Bendrakursiai – Sausio 13-osios įvykių herojai

Romas BACEVIČIUS

Bendrakursiai Modestas Patašius, Eglė Bučelytė, Virgilijus Usinavičius ir Jolanta Šarpnickienė

Kasmet, minėdami tragiškus Sausio 13-osios įvykius, prisimename tomis dienomis jų centre buvusius žmones. Šiandien „XXI amžiuje“ nusprendžiau pakalbinti kelis savo žurnalistikos studijų Vilniaus universitete bendrakursius, kurie tada iš televizijos ekrano ar radijo bangų eterio buvo daugeliui žinomi, o 1991-ųjų sausyje, rizikuodami savo gyvybe, atliko savo pareigą Tėvynei.

Eglė Bučelytė

Eglė BUČELYTĖ, Lietuvos televizijos „Panoramos“ ir kitų žinių vedėja:

Kasmet sausio 13-ąją televizijos vis rodo vaizdus, primenančius paskutinius Tavo žodžius, pasakytus Lietuvos televizijoje prieš ją okupuojant. Kokį tada patiri jausmą?

Savo vaizdo ekrane nesureikšminu, kur kas labiau mane sukrečia koridoriumi einančių omonininkų vaizdas, nes tuo metu jie judėjo link mūsų studijos. Neįmanoma papasakoti, ką jauti, suvokdamas, kad tavęs laukia akistata su jais, kai tuo metu jau girdi aplinkui pastatą sprogimus, drebinančius žemę, ir tuo pat metu žinai, kad esi visos Lietuvos akivaizdoje, kiekvienas tavo ištartas žodis gaudyte gaudomas. Tą naktį su manimi studijoje dirbo operatorius Petras Bieliauskas. Esu dėkinga jam už ramybę, suteiktą padrąsinimą. Nemažą laiko dalį mums teko dviese išlaukti studijoje, kol omonininkai laužė kirviais studijos duris. Su Petru, atrodo, net nesikalbėjome, tiesiog sėdėjome ir laukėme, kas bus toliau.

Kaip su Tavimi, paskutiniąja kalbėjusia Lietuvos televizijoje, elgėsi okupantai? Kaip ištrūkai iš jų rankų ir ką tada veikei? Gal patyrei didelį stresą ir turėjai kur nors toliau nuo Vilniaus išvykti, kad atsigautum? Kada vėl grįžai į senąją savo darbo vietą ir kokią ją radai?

Kai jie pagaliau išlaužė duris, įbėgo į studiją, liepė stovėti, nesikalbėti. Apieškojo studiją, ar nėra daugiau žmonių, ir atstatę automatus liepė kuo greičiau palikti patalpą. Pakeliui koridoriuose jau buvo pilna dūmų, ant sienų matėsi kulkų žymės, langai išdaužyti ir grindys nusėtos šukių. Kaip viskas pasikeitė, nors, atrodo, dar visai neseniai skubėjome tais pačiais koridoriais į studiją. Pakeliui dar pastatė ir liepė stovėti prie sienos, prie jos buvo išrikiuoti ir keli darbuotojai iš programos, po to vėl liepė eiti. Pasikeisdami lydėjo vis kiti kariškiai su automatais, tačiau tarsi išmoktą dainelę visi kartojo: „Jūs nušovėte mūsiškį, ir mes buvome priversti šturmuoti pastatą“. Taip ginkluotos palydos lydimi pasiekėme išėjimą. Supratau, kad nieko nedarys ir leis išeiti, tačiau suvokiau, kad pateksime į tikrą pragarą, – pro langų kiaurymes matėsi, kaip savo vamzdžius sukinėja šarvuočiai, zvimbia kulkos, sproginėja sprogmenys. Žmonių minia, kuri buvo apjuosusi TV rūmus, jau buvo išsklaidyta ir nustumta tolyn. Norėjosi susirasti kolegas, susivokti, kas darosi, susisiekti su namiškiais. Ir pirmiausia, ką išgirdau, buvo kurso draugės Jolantos Šarpnickienės balsas per radiją. Kažkas minioje turėjo mažytį radijo imtuvą ir visi apspitę klausėsi. Buvo aišku – mūsų nenutildė.

Stresui pasireikšti nebuvo kada. Jau po dienos išvykau dirbti į Kauną, iš ten transliuodavome laidas Lietuvai. Jas matė visi, išskyrus Vilnių. Ten veikė „Kaspervizija“, tad dar viena žurnalistų komanda paraleliai rengė informacines laidas vien Vilniui. Taip ir dirbome dviem frontais – vieni Vilniuje, kiti Kaune, tarp Vilniaus ir Kauno nuolat kursuodavo režisieriai, technikai, žurnalistai, iš vieno miesto į kitą keliavo kasetės su medžiagomis. Į senąją darbo vietą grįžti galėjome tik rudenį, kai baigėsi Maskvos pučas ir kariškiai paliko TV pastatą. Bet jau vasario pabaigoje buvo suderintas ryšys, galėjome ir visai Lietuvai transliuoti iš Vilniaus, tad Kauno studiją palikome su gražiausiais prisiminimais ir iki rudens dirbome tuometinėse Žurnalistų sąjungos patalpose bei studijoje Seime.

Tuos vaizdus daug kartų rodė ir užsienyje. Per du dešimtmečius galbūt esi aplankiusi tas šalis ir gal kartais kas nors nustebino Tave pažinęs?

Didžiausias netikėtumas buvo Kazachstane, slidinėjant netoli Alma Atos. Kadangi esu užkietėjusi slidininkė, tai ir tą žiemą (tiksliau, jau pavasarį) sugebėjau savaitei ištrūkti į kalnus. Tuo laikotarpiu buvusiose sovietinėse respublikose informacija iš Lietuvos buvo blokuojama, Maskvos programos apie mus skleidė dezinformaciją. O sutikti žmonės, sužinoję, kad esame iš Lietuvos, visais mūsų įvykiais labai domėjosi, daugelis palaikė ir kartais leisdavomės į ilgiausias diskusijas. Ir per vieną panašų pokalbį su slidėmis ant kalno, viena moteris pasiteiravo: „Ar ne jūs ta diktorė, kuri paskutinė per sausio įvykius informavote?“ Paaiškėjo, kad jie su vyru sausio dienomis buvo Latvijoje, viską matė ir labai mus palaiko.

Ar teko Tau dalyvauti susitikimuose su visuomene ar, pavyzdžiui, su mokyklos, kurią pati baigei, mokiniais? Kaip Tau atrodo, ar šiuolaikinis 20–25 metų jaunimas pakankamai suvokia tai, kas tada Lietuvoje nutiko?

