1952 metų vasario 16-oji. Pirmosios patriotizmo pamokos

Vygintas Kuras

MANO KARTA

Neprieis. Neištars. Nepaglostys.
Apvilta, sutrypta, ištremta,
Neišmokusi verkti ir guostis.
Atšiauri mano amžiaus karta.

Iškentės. Pagailės – neparodys.
Atsikelti nuo žemės padės.
Tik paliks neištartas žodis,
Pats švenčiausias kertelėj širdies.

Ir prieis. Ir atleis. Ir paglostys.
Praeities gerumu užburta.
Neišmokusi verkti ir guostis,
Iškeliaujanti mano karta.

Vytautas Cinauskas (1992)

Danutė Baukytė Autoriaus nuotrauka

1951m. pavasaris. Šakių gimnazijos 10 klasės vaikinai

Netgi viduriniosios kartos atstovui, kuris dar matė sovietinio „socializmo rojaus“ ar „šviesaus komunizmo rytojaus“ siūlomas idėjas, grimasas ir dviveidiškumą, be galo sunku rašyti apie pokario laikotarpį, kuomet brolis ėjo prieš brolį, sūnus prieš tėvą, kuomet reikėjo rinktis, su kuriais pasukti, kuriuos laikyti savais, o kuriuos prakeikti. Likti nepastebėtam, neutraliam kaip stulpui laukuose tada buvo tiesiog neįmanoma. Knygose „Kaip jie mus sušaudė“, „Raudonasis siaubas GPU“, „Čekistų vagonuose“, „Rainių kankiniai“ ir kt., galima perskaityti daug žiaurių ir klaikių įvykių aprašymų, atrodo, kad tai vyko kažkada labai seniai, kažkur labai toli nuo Tėvynės, tarsi klaikiame sapne, kurio daugiau niekada nenorėtum susapnuoti, bet pripažinkime, kad tai mūsų tautos istorija, realybė, kuri šaukte šaukiasi pavėluoto teisingumo, kvėpuoja mums į nugarą, tikėdamasi, kad mes vis dar ją prisimename ir įvertiname. Netgi praėjus daugeliui metų, dar kaitinamos aistros, ieškoma teisiųjų ir kaltųjų, artimieji vis dar nežino, kur jų tėvų, brolių ar seserų kapai... Man, nors ir parašiusiam nemažai įvairių straipsnių, ši tema yra tarsi gyvenimo egzaminas, nes nenoriu nieko įžeisti ar įskaudinti, kadangi nei mano, nei jaunoji karta nebegali visapusiškai ir tinkamai įvertinti pokario rezistentų, sovietiniuose saugumo kalėjimuose, tardymo izoliatoriuose ir gulaguose kentėjusių tautiečių skausmo ir sielvarto, už Tėvynės laisvę kritusių ir pakelės griovių nežinomuose kapuose užkastų miško brolių kruvinos aukos ir, labai gaila, nebegalime pajusti tokio stipraus tų žmonių patriotiškumo, Tėvynės meilės ir pasiaukojimo gimtai žemei jausmo...

Tai mūsų kartos praradimas. Norėtųsi, kad už šiuos tautiškumo ir patriotizmo praradimus, mūsų kartai nereikėtų sumokėti aukščiausia kaina.

