūsų kuopos maistininkas Vytautas Kymantas iš Lukšių. Pamatęs mane, apsikrovusį kaip kupranugarį, sušunka: „Antanai, mesk savo kuprinę ant mano vežimo. Atsiimsi Vilniuje.“ Kaip gera turėti tokį draugą. Vytautas nuvažiuoja – aš jo daugiau nemačiau. Išeiname ant Lydos plento. 50 metrų nuo plento iškirsti medžiai. Paskiria valandai šoninei apsaugai į mišką šalia plento. Prabėga ta valanda lengvai, nes man nereikia nešti 25 kg sveriančios kuprinės.

Bataliono vadas kpt. Gantautas važinėja su trimis vokiečių karininkais vokišku visureigiu ir vis ragina skubėti ir laikytis kartu.

Pusiaukelėje į Vilnių pasirodo du lėktuvai. Sukrentame į griovius, manydami, kad tai rusų lėktuvai. Atvažiuoja kpt. Gantautas ir užtikrina, kad čia vokiečiai atsiuntė mums apsaugą. Apsisukęs nuvažiuoja link Vilniaus. Tai buvo paskutinis kartas, kai matėme kpt. A. Gantautą. (Pasirodė, kad Gantautas atidavė mus vokiečiams ir dėl to vienintelis išvengė koncentracijos stovyklos Salaspilyje. Jam pavyko nuslėpti savo darbus ir Amerikoje. Čia jis 1976 metais Bridgirdfort mirė.) Saulutė jau leidžiasi. Išeiname į žemumą. Plentas išpiltas aukštyn ir šonuose nėra griovių. Abiejose pusėse už kokios pusės kilometro auga krūmai ir jauni medeliai. Staiga matome, kad priekyje iš krūmų iškyla trys figūros. Vienas nešasi kulkosvaidį, kiti du šalia – po dvi dėžes. Tikriausiai šoviniai.

Batalionas sustoja. Iš priekio pasigirsta komanda: „Vyrai, meskite ginklus, vokiečiai mus perima“. Metame į krūvas Pirmojo karo prancūziškus karabinus, kuriais vokiečiai mus buvo apginklavę. Vėliau sužinojome, kad mums skirtus ginklus vokiečiai atidavė Armijai krajovai. Gal po 10 minučių išgirstame vokišką komandą: „Zum drei andretten. In Geichsrit mars.“ Pajudam Vilniaus link. Vokiečiai iš abiejų pusių, atsukę ginklus į mus. Už pusvalandžio jau sutemsta. Prieiname netoli Vilniaus po atviru dangumi aukšta tvora aptvertą žardį. Aplink sargybų bokšteliai su sargybiniais. Viduje vienur kitur balutės ant pievos. Vyrai, kurie turi milines, sėda sausesnėse vietose ir sukišę kupras bando miegoti.

Aš tik su švarkeliu, nerandu kur prisiglausti. Radęs grupelę, kuri priėmė mane, atsisėdu šalia. Sušalęs į ledo gabalą atsistojęs padaužau rankas į šonus ir vėl sėdu prie kitų ant šlapios žolės. Prašvinta gegužės 16-osios rytas. Atsiranda Vytautas Kymantas su miline ir kuprine. Atsiprašo, kad vokiečiai paėmė iš jo vežimą ir neleido paimti mano kuprinės. Ten buvo šeimos nuotraukos, mokyklos baigimo pažymėjimai ir kiti brangūs man dalykai. Niekas neduoda valgyti. Krapštausi duonterbėje, ar nerasiu kokių duonos trupinių. Kuprinėje dar buvo gabaliukas lašinių iš namų. Kymantas dar turėjo duonos savo kuprinėje. Lyg nujausdamas nelaimę sako man: „Žinai, jeigu kas nors atsitiktų, praneškime vienas kito giminėms.“ Apie 10 valandą pasirodo grupė SS kareivių iš balto dviejų aukštų namo. Sustoja Vilniaus pusėje, kur buvo aukštesnė vieta. Vienas jų, paėjęs porą žingsnių į priekį, pradeda rėkauti vokiškai: „Dolmetscher, dolmetscher.“ Vertėjais prisistato Stimburys iš Šakių, tarnavęs Reich Arbeit Dienst Vokietijoje, ir Valteris, irgi iš Šakių. Prieš kelis metus mačiau jį važinejant po kaimus su storu vokiečiu Landwirschaftfuhrer. SS karininkas pakalbinęs juodu paleidžia Valterį – jam kirtosi kalba. Pasirodo, prasidėjus karui, Šakių partizanai iš kapinių apšaudė bėgančius rusus. Valteris, kaip sakė, buvo gerokai išgėręs ir stačias šaudė į rusus. Rusai, pamatę Valterį, paleido seriją kulkų. Valteris nukrito tarp kapų sužeistas. Kai išbėgo rusai, vyrai rado mirštantį Valterį kapuose. Nuvežė į Šakių ligoninę ir Valteris pagijo. Sakė man, kad kūne buvo septynios kulkos.