Paprastai kasmet sausio 13-osios sukakties dienomis esu kviečiama į mokyklas susitikti su moksleiviais. Matau, kad jaunimui tie įvykiai – jau tik papasakota ir pamatyta istorija, kaip mano kartai – senelių ar tėvų pasakojimai apie tremtį. Ji žiauri, bet tik išgirsta, o pačių neišgyventa.

Tarp Tavo kolegų tada turbūt atsirado išdavikų, dirbusių okupantams „Kaspervizijoje“? Ar buvai atsitiktinai juos sutikusi? Gal kuris nors atsiprašė už išdavystę ir pageidavo vėl sugrįžti dirbti į Lietuvos televiziją?

Tarp mano kolegų, ačiū Dievui, tokių nebuvo. O šiaip buvo vienas kitas... Niekada nebebuvau jų sutikusi ir nenorėčiau. Bet jie niekur nedingo, jie – tarp mūsų. Tai nebūtinai buvę TV darbuotojai, tai kolaborantai, padėję ir palaikę okupantus. Jie iki šiol neįvardyti ir sėkmingai darbuojasi toliau. Nelinkiu teismo, bet mes turėtume būti nepakantūs tiems, kurie buvo kitoje barikadų pusėje.

Virgilijus Usinavičius Mindaugo Kulbio nuotrauka

Virgilijus USINAVIČIUS, fotografavęs Sausio įvykius ir savo nuotraukomis, ypač ta, kurioje užfiksavo tanką, važiuojantį per Televizijos bokšto gynėjus, išgarsėjęs visame pasaulyje, dabar fotostudijos „Šviesos ratas“ vienas iš savininkų:

Buvai pastebimas Eltos fotoreporteris, bet turbūt labiausiai išgarsėjai, kai dirbdamas „Švyturio“ žurnale padarei nuotrauką, kurioje užfiksavai tanką, važiuojantį per Televizijos bokšto gynėjus. Toji nuotrauka pasklido po pasaulį ir išgarsino Tave. Prisimink tas dienas. Kaip Tau pavyko tada būti įvykių centre ir padaryti daug kitų nuotraukų, kurios nebuvo tokios įsimenamos? Kaip atsidūrei prie to tanko ir laiku nuspaudei fotoaparato užraktą?

Tada, pirmomis sausio dienomis, pradėjau bendradarbiauti su agentūra AFP („Agence France Presse“). Jos užsakymu buvau nuvykęs į Rygą fotografuoti užimtų spaudos rūmų ir gana sėkmingai – vienintelis nufotografavau sovietų armijos kareivius. Nuotrauką išspausdino net savaitraštis „TIME“. Tada kareiviams prisistačiau studentu iš Vilniaus, vykdančiu kažkokią universiteto užduotį. Iš tiesų, fotografuojant sovietinę armiją, tekdavo apsimesti ir fotografu iš Maskvos, dažnai naudodavau senąjį Eltos pažymėjimą su sovietiniu LTSR herbu, padėdavo ir tai, kad draugiškai šnekėdavomės su kareiviais, žodis „rebiata“ („vaikinai “– rus.) padėdavo įtikinti, kad esu savas, ir netrukdomai fotografuoti. Vilniuje, kelias dienas prieš Sausio 13-ąją, nuvažiavau prie Šiaurės miestelio. Per radiją pranešė, kad ten vyksta armijos judėjimas, ir tada, kaip visada, atvirai su kamera ant kaklo ėjau link jų, ruošdamasis užkalbinti, pajuokauti, tik staiga pajutau smūgį, kareiviai pradėjo nuo manęs plėšti aparatūrą, įsikibau, neatidaviau. Taip su visa aparatūra (du „Nikon“ fotoaparatai ir penki objektyvai – visas mano turtas, kauptas kelerius metus, parduotuvėse tokių daiktų nebuvo, gal tik kas nors iš užsienio atveždavo) ir įnešė į Šiaurės miestelį. Ten jau buvo ir kolegos – režisierius Saulius Beržinis bei operatorius Zacharijus Putilovas. Mus tardė, fotografavo, aiškinosi, kas ir kaip, o po kelių valandų paprasčiausiai išmetė į gatvę. Likome be savo darbo įrankių. Buvo labai skaudu, kai nuvykęs į Eltą pamačiau, kas dėjosi prie Spaudos rūmų. Supratau, kad pakliuvau į paprasčiausius spąstus. Su nelaimės draugais ėjome pas karinį komendantą, kitus armijos pareigūnus, stengdamiesi atgauti atimtą aparatūrą, bandėme prisiskambinti ir į Šiaurės miestelį... Aišku, niekam mes ir mūsų technika nerūpėjo. Ir stebuklas: likus gal kelioms valandoms iki bokšto šturmo mums ją praneša atiduosią už pažadą pavaišinti ir pagirdyti... Tas vakaras man pasirodė palyginti ramus, atrodė, kad nieko jau nebevyks. Grįžau į namus, kurie buvo netoli Televizijos bokšto. Tačiau netrukus langus sudrebino tanko šūviai. Tuoj pat apsirengiau ir pasiėmiau tik fotoaparatą, nebeėmiau nei krepšio, nei visų objektyvų, kurie būtų buvę tik kliuvinys, ir su tėvu išbėgau prie bokšto. Prie jo iš visų pusių plūdo žmonės. Gatvėje, toliau nuo bokšto, stovėjo kelios tanketės, tankas, kuris važinėjo, sukiojo vamzdį, leido dūmus, matyt, tai buvo manevras, skirtas atitraukti gynėjų dėmesį, nes po kurio laiko pasigirdo automatų šūviai nuo bokšto. Užbėgau į kalniuką, perlipau tvorą. Ten buvo daug žmonių, tamsu, sumaištis, dužo stiklai, važinėjo tanketės. Prie bokšto, žmonių minioje, stovėjo tankas. Supratau, kad po jo vikšrais kažkas guli, žmonės akimirką prasiskyrė, spėjau nuspausti užraktą, po to vėl susiglaudė, tankas pavažiavo atgal, tada žmonės išlaisvino ir išnešė sužeistąsias. Bokštą apsupo desantininkai, žmonės nesitraukė, tačiau tapo aišku, kad čia viskas baigėsi. Supratau, kad reikia skubėti perduoti nuotraukas. Mano automobilis buvo užstatytas, taigi pats negalėjau išvažiuoti. Tada, išgirdęs, kad man reikia į centrą, pasisiūlė pavežti nepažįstamas vaikinas. Eltos Fotokronikos skyriuje jau buvo visi susirinkę: ir laborantai, ir išleidėjos, beliko tik paduoti juostą. Apie ketvirtą valandą ryto pradėjome perdavinėti nuotraukas į užsienį. Tuo metu tai buvo ilgas procesas: reikėjo juostą ryškinti, spausdinti, o perduoti spalvotą nuotrauką trukdavo ilgiau kaip 20 minučių. Skubėjome, nes kiekvienu momentu kareiviai galėjo užimti telefonų stotį ir nutraukti ryšį. Atvyko ir kiti kolegos. Taigi Eltoje vyko intensyvus darbas: vieni spausdino, kiti perdavinėjo. Eltos Fotokronikos skyrius tomis dienomis tapo tikru Lietuvos fotokorespondentų štabu: siuntė nuotraukas į užsienį, tiražavo ir išsiuntinėdavo paštu į kitus miestus ir rajonus, padėdavo užsienio kolegoms. Sutarėme, kad į užsienį nuotraukas perdavinėsime su autoriaus pavarde, o į vietinę spaudą – be. Tačiau tą naktį kažkas atbėgo iš „Respublikos“ ir paėmė nuotrauką, skirtą užsienio spaudai. Taigi paryčiui išėjo „Respublikos“ numeris su ta nuotrauka ir mano pavarde po ja, o kitą dieną daugelyje pasaulio laikraščių ji buvo pirmuose puslapiuose.

Buvo ir nesusipratimų: „Respublika“ atspausdino ją apsuktą, o aš iš pradžių perdaviau ją konkurentams – AP (nes atrodė, kad tuoj užims ir telefonų stotį, ir Eltą ), ir tik paryčiui su negatyvais nuėjau pas saviškius – AFP. Oi, nepaglostė jie man už tai galvos. Vis dėlto po ilgų pokalbių su Paryžium perdavė tą pačią nuotrauką ir jie. Aišku, kilo skandalas. Sovietų armijos generolai ir net pats M. Gorbačiovas pradėjo aiškinti, kad tai montažas, kad kažkas pakišo po tanko vikšrais batus, kad viso to nebuvo. Tada tikrai buvo nejauku, nenakvodavau namie. Buvo įvesta komendanto valanda, taigi naktimis budėdavome prie Seimo, laukdami naujo šturmo, tik ryte kelioms valandoms grįždavau pamiegoti į namus. Kiekvienas rytas tada buvo pergalė, atitolinusi Seimo šturmą.

Kadangi esi šios garsios nuotraukos autorius, nes ją naudojo ir tebenaudoja įvairiose pasaulio šalyse, turbūt daug už ją uždirbai ir iki šiol gauni didelius honorarus?

Išskirtinių honorarų tikrai negavau ir dabar negaunu, AFP sumokėjo kaip už eilinę medžiagą, vėliau gavau dar premiją iš jos, kaip už geriausią to mėnesio nuotrauką.

Gal kažkiek negatyvų pasilikai sau?

Tuo metu tie negatyvai neatrodė svarbūs, perdavęs nuotraukas nepasiimdavau netgi likučių. Pavyzdžiui, juostų, kurias išfotografavau sausio 13 dieną, kai žmonės statė prie Seimo barikadas, net pats akyse neregėjau. Tada laukėme naujų įvykių, galvojome, kaip reikės fotografuoti, jei vyks Seimo šturmas, kaip reikės atsitraukti, žinojome visus kiemus ir praėjimus aplinkui. Ir darėme didžiausią klaidą – beveik nieko nefotografavome, kas vyko tomis naktimis.

Atsiranda veikėjų, kurie aiškina, kad Sausio 13-ąją savi šaudė į savus. Ką apie tai manai?

Dabar tokia demokratija, kad kas ką nori, tą ir šneka. Bet teisėsauga vienąkart galėtų tokius šmeižikus pasodinti. Tai gal ir televiziją savi užėmė, ir Televizijos bokšte savi šeimininkavo? Ir, matyt, kad Maskvai labai to reikėjo, turi dabar ką cituoti. Prieš dvidešimt metų net pati „Jedinstvo“ tiek neprisigalvojo.

Buvai atsidūręs tokioje vietoje, kur fotografuojant grėsė pavojus gyvybei. Ar tada galvojai apie tai, kad Vilniuje fotografuodamas gali žūti?

Sausio 13-ąją apie tai, kad pats galiu nukentėti, nė nepagalvojau. Matyt, būtų kitaip, jei būtų šturmavę Seimą, tada būtų viskas aišku iš karto. Ypač neramu buvo pučo metu. Jei Maskvoje būtų laimėję pučistai, niekas su mumis nebesiskaitytų. Kolega iš Lenkijos tada paguodė: „Mes išgyvenome karinę padėtį, išgyvensite ir jūs“.

Daug žmonių, prisidėjusių prie Televizijos bokšto, Atkuriamojo Seimo, Lietuvos televizijos ir radijo gynybos, buvo kaip nors įvertinti, apdovanoti. Kaip už nuotraukas buvai įvertintas Tu? Gal gavai kokių nors tarptautinių apdovanojimų?

Buvau apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Premijas skyrė Lietuvos fotomenininkų sąjunga, agentūra AFP. Gal ir būčiau ką nors laimėjęs tarptautinėse parodose, tačiau tais metais viską užgožė JAV ir Irako karas.

Po kelerių metų palikai fotoreporterio darbą ir įkūrei savo fotostudiją „Šviesos ratas“. Ar nepasiilgsti fotoreporterio darbo? Gal per tą laiką, modernėjant fotografijos technologijoms, savo nuotraukomis dar labiau būtum išgarsinęs Lietuvą?

Pasiilgstu, tačiau suprantu, kad kitos tokios nuotraukos nebebus. Jau tada supratau, kad jau „atsimušiau į lubas“. Dar ilgai dirbau fotoreporteriu agentūrose AFP, EPA, bendradarbiavau Lietuvos spaudoje. Teko daug fotografuoti ir Lietuvoje, ir aplinkinėse šalyse, buvau į Vidurinę Aziją, Armėniją nuskridęs. O kad ir įvykiai dabar nebe tie, nebežinai, kas už ką ir kodėl. Sunkiai įsivaizduoju save, belakstantį paskui šių dienų „įžymybes“.

Modestas Patašius

Modestas PATAŠIUS, sausio 13-osios naktį pirmasis prabilęs per Lietuvos televiziją iš Kauno, dabar „Lietuvos ryto“ fotoreporteris:

Kokios buvo Tavo 1991-ųjų sausio pradžios dienos?

Jau kelios dienos prieš sausio 13-ąją buvo ženklų, kad kažkas gali įvykti. Todėl mes, LTV Kauno direkcijos darbuotojai, kasdien buvome darbe, o naktimis kas nors budėjome. Tą naktį irgi pasitaikė budėti man. Kartais dirbti naktimis patinka. Buvo ir keli kolegos – techniniai darbuotojai. Ankstesnėmis naktimis apie 3 valandą važiuodavau namo truputį pamiegoti, o 8–9 valandą vėl atvykdavau į darbą. Tačiau tos dienos vakarą Vidas Mačiulis ir Raimundas Šeštakauskas (direkcijos direktorius) liepė, jeigu kas, paskambinti, nors ankstesnėmis dienomis to nesakė. Būtent tą vakarą viskas ir įvyko. Po to, kai Eglės Bučelytės kalba per Lietuvos televiziją iš Vilniaus studijos baigėsi ir ėmė ekrane mirgėti, mūsų techniniai darbuotojai pradėjo ruoštis transliuoti iš Kauno. Gal 20–30 minučių pasiruošimas užtruko, nes technika sena, reikėjo šildyti lempas. Taigi šiek tiek laiko susikaupti turėjau. Iškart pas mane iš kito aukšto atbėgęs radijo studijoje budėjęs garso režisierius Rimantas Vaičekauskas sako: „Modestai, varom į radiją“. Įbėgau į radijo studiją, jis įjungė, nustatė garso tembrą ir dingo… Šiaip visada kalbantysis mato garso režisierių, o Rimantas paliko mane vieną ir nubėgo pagelbėti televizininkams. Žinai, kad kažkas įvyko, kad kažkas vyksta, ir čia kažkas įvyks, nes jau kuris laikas gavome daug skambučių, kad iš Panemunės važiuoja tankai centro link. Pamanėme, kad važiuoja užimti mūsų, taigi pagalvojau, kad 10–15 minučių dar turime. Radijo studijoje atsidūręs jau galėjau kalbėti, nors tą kalbą palyginti mažai kas galėjo girdėti, nes transliavo tik per radijo taškus. Bet vis tiek kažkoks eteris buvo. Tai gal 5 minutes kalbėjau radijo taškų klausytojams. Truputį nusikeikiau, išreikšdamas pasipiktinimą tuo, ką jie daro. Tekstas buvo iš susijaudinimo nelabai rišlus, juk pasiruošti nebuvo kada, o čia dar tos emocijos. Aš iš tiesų pagalvojau, kad Vilniuje, televizijoje, su ginklais lakstantys okupantai nušovė mūsų kurso draugę Eglę Bučelytę. Juk pagal Čekoslovakijoje ar Vengrijoje buvusių įvykių scenarijų taip ir galėjo atsitikti. Maniau, jog viskas kartojasi, juk Eglė sakė, kad šaudo. Maniau, kad Vilniuje nušovė Eglę, gal kelis kitus televizijoje dirbusius, o dabar netrukus atvažiuos ir mus nušaus. Pakalbėjęs keletą minučių per radijo taškus, nuėjau pažiūrėti, kaip sekasi pajungti aparatūrą televizijos eteriui. O ten jau buvau vienintelis iš kūrybinių darbuotojų, tai niekam nebuvo minties, kad kalbėti galėtų kas kitas. Aš televizijoje nebuvau dirbęs, o tik radijuje. Nors keliose laidose kaip svečias keliskart kalbėjau, bet nebuvau jokios televizijos laidos vedęs. Taigi tokiu jaudinančiu metu sėdau prie mikrofono televizijos studijoje. Taip anksčiau prasidėjo rytą turėjusi vykti laida „Sekmadienio rytas“. Ji užtruko tris paras.

Gal prisimeni ir kokių nors linksmesnių epizodų iš tų dienų?

Kažkas iš mūsų kolegų pasiūlė pasiimti striukes, kad, jei užpuls desantininkai, neišvytų į šaltį neapsirengusių. Taigi šalia turėjom striukes. Kalbėjau susijaudinęs ir ėmė strigti balsas, burna išdžiūvo. Operatorius Boleslovas Grina nusprendė, kad mane troškina, turiu atsigerti vandens. Į kavos puodelį pripylė vandens iš čiaupo. Galėjo atnešti ir padėti. Bet sugalvojo šliaužti ir puodelį padėti šone stalo. Prožektoriai spigina, matau tik kad kažkas šliaužia. Pamaniau, kad tai desantininkas, bet juk jis galėtų šauti į mane iškart arba pulti ir nutraukti nuo kėdės. Taigi man kažką kalbant galvoje sukosi tokios mintys. Kai padėjo ant stalo puodelį su vandeniu, supratau, kas čia toks buvo. O vanduo iš čiaupo buvo labai chloruotas, neskanus. Gurkštelėjau to vandens ir pasibaisėjęs jo skoniu, pūstelėjau taip, kad žmonėms galėjo atrodyti, kad išgėriau degtinės. Kai pats pamatau šių minučių įrašą, visada pasijuokiu. Iš tiesų tą naktį niekas negėrė jokių svaigalų. Kai viskas šiek tiek atlėgo, nuėjau į mūsų apsaugos punktą ir ten pamačiau būrelį odinėmis striukėmis apsirengusių vaikinų, rankose laikančių virveles su lazdelėmis, vadinamus „nunčiakus“. Paklausiau, ką jie čia veikia? Sako, kad yra pasiruošę gintis, jeigu puls. „Įdomu, kaip jūs su savo „ginklais“ prieš automatais ginkluotus desantininkus ginsitės?“ – paklausiau jų. „Bent 2–3 desantininkus tikrai sumušime, o kaip bus toliau, matysime“, – atsakė jie. Paskui kažkas atitempė priešgaisrinę žarną, atseit paleis vandenį. Bet vėliau paaiškėjo, kad tas prietaisas seniai neveikia ir vandens nebūtų pavykę paleisti.

Ar esi pastebėjęs ir girdėjęs žmonių, sakančių, kad štai jie yra tą ar aną darę sausio 13-ąją, bet jų niekas neįvertino?

Girdėjau ne vieną, net iš kolegų televizijoje ir radijuje. Man buvo lemta ekrane pasirodyti, tai aš buvau labiau pastebėtas, o kiti atvyko vėliau. Techniniai darbuotojai juk irgi dirbo savo darbą. Kartais išgirstu tarsi priekaištų, kodėl būtent mane apdovanojo Sausio 13-osios atminimo medaliu, o jie negavo. Esą neteisybė, mes irgi medalio verti. Po kurio laiko tiems priekaištautojams esu pasiūlęs padaryti man skirtą medalį pereinamuoju, galiu jį atnešti, užkabinti kuriam kitam ir tegu nešioja jį visus metus iki kitos sausio 13-osios, jei jam taip svarbu. Bet nenori taip, sako, kad Vilniuje jiems turi įteikti, įrašyti į apdovanotojų sąrašą…

Bet jei į televiziją būtų atėję okupantai ir iš tiesų būtų ėmę šaudyti, pirmasis taikinyje būtum buvęs Tu, o ne kitas darbuotojas, nesirodęs ekrane…

Iš tiesų, nors ir po ilgesnio laikotarpio galėtų apdovanoti tuos žmones. Tik reiktų įvairioms organizacijoms juos rekomenduoti. Tuo labiau, kad šį medalį yra gavę keli tūkstančiai asmenų.

O tankai iš Panemunės iki jūsų studijos taip ir neatvažiavo?

Vėliau sužinojome, kad tankai centro link nevažiavo, o technika su užvestais varikliais žmones išgąsdino, tai jie pranešdavo mums, kad jau važiuoja. Matyt, buvo pasiruošę ir laukė komandos.

Manau, kad miesto valdžios, mero Vidmanto Adomonio, kitų politikų dėka buvo susiformavę geri, glaudūs santykiai su sovietinės kariuomenės desantininkų būriu, dislokuotu Panemunėje, jo vadovybe. Tai gal žmogiški faktoriai suveikė. Gal ir tie kariškiai patys vengė puolimo, įtikinėjo tuos, kurie jiems vadovavo, kad to nereikia daryti? Mes irgi gavome nurodymą kalbėti dalykiškai, nedaryti turgaus, nesivelti į provokacijas. Be to, ir įvykiai Vilniuje pakrypo jiems nenaudinga kryptimi. Prasidėjo tarptautinis spaudimas. Jie juk irgi savavališkai negalėjo nuspręsti važiuoti užimti Kauno televizijos studijos. Bet čia daug klaustukų ir nežinia, ar kada nors bus atsakyta į visus klausimus.

Tu ir kolegos suvokėte, kad pavojus gyvybei gresia. Ar nepastebėjai, kad kuris nors iš kolegų būtų parodęs, kaip bijo?

Kaip didelis bailys pasirodė vienas mūsų kolega. Kai tą naktį jam paskambinau į namus ir pasakiau, kokia padėtis Vilniuje (jis ir pats per televiziją matė), atvažiavęs pirmiausia nuėjo į savo kabinetą ir iš stalčių išėmė savo vizitines korteles, kažkokius popierius, kuriuose buvo informacija apie jį, tuščius butelius. Pats išmetė viską į šiukšlių dėžę ir išnešė, kad atėję nauji šeimininkai nerastų jokių įkalčių prieš jį. Paskui skambino žmonai, pasakė, kad grįžta namo, nes čia pavojinga. O kai niekas mūsų nepuolė, jis vis neišvažiavo. Dar po kurio laiko sužinojome, kad mus mato Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, gavau techninių darbuotojų užrašytą lapelį, kad kalbėčiau ir angliškai arba rusiškai. Aš angliškai nemoku, vokiškai – tik truputį, taigi ėmiau kažkiek šnekėti rusiškai. Bet trumpai. Palikau lietuviškai kalbėti kitus kolegas, o tas mūsų kolega yra baigęs anglų kalbos studijas, todėl liepiau eiti šnekėti jam. Bet jis neklausė manęs, turėjome net apsistumdyti, kol pagaliau atėjo į studiją kalbėti ir versti į anglų kalbą. Bet tai – dar ne viskas. Jis ėmė versti į anglų kalbą ne tai, kas buvo sakoma lietuviškai. Todėl per televiziją pamačiusi šio vertėjo darbą, į talką mums atėjo Liucija Baškauskaitė. Iš tiesų aš tuo metu turėjau tokį diktofoną, į kurį įrašinėjau viską, kas ėjo eteryje. O ten buvo girdėti ir tai, kaip tas mūsų kolega panikuoja. Paskui liepiau nevaidinti jam didvyrio, nes aš turiu įrašą, kompromituojantį jį. Bet jis, nors ir išsigando, vis tiek kerštaudavo man tai kokios nors mano laidos neišleisdamas, tai šiaip priekabių ieškodamas. Gal dar nepatikau ir tuo, kad buvau profsąjungos pirmininkas.

Kada pats pirmąkart apsilankei Atkuriamajame Seime?

Kai gavau Sausio 13-osios atminimo medalį. Tada kartu buvo apdovanotas ir bendrakursis Virgilijus Usinavičius. Po to, kai Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis mums įteikė šiuos medalius, Virgilijus mane pavedžiojo po rūmus. Kai ėjome siauru koridoriumi, staiga pamačiau ateinantį Vytautą Landsbergį su dviem apsauginiais – vienu priekyje, kitu iš paskos. Taigi reikėjo prasilenkti. Truputį pasitraukiau į šoną, bet apsaugininkas kaip trenkė su ranka į krūtinę, kad vos nesusmukau. O V. Landsbergis lyg šyptelėjęs praėjo. Tada Virgilijus man pasakė, kad čia yra taisyklės tokiu atveju sustoti prie sienos ir praleisti Seimo pirmininką. Taigi prieš 20 minučių Seimo pirmininkas man įteikė medalį ir dėkojo už atliktą pareigą Tėvynei, o štai netrukus gavau smūgį nuo jo apsaugininko…

Tu pirmasis iš mūsų kurso ėjai bandyti laimės į Seimą, antrasis per praėjusiuosius rinkimus laimę bandė Algimantas Birbilas. Ir Tu, ir jis nuėjote iki antrojo turo. Tai buvo avantiūra ar rimtas noras?

Tada buvau jaunesnis ir „Jaunosios Lietuvos“ žmonės man pasiūlė būti jų partijos sąraše. Buvome pažįstami, o jiems reikėjo kažkiek žinomesnių žmonių, tai įkalbėjo, nors pats jokio noro neturėjau. Kai patekau į antrąjį ratą, vilčių įveikti konkurentą konservatorių Alfonsą Vaišnorą buvo mažai. Apygarda, ypač Vilijampolė, buvo konservatorių bastionas ir jo nepaimsi. Ir iš tiesų ten visose apylinkėse laimėjo jis, o Šilainiuose kai kuriose apylinkėse – aš. Gal todėl, kad ten gyveno daugiau naujakurių ir jaunesnių žmonių.

O gal dėl tuo laiku neįprastos akcijos, kurią padarei Šilainiuose?

Rinkimų kampanijai pinigų nebuvo. Bet netikėtai man paskambino tėčio buvusios darbovietės direktorius ir pakvietė pas jį užeiti. Jis, matyt, sekė situaciją, sužinojo, kad patekau į antrą turą ir atseit nori pakalbėti apie būsimus rinkimus. Atvykau pas jį, ėmė klausinėti, ką darysiu, jei laimėsiu. Neturėjau jokių konkrečių programų ir tegalėjau pasakyti, kad kažką darysiu, jog gyvenimas būtų geresnis. Paklausė, kaip ruošiuosi antrajam turui. Atsakiau, kad galvoju apie kelis susitikimus su žmonėmis. Tada paklausė, ar nereikia padėti finansiškai? „O kam tie pinigai?“, – paklausiau jo. „Gal kokius plakatus norėsi išleisti?“ Man, sakau, jokių plakatų nereikia, aš nemanau, kad tai gali duoti kokią nors naudą. Jeigu turėčiau pinigų, tikrai popieriams jų neleisčiau, nes tie popieriai neveiksmingi. „Tai ką darytum?“ – paklausė direktorius. Trumpai pagalvojęs atsakiau, kad nupirkčiau žmonėms duonos ir išdalinčiau.

„Kiek pirktum?“ – klausia jis. Pagalvojau, gal 2–3 duoną vežiojančius automobilius. Nežinojome, kiek kepaliukų į tokį automobilį tilpo, bet apytikriai paskaičiavau, ir jis man į rankas davė 2000 litų. Taigi supratau, kad tuos pinigus paėmęs aš įsipareigoju, ir jis už tai prašys manęs, jei tapčiau Seimo nariu, kažkuo atsilyginti. Bet tepasakė, kad tada balsuočiau pagal sąžinę ir už tai, ko reikia Lietuvai. Bet jei būčiau tapęs Seimo nariu, kai tektų svarstyti jiems aktualius klausimus, galbūt būtų priminęs. Vis dėlto tie 2000 litų buvo ašaros palyginti su tuo, kiek dabar skiria lobistai. Kitą dieną nuėjau į „Kauno duonos“ užsakymų skyrių ir pasakiau, kad noriu nusipirkti du automobilius duonos. Priėmėja paklausė, ar kaip juridinis, ar kaip fizinis asmuo. Atsakiau, kad kaip fizinis, ir mokėsiu grynais. Moteris turbūt pagalvojo, kad aš kažkoks pamišėlis ir paklausė, kur tiek duonos dėsiu. „Žmonėms išdalinsiu“, – atsakiau jai. Mačiau, kad ji visai sutriko, tada pasisakiau, kas esu, ir paaiškinau, kad, mano manymu, geriau pinigus išleisti žmonėms duodant duonos, o ne dalijant jiems kažkokius popierius. Paskui dar sumokėjau už tai, kad atvežtų į Šilainius. Spaudoje paskelbiau, kada jų kandidatas į Seimą dalins duoną. Pasamdžiau muzikantus, kad linksmiau būtų. Akcija vyko palyginti sklandžiai. Žmonių laukti nereikėjo. Aišku, apie savo sumanymą įspėjau gretimų parduotuvių šeimininkus. Taigi toks mano susitikimas su rinkėjais būtų visai pavykęs, jei ne už kelių šimtų metrų vykdytas jaunųjų konservatorių akibrokštas. Jie ant mano dovanotos duonos klijavo savo partijos lipdukus. Tie žmonės, kurie nelabai suvokė, kas aš toks ir kodėl daliju duoną, užklijavus konservatorių ir jų kandidato lipduką jau suprato, už ką reikia balsuoti… Taigi mano idėja pasinaudojo konkurentai. Nors kai apie tai pasakiau pačiam A. Vaišnorui, šis teigė nieko nežinąs, esą čia jų partijos jaunimas taip sugalvojo. Padariau klaidą, kad ant kiekvieno kepaliuko neužsakiau užklijuoti savo lipduką. Iš tiesų galbūt būčiau gavęs ir daugiau pinigų – visiems apygardos gyventojams galėjome padovanoti po kepaliuką duonos. O jaunalietuviai mano idėjai nepritarė, jie iki šiol leidžia lankstinukus ar laikraščius.

Buvai toliausiai pažengęs „Jaunosios Lietuvos“ atstovas, nes niekas iš jų nebuvo patekęs į antrąjį turą. Tai kodėl po to netapai bent Kauno savivaldybės tarybos nariu?

Todėl, kad jaunalietuvių vadai turbūt išsigando, kad aš galiu užimti kurio nors iš jų vietą ir į sąrašą mane įrašė tik tryliktuoju numeriu, aukščiau pateikę visai nežinomų žmonių pavardes. Po šito nusprendžiau nutraukti su jais santykius.

Jolanta Šarpnickienė

Jolanta ŠARPNICKIENĖ, sausio 13-osios naktį budėjusi Sitkūnų radijo stotyje ir iš jos perdavinėjusi žinias per Lietuvos radiją:

Kokios mintys Tave apninka kasmet prieš sausio 13-osios įvykius? Kiek svarbi Tau ši diena?

Stebėdama sausio 13-osios įvykių minėjimus pasigendu tikslių ir visoms kartoms naudingų įvykių detalių. Dabartiniai minėjimai vangoki, primenantys sovietmečio šventes... Gaila, bet naujo požiūrio ar faktų apie tų dienų įvykius pasigirsta mažokai. Kas kartą pasakojama viena ir ta pati istorijos versija. Jokių atnaujinimų. O įvykių dalyvių atmintis dyla... Manau, jog praleidžiama tai, kas tomis dienomis buvo svarbiausia, – daugybės Lietuvos žmonių noras gyventi laisvoje šalyje. Juk vos paraginti, dengdami kūnais, jie padėjo apginti tuomet autoritetą turėjusios valdžios kovą už mūsų mažos valstybės Laisvę. Gaila, kad jaunoji karta nepajėgia suvokti, kas ir kodėl vyko tomis dienomis.

Man ši diena bus visada prasminga. Tai, ką išgyvenau prieš dvidešimt vienerius metus, galima patirti tik vieną kartą. Esu įsitikinusi, kad visi tą naktį dirbę kolegos žurnalistai nuveikė vieną reikšmingiausių darbų savo gyvenime.

Kai nutilo Lietuvos radijas Vilniuje, tapai svarbiausia žinių skleidėja šalyje. Ar iškart supratai, kad Tavo balso su nerimu klausosi visa Lietuva, kad turi kalbėti labai atsakingai, nes blogai suprastos žinios gali sukelti nereikalingą paniką ar netinkamus veiksmus? Kaip atsitiko, kad tuo svarbiausiu radijo balsu tapai Tu?

Vargu ar turėjau laiko tai suprasti... Viskas vyko vienu atsikvėpimu. Tuo metu, dirbdama Lietuvos radijuje reportere, buvau vos apšilusi kojas, tik mokiausi šio amato, rengdama reportažus apie įvykius Kaune. Tiesioginis eteris ir dar tokiu ekstremaliu metu buvo tikras profesinis išbandymas.

Sitkūnų radijo stotyje atsidūriau, nes sutikau tą naktį budėti, perėmusi iš prieš tai naktį budėjusio kolegos Raimundo Ylos jo surašytą pranešimą. „Neduok Dieve, kad jį man reikėtų skaityti,“ – sakiau vakare, pradėjusi budėjimą televizijos interviu kolegoms... Netrukus teko jį skaityti. Pirmuosius kartus pranešimą, kuriame kreipiausi į visus geros valios žmones ir mūsų draugus užsienyje, informuodama apie perversmą Lietuvoje, perskaičiau sklandžiai, paskui užsikirtau... Žinau, kad tai žmonėms, budėjusiems sostinėje prie okupuojamų objektų, leido lengviau atsikvėpti. Jie suprato, kad kalbama gyvai, todėl sužinoti, kas vyksta prie svarbiausių saugomų objektų, yra iš kur. Buvau ne viena. Ryšį su tuometinio parlamento atstovais palaikė mano kolegė Dzintra Varžgalienė, Sitkūnų stotį atvykusieji ginti žmonės, atsiradę vertėjai. Naujienos buvo redaguojamos, čia pat savanorių verčiamos į anglų, lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbas ir skleidžiamos plačiu diapazonu, girdimu ne vien Lietuvoje. Šią galimybę užtikrino Sitkūnų radijo perdavimo stoties darbuotojai. Kurso draugas Modestas Patašius, vartęs perversmininkų prisiminimus, pasakoja, kad, išgirdę iš Kauno skaitomą pranešimą, šie ne juokais susierzino ir bandė išsiaiškinti, iš kur tas balsas sklinda. Skelbiamą informaciją apgalvodavome patys, taip pat ją tikslinome, palaikydami ryšį su parlamentarais, taip gimė patikslinta kreipimosi formuluotė. Mus pasiekdavo ir sąmoningai skleidžiama dezinformacija. Laimė, klaidų, išskyrus interviu su vienu iš pirmųjų įvykių Kaune „liudininku“, išdygusiu iš Sitkūnų gynėjų minios, gyvai eteryje pasakojusiu nebūtus dalykus apie neva įtartinus vyrus, rengiančius perversmą ir Kaune, padarėme nedaug. Todėl, nors tikrai galėjome, panikos nesukėlėme...

Buvai toliau nuo ginkluotų okupantų negu bendrakursiai Eglė, Virgilijus, Modestas, bet turbūt vis tiek jautei pavojų gyvybei?

Įtampa buvo didžiulė. Vieną akimirką, kai mums pranešė, kad „jau ima Sitkūnus“... it supurtyti elektros, studijoje šoktelėjome iš savo vietų. Po kurio laiko sužinojau, kad tuo metu iš Kauno televizijos studijos bendrakursis Modestas Patašius tiesioginiame eteryje man palinkėjo dirbti, kol manęs kulka nepasieks... Pati šį kreipimąsi išgirdau jau po laiko ir man jis, skirtingai nei tai laiku išgirdusiems tėvams, sukėlė ne išgąstį, o juoką...

Lietuvoje netrukus po Sausio įvykių viena po kitos ėmė kurtis komercinės radijo stotys, kelios jų jau bankrutavo. Kaip Tau atrodo, kokią misiją atlieka dabartinės komercinės radijo stotys ir kiek tai skiriasi nuo ankstesnio Lietuvos radijo, kuriame dirbai? Ar dažnai ir kokios radijo stoties klausaisi dabar? Kokių pastabų turėtum dabartinių radijo žinių skaitovams? Ar nepasiilgsti tokio atsakingo darbo?

Manau, kad didžioji Lietuvoje veikiančių radijo stočių dalis siekia linksminti ir išsilaikyti iš reklamos. Tad jose pasiklausau orų prognozės ir patinkančios muzikos. Labiausiai informacijos semiuosi internete. Jei noriu sužinoti apie aktualius įvykius, klausausi Lietuvos ir „Žinių radijo“ programų. Daugelį savo darbą su meile dirbančių kolegų gerbiu ir vertinu, o kartais užjaučiu. Jie neturi tokios laisvės suteikdami tribūną įvairiausioms nuomonėms, kokią turėjome mes Nepriklausomybės pradžioje. Pasiilgstu darbo radijuje. Jis buvo įdomus ir širdžiai mielas.

Ką esi dirbusi po Sausio įvykių, ką veiki dabar?

Po Sausio įvykių dirbau komercinėje LNK televizijoje, ruošiau reportažus rytinei laidai. Vėliau, ketverius metus organizavau televizijos publicistikos konkursą „Telemaratonas Ad rem“, rengiau autorinę televizijos laidą Lietuvos televizijoje, dirbau ryšių su visuomene srityje. Dabar brėžiu kitą veiklos etapą... Nuo praėjusių metų pavasario dirbu su žiniasklaida nesusijusį darbą – slaugau du ligonius: stiprų insultą patyrusią mamą ir jos slaugytą 96 metų senelį. Tikiu, kad šiam periodui pasibaigus, įgavusi naujos patirties, sumąstysiu ir įgyvendinsiu kitą projektą.

Kaip dažnai susitinkate su bendrakursiais, išgarsėjusiais Sausio 13-ąją? Kada ir kur nusifotografavote šioje nuotraukoje (ją spausdiname apačioje)?

Myliu ir gerbiu savo bendrakursius. Mus sieja gilus ir tikras ryšys. Kartą per metus būtinai stengiamės pasimatyti. Šis susitikimas įvyko pernai, praėjus 20-čiai metų po Sausio įvykių. Eglė su Virgilijum nepatingėjo atvykti į vieną Kauno senamiesčio kavinę drauge su mumis pavakaroti ir grįžti laiko mašina į dvidešimties metų senumo įvykius.

Darius Lukoševičius studijų metais

Darius LUKOŠEVIČIUS, 1991 metais buvęs LTV „Vakaro žinių“ vedėjas ir „Panoramos“ reporteris, dabar UAB „TVartas“ prodiuseris:

Papasakok, kokios buvo Tavo, kaip žurnalisto, 1991-ųjų sausio dienos? Ką veikei sausio 13-osios naktį? Kokie tų įvykių išgyvenimai? Ar kasmet sausio pradžioje juos ramiai prisimeni?

Sausį, nuo pat įvykių pradžios, su operatoriumi Alvydu Laurinaičiu, intensyviai filmavome reportažus Lietuvos televizijos „Vakaro žinioms“. Įspūdingiausias nuotykis – OMONo bazė Valakampiuose. Sausio 12 dieną pirmą kartą gyvenime teko, tiesiogine to žodžio prasme, atsidurti prieš automato vamzdį. Gulėjome ant žemės, į mus buvo nukreipti ginklai, o mes dar spėjome kelias minutes filmuoti. Itin keistai atrodė situacija, kai mus „sulaikęs“ karininkas akivaizdžiai nežinojo, kaip elgtis. Šiandien jau aišku, kad tomis dienomis sovietai išvis nežinojo, ką daro. Tad mus paleido ir net juostą su kamera paliko. Dar juokingiau pasidarė, kai po kelių savaičių pamačiau A. Nevzorovo filmą, kuriame sovietų desantininkai didvyriškai gina bazę, atsišaudydami iš visų ginklų... Sausio 13 dieną, prasidėjus Televizijos bokšto šturmui, „Vakaro žinių“ laidos redakcijoje svarstėme, ką daryti? Buvo nuspręsta Eglę Bučelytę užrakinti studijoje, o aš su tuo metu visiškai jaunu stažuotoju Juru Jankevičiumi išėjome filmuoti reportažo prie televizijos pastato. Tie kadrai ir šiandien dažnai naudojami... Išgyvenimai buvo dvejopi – natūrali baimė dėl savo kailio ir noras atlikti pareigą. Jaudulys, sutrikimas ir nežinia, kas dabar bus, sumišusi su pasididžiavimu, kad kovojame už kažką itin svarbaus... Tų dienų įvykius prisimenu gana retai. Ypatingų emocijų šiandien man jie nesukelia. Gal tik nostalgiją, kad buvau itin svarbių istorinių įvykių dalyvis. Sako, metams bėgant, jaunystės prisiminimai darosi vis svarbesni, bet aš tos stadijos dar nepasiekiau.

Ar tos dienos buvo pavojingiausios Tavo žurnalistinėje karjeroje? Gal dar kažką panašaus esi patyręs?

Santykinai visos dienos iki pat karinio perversmo Maskvoje buvo kažkuo ypatingos ar net pavojingos. Didžiausias emocijas ir grėsmę patyriau Sausio 14 dieną prie Parlamento rūmų. Nors realiai nieko neįvyko, buvo akivaizdu, kad, sovietams pradėjus rūmų šturmą, būtų šimtai aukų. Kiekvieną kartą, kai minioje nuvilnydavo „jau važiuoja“, apsidairydavau aplinkui. Niekas nebėgo, nesitraukė. Baisiausia buvo ne dėl savęs, buvau 20 metų jaunesnis ir tiek pat kilogramų liesesnis. Tikėjau, kad išsisuksiu. Bet aplink buvo tiek daug senukų, jaunų studenčių, net šeimų su vaikais. Keisčiausia, kad minioje dominavo ne panika, o vos ne šventinė nuotaika. Jei puola, vadinasi, pripažįsta.

Per tuos du dešimtmečius išgirdome visokių versijų apie Sausio 13-osios įvykių kilmę. Kokių keisčiausių vertinimų esi girdėjęs?

Kvailystėmis ir sąmokslo teorijomis nesidomiu. Manau, kad tokie veikėjai, kaip Paleckis... Ai, tiek to, nesakysiu, ką apie tai manau. Apmaudu dėl kitko. Apmaudu, kad po tiek metų, šiandien žmonės vis dar svarsto apie tai, kad „ekonominę gerovę“ galima keisti į nepriklausomybę. Kad jie painioja valdžią ir Lietuvą. Žinoma, skaudu, kai ta pati valdžia save sutapatina su valstybe, bet tai augimo sunkumai, o augti mums tikrai yra kur. Visomis prasmėmis.

Kodėl Tavęs dabar nematome jokioje televizijoje?

Prekinė išvaizda jau ne ta.

Tautvydas MEŠKONIS (centre)

Tautvydas MEŠKONIS, Lietuvos televizijoje vedęs ir tebevedantis sporto laidas:

Tą naktį praleidau prie Televizijos bokšto, bet ne viršuje, kur buvo šaudoma, o apačioje. Mes tada tarsi bandėm užtverti kelią tankams, važiavusiems bokšto link. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, pagrindinės okupantų pajėgos apvažiavo tą mūsų „gyvą užtvarą“ visai iš kitos pusės. Prie bokšto aš atbėgau, išgirdęs Eglės kalbą per televiziją. Aš tuo metu buvau svečiuose pas savo vieną pažįstamą, gyvenusią netoli bokšto Lazdynuose. Visus baisumus, kurie dėjosi prie pat bokšto, pamačiau jau vėliau – išgirdę šūvius, mes keliese pakilome ant kalniuko, bet ten jau „darbavosi“ kareiviai. Tad kelis kartus vos negavau šautuvo buože per sprandą ar galvą, o daugiau nieko didvyriško nenuveikiau. 

* * *

Sausio 13-osios įvykiai nekasdieniški buvo ir dar keliems tada Lietuvos televizijoje dirbusiems bendrakursiams. Štai Vytautas MAKAUSKAS, tada dirbęs LTV komercijos skyriuje, kasdien talkino užsienio šalių korespondentams, vedžiodamas juos po įvairius objektus. Kadangi gyveno prie pat Televizijos ir radijo pastato, o turėjo mažą dukrelę, tą vakarą nakvoti parėjo namo. Naktį išgirdęs šaudymą, atvėrė buto langus ir jie išliko sveiki, o kaimynų langai sudužo. Rolandas NORKŪNAS tą naktį filmavo Seimo rūmuose ir aplink, o Nemira PUMPRICKAITĖ, sausio  12-osios vakarą „Panoramoje“ perskaičiusi sporto žinias, jau kitą rytą atėjusi į darbą atsidūrė toje pačioje sumaištyje, kaip ir kiti kolegos.

© 2012 „XXI amžius“