Vasario 16-ąją sukanka 60 metų, kai 1952-aisiais patriotinių jausmų vedama grupelė Šakių gimnazijos moksleivių iškėlė Lietuvos Respublikos trispalvę vėliavą ant Šakių miesto vandentiekio bokšto. Tuomet buvo pats „Stalino saulės“ pakilimo vidurdienis, o partizaninė kova Lietuvoje jau buvo persiritusi į antrąją – tragiškąją – pusę, kuomet eidami į mokyklą moksleiviai prie tako su siaubu akyse stebėdavo išrengtus, nuo kojų smūgių pamėlynavusius, sudarkytus partizanų lavonus su ant krūtinių plytgaliu prispaustu popieriaus lapu, kuriame iškeverzota: „Šuniui šuniška mirtis“. Netoliese sargybinis. Jis stebėjo, kieno veidu nusiris nevaldoma ašara... Vaikų akivaizdoje prie kruvinų kūnų atvedamas vyras ir klausinėjamas: „Ar tarp šių atmatų yra tavo sūnūs, šunie...“ Atminčiai atgaivinti dar keletas smūgių automato buože... Neįmanoma net iš dalies įsivaizduoti ar pajausti, kiek reikia dvasinių jėgų tėvui nesuklupti, nepravirkti, neišsiduoti, tarp krūvos lavonų matant du savo sūnus! Tikros patriotiškumo ir meilės tėveliui Stalinui pamokos! Juk „Stalinas – mūsų tėvas, mokytojas ir vadas, mūsų sąžinė ir protas.“ Ar norėtų tokių patriotiškumo pamokų mūsų išlepinta jaunoji karta? Tikriausiai ne.

Laikai buvo neramūs: kariuomenės daliniai šukavo miškus, medžiodami mūsų partizanus kaip žvėris, į rytus vis dar nepaliaujamai ritosi traukinių ešelonai, gyvuliams skirtuose vagonuose veždami „buožes“, „tarybinės liaudies priešus“, „antisovietinius elementus“ ar šiaip ne laiku ir ne vietoje atsidūrusius „nesusipratusius“ tautiečius. Sovietinėje Lietuvoje tvyrojo melas, naujos šventės, draudimas išpažinti tikėjimą, senų, „buržujiškų tradicijų“ atsisakymas, kuris nuteikinėjo liaudį prieš naują tarybinės santvarkos įvaizdį, visur knibždėjo informatorių, saugumo pakalikų, tuoj pat pranešančių „kur reikia“, taip kiekvieną „pasiklydusią avelę“ padėdami nukreipti teisinga meilės Stalino saulei kryptimi. Nesvarbu, kur ta saulė spindėdavo – už Poliarino rato ar Kazachstano stepėse, – Stalino saulė švietė visur vienodai. Mokyklose tarp mokinių ir mokytojų tuo metu taip pat netrūko informatorių, seklių ir kolaborantų, skubančių nedelsiant ir viešai pasmerkti „buržujų ir tarybinės liaudies priešų“ antitarybinę veiklą, tad Šakių gimnazijos moksleivių poelgis iš pirmo žvilgsnio atrodo avantiūristinis ir netgi kvailas, bet tik iš pirmo žvilgsnio...

Kodėl aš apie tai rašau? Tikrai ne todėl, kad vasario 16-oji – didelė šventė laisvoje Lietuvoje, Lietuvos Valstybės atkūrimo diena, kuomet sakoma daug ugningų kalbų, rašoma straipsnių, švaistomasi prakeiksmais Tėvynės pavergėjams ir Lietuvos žmonių skriaudikams. Tikrai ne. Iš 11 Šakių gimnazijos moksleivių, dalyvavusių Šakių LLKS kuopelės veikloje, 1952 metų vasario 16-osios įvykiuose ir gavusių didžiules, mūsų akimis žiūrint, laisvės atėmimo bausmes sovietiniuose gulaguose, šiandien gyvi liko tik 5. Kiti jau iškeliavo Amžinybėn. Amžiną jiems atilsį, bet ar jie pasakė viską, ką norėjo, ir ar juos kas nors išgirdo? Ar Lietuvos laisvė dabar tokia, apie kokią jie svajojo? Man dažnai būna sunku ir gana skaudu kalbėtis su 1991 metų sausio 13-osios dalyviais, klausytis jų priekaištų aklai ir kurčiai Lietuvos valdžiai, o čia dar kita, vargo, skurdo ir didžiulės neteisybės užgrūdinta karta! Ką ji pasakys?

