Sausio 13-osios aukos įpareigoja

Edmundas Simanaitis

Nepriklausomybė  ir  Sąjūdis

Metams praėjus po kruvinųjų sausio įvykių, 1992 metų sausio 11 d. Vilniuje vyko Lietuvos Sąjūdžio Seimo (LSS) sesija. Ją pradėjo tuometinis LSS tarybos pirmininkas Juozas Tumelis trumpa gerai akcentuota kalba. Prof. Vytautas Landsbergis pareiškė, kad Sąjūdžio veikla kritiškai ir teigiamai vertintina. Sąjūdžio Seimo sesijoje dalyvavęs svečias – Anglijos žurnalistas David Black – paminėjo, kad reikia išmokti gyventi pagal turimus išteklius. Jis akcentavo būtinumą išvengti Rytų ir Vakarų santykių įtampos. Vakaruose pasigirdo balsų, teigiančių, kad Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atkurta nepriklausomybė gali būti užgniaužta brutalia karine jėga.

Ar suokalbis – tarptautinės teisės norma?

„Perestrojkos“ metais besikeičiantys Kremliaus vadeivos užsienio politiką vykdė vadovaudamiesi 1939 metų rugpjūčio 23 d. Stalino ir Hitlerio slaptuoju sutartinės agresijos suokalbiu, pagal kurį demokratinės Lietuvos, Latvijos ir Estijos respublikos buvo priskirtos Sovietų Sąjungai ir jau kitais metais okupuotos. Štai kodėl Kremlius siekė susigrąžinti iš sovietinio narvo išsilaisvinusias ir 1990–1991 metais atkūrusias Nepriklausomybę Baltijos šalis. Šis faktas vienareikšmiškai rodo, kad keičiantis Kremliaus šeimininkams, imperinės politikos tikslai nesikeisdavo ir likdavo tokie patys.

Prievartinio balsavimo spektakliai

Tų tikslų negalėjo nuslėpti jokie tauškalai apie prieš pusę amžiaus tariamai vykusias „socialines ar socialistines revoliucijas“ okupuotose Baltijos šalyse. Kremliaus emisaro G. Dekanozovo suformuotas seimas paskelbė kreipimąsi į Rytų šalies Aukščiausiąjį Sovietą, kad šis priimtų raudonarmiečių divizijų užtvindytą Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Nesuprantama ir gerokai keista, kad Vakaruose vis dar pasitaiko apžvalgininkų, kurie minėtą prievartinio balsavimo spektaklį „iš dviejų klumpių išrinkti porą“ priima kaip agresiją pateisinantį veiksmą. Dvidešimt dveji Nepriklausomybės metai išugdė ir suformavo stiprią gyventojų pilietinę savivoką, kurios net pusę amžiaus trukusi sovietinė okupacija nepajėgė ištrinti iš Tautos atminties. Sausio 13-osios aukos akivaizdžiai liudija Tautos valios siekį – atkurti Lietuvos valstybingumą.

Antrojo sekretoriaus vaidmuo

Sovietinis okupantas sugriovė žemės ūkį ir Lietuvos ekonomiką. Darbščiausi kaimo gyventojai ūkininkai buvo represuoti ir išvežti į Sibiro katorgą net teismo farso nesuvaidinus. Sovietinis teisingumas, paremtas „klasių kovos“ principu tebuvo tik teisingumo parodija. Masinius trėmimus, žudynes vykdė okupanto baudžiamieji NKVD daliniai. Nekilnojamas turtas, žemė, pastatai, galvijai buvo atiminėjami iš gyventojų pagal rajkompirseko (rajono kompartijos komiteto pirmojo sekretoriaus) sudarytus sąrašus.

Šių genocido akcijų planavimą griežtai kontroliavo antrasis rajono komiteto sekretorius, dažniausiai rusakalbis. Kolchozinio komandinio ūkininkavimo efektyvumas negalėjo nė iš tolo lygintis su laisvosios rinkos sąlygomis klestėjusiu žemės ūkiu. Tai neginčijamai patvirtina XX amžiaus dviejų dešimtmečių (1918–1940) kūrybinio darbo rezultatai. LSS sesijoje buvo aptartas ir visuomenės moralės vaidmuo. Tikėjimo tiesų turėtų būti mokoma ne tik šeimoje, bet ir mokykloje. Žiniasklaidos reikalus turėtų tvarkyti tik aukštos moralės žmonės. Buvo siūloma atsakingai ir ryžtingai pasinaudoti Vakarų televizijos ir radijo programų patirtimi.

Kraujo aukos šventumas

Stebina keistokas sutapimas: 1990 metų sausio 11-ąją, „perestrojkos architektas“, Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius M. Gorbačiovas Vilniaus Spaudos rūmuose bauginančiu tonu aiškino Lietuvos kūrybinės ir mokslinės inteligentijos atstovams, esą Lietuvai, „jeigu ji atsiskirtų nuo SSRS, pasekmės būtų labai liūdnos“. Žmonės to bauginimo neišsigando, ir netrukus pasaulis išgirdo, kad 1990 metų kovo 11 d. atkurtas Lietuvos Respublikos valstybingumas. O štai 1991 metų sausio 13 d. sovietų kariauna, su Nobelio taikos premijos laureato M. Gorbačiovo žinia, pamėgino „jėga atkurti tvarką“ – įvykdė agresijos aktą prieš beginklę Lietuvos Respubliką. Žuvo trylika Tėvynės patriotų...

Privalu suvokti tikrovę

Maskva tikėjosi, kad neribotos karinės galios demonstravimas bei kruvinos aukos įbaugins Lietuvos gyventojus, ir tada bus nesunku atkurti jau minėtu Stalino ir Hitlerio suokalbiu numatytą „teisinę padėtį“ – jokios nepriklausomybės Lietuvai! Vakarų demokratijos šalims tik auka leido suvokti Lietuvos žmonių pasiryžimo teisumą ir šventumą. Kol jos nebuvo, Vakaruose tolydžio pasigirsdavo balsų, raginančių netrukdyti Gorbačiovui užbaigti Perestrojką. Kraujo auka privertė Vakarų lyderius išgirsti lietuvių Tautos balsą ir suvokti tikrovę – totalitarinis režimas kelia grėsmę taikai ir demokratijai. Šis balsas skamba kaip įpareigojimas.

© 2012 „XXI amžius“