Stimburys, pasikalbėjęs su SS kapitonu, praneša: „Kapitonas reikalauja, kad batalionas išsirikiuotų po tris U forma prieš SS grupę.“ Prasidėjo stumdymas. Niekas iš vyresniųjų nestoja į pirmą eilę. Pagaliau susiformuojame. Mudu su Kymantu paliekame pirmoje eileje. Mudu ir nesibaidėme. Vokiečiai nieko daugiau nesakė. Nuo dešinio sparno pradėjo kaip ir patikrinimą. Išsišaukia vieną kitą iš rikiuotės. Du pagyvenę eiliniai iš Lufwaffe ima už rankų ir veda į pakraštį vakariniame krašte. Kažkas iš priekio paleido antį, kad renka į specialų Policijos dalinį. Kyla pagunda pasisiūlyti. Bet aš mažas, todėl į tokį dalinį tikrai netiksiu. Tą mintį greitai nuveja. Vokiečiai išsišaukia Grybuką iš Šakių. Grybuką jau Šalčininkėliuose buvo užpuolę šunvotės. Visas kaklas buvo jomis užsikrėtęs. Veidas pageltęs, kaklas apvyniotas merle. Čia kažkas negerai, kad pasikvietė tokį ligonį... Vis tiek dar norisi pasisiūlyti, kad paimtų mane... SS sustoja prieš mudu su Kymantu. Pasikalbėję tarp savęs vienas jų už švarkelio išsitraukia mane iš rikiuotės. Aš dar neatsigavęs po šaltos nakties, plaukai susivėlę. Kairėje kišenėje turiu mamos įdėtą rožančių. Vienas ištraukia mano kairę ranką, laikytą kišenėje, su rožančiumi – galvojo, kad laikau pistoletą – ir pastumia atgal į rikiuotę. Išsišaukia Kymantą. Vyrukas dvigubai storesnis už mane, juodais plaukais, veidas išraizgytas mėlynomis gyslelėmis. Matau, kad vokiečiai linguoja galvomis, kad tinkamas. Ima Vytautą už rankų ir veda prie kitų išrinktų. Išrinko 12 vyrų. Prie vartų sustojo dengtas sunkvežimis. Tuos išrinktus vyrus išvaro laukan prie sunkvežimio ir sulaipina vidun. Paskutinis įlipa Vytautas Kymantas su miline ir kuprine ant kupros. Staiga priėjęs vokietis nuplėšia kuprinę nuo Kymanto ir meta ją atgal per tvorą. Įstūmė Kymantą į vidų ir nuleidę brezentą nuvažiavo Vilniaus link. Niekas taip ir nepasako, kur juos išvežė.

Vaikščiojame po tą žardį alkani kaip šunys. Kiek dar čia mus laikys? 14 valandą iš namo vėl išeina ta pati SS grupė. SS kapitonas visas sulipęs, kaip mėšlą vežęs. Ant diržo kabo ilgavamzdis parabelis, nusvėręs žemyn visą petį. Vėl kviečia vertėją. Skaisgirys praneša, kad kapitonas reikalauja rikiuotis ta pačia tvarka kaip ir rytą. Sustojame greitai, nes jau žinojome savo vietas. Iš baltojo namo prie vartų išeina grupė kareivių mūšio apranga. Vienas neša kulkosvaidį, kitas dėžę. Tikriausiai – amunicija. Kareiviai išsidėsto aplink mūsų rikiuotę, kulkosvaidžius atsuka į mus. Pasigirsta vokiška komanda ir kareiviai sugula prie kulkosvaidžių. Viskas nutyla. Girdisi, kaip braška kulkosvaidžių spynos. Vyrukas šalia manęs sako: „Dabar jau  šaudys...“ Tada SS kapitonas išeina kelis žingsnius į priekį ir lietuviškai sako: „Dėmesio, dėmesio, 310 bataliono gėdos atpirkimui sušaudyta dvylika vyrų. Gėda atpirkta. Heil Hitler!“ ir sumušęs kulnimis nueina atgal į namą. Tada pakilo ir kulkosvaidininkai. (Deja, grįžus į Lietuvą iki šio laiko Vytauto Kymanto giminės su manimi nenori kalbėti, todėl užsakiau amžinas šv. Mišias už nekaltai sušaudytą Vytautą Kymantą. Aš tik per stebuklą likau gyvas, todėl dalinuosi išgyvenimais su tais, kurie dar esame gyvi ir prisimename „darželį“ prie Lydos plento.)

Paskui sunkvežimiais važiavome iš Vilniaus į Kauną. Vilniaus kareivinėse įspėjo, kad už kiekvieną pabėgusį sušaudys dešimt vyrų. Įspėjimas negelbėjo – prie Žiežmarių sulėtinus greitį iš sunkvežimio iššoko vienas (žinau jo pavardę – jis vėliau žuvo su penkiais partizanais prie Šakių. Dalyvavau paminklo šventinime.). Už jo pabėgimą vietoje sušaudė dešimt mūsų vyrų.

Jaun. puskarininkį Rusecką nušovė vokietis karininkas, lydėjęs mus  motociklu. Pasakojo vyrai, kurie važiavo pirmuose sunkvežimiuose. Jų pasakojimu, buvo atskaityta dešimt vyrų ir duotas viršininko įsakymas šaudyti. Vokiečių kariai išsilakstė tarp sunkvežimių. Likęs vienas transportfuhrer, pamatęs Rusecką su puskarininkio ženklais, nušovė jį pats, o kūną liepė įkelti į sunkvežimį ir parvežė į Kauną. Aš pats buvau mašinoje ir  tos scenos asmeniškai nemačiau.  

Kaune buvome suregistruoti, aprengti Luftwaffe uniformomis ir išvežti darbams į Vokietiją. Rašiau dienoraštį. Likimo buvau nublokštas į Poznanę, Veimarą, Berlyną, Bad Sarrovą, Vakarų frontą, nelaisvę Belgijoje, Briuselyje, Zedelheime prie Briugės, paskui vėl atgal į Vokietiją ir iš ten į Australiją. Čia gyvybei pavojaus nebuvo. Nenorėjau visko nusinešti į kapus niekam nepasakęs apie tas dienas laisvėje ir nelaisvėje.

Antanas Kramilius,
 Lietuvos karys savanoris

Canley Heights, Australija

© 2011 „XXI amžius“