Tokių minčių kamuojamas užsukau pas Danutę Baukytę, Lietuvos Šaulių Sąjungos Marijampolės apskrities šaulių 4-osios rinktinės Kudirkos Naumiesčio 10-osios kuopos šaulę, vieną iš 11 Šakių gimnazijos moksleivių, dalyvavusių Šakių LLKS kuopelės veikloje, 1952 metų Vasario 16-osios įvykiuose ir išėjusią pakelta galva iš sovietinio teismo Kauno KGB rūmuose, kur jai dosniai buvo atseikėta – už „tėvynės išdavimą“ dvidešimt penkeri metai, už antitarybinę veiklą dešimt metų, už organizaciją dar dešimt metų – iš viso keturiasdešimt penkeri metai! Tarybinė valdžia „geraširdiškai“ šią sumelę suapvalino, paliko pagal svarbiausią straipsnį dvidešimt penkerius metus „persiauklėti“ ir dar penkerius metelius „per ragus“, jei ji netyčia per 25 metelius „nenulūžtų“, t.y. penkeri metai tremties be pilietinių teisių su turto konfiskavimu. Daugoka už moksleivišką veiklą? Vienas tardytojas prieš teismą pasakė: „Jums reikėjo tik diržų įkrėsti...“ Dabar Lietuvoje žmogžudžiai atsiperka mažesnėmis laisvės atėmimo bausmėmis, jei „susikombinuoja“ kokią lengvinančią aplinkybę... Bet pačioje „humaniškiausioje“ ir „demokratiškiausioje“ pasaulio šalyje ši bausmė buvo skiriama ir tiems, kurie su ginklu rankose kovojo už Tėvynės laisvę ginkluotų kovotojų gretose.

Nepaisydamas gresiančios didžiulės bausmės, Vytautas Tirlikas 1952 metų gegužės 22 dieną Kauno KGB rūmų salėje vykusio teismo posėdžio metu, dalyvaujant gausybei sovietinių „liaudies veikėjų“, „draugų“ ir parsidavusių teismo tarėjų, iškilmingai pasakė: „Gailiuosi tik vieno, kad per mažai nuveikiau Tėvynės labui“.

Tuo metu tai buvo be galo drąsūs žodžiai. Už per didelę meilę ir patriotizmą „ne tai Tėvynei“ aštuoni pateko už Šiaurės poliarinio rato: A. Staniulis – į Murmansko, E. Baltrušaitytė – į Intos, V. Tirlikas, P. Būčys, B. Pašiūnas, A. Karalius, O. Vinterytė ir D. Baukytė – į Norilsko speclagerius. E. Grybinaitė, P. Jakaitis vargo prie Karagandos esančiuose lageriuose, K. Valaitis liko Šilutėje. Iš vienuoliktos klasės įkandin „liaudies priešų“ dar pašalino B. Kumetaitytę, Č. Gudaitytę ir A. Lingytę, kurios nešė maistą į Šakių saugumą sulaikytiems klasės draugams. Pašalino be teisės toliau mokytis už „banditų“ rėmimą. O jie buvo tik vaikai, kuriems dar visas gyvenimas buvo prieš akis.

Danutė Baukytė gimė dar laisvoje Lietuvoje neturtingoje daugiavaikėje šeimoje. Mama sunkiai sirgo, todėl nuo penkerių metų ją augino teta. Danutė prisimena, kad gimnazijoje turėjo mokytoją istoriką Eišvydą Balį, kuris sovietiniais laikais nebijojo dėstyti tikrosios Lietuvos istorijos. Dauguma klasėje besimokančių vaikų turėjo laisvoje Lietuvoje gimusius ir užaugusius tėvus, kurie, kaip carinės Rusijos laikais Lietuvos knygnešiai, išsaugojo patriotinius jausmus, buvo religingi, bent širdimi palaikė einančias į pabaigą laisvės kovas miškuose ir pogrindyje. Patriotinių jausmų, tikėjimo Dievu ir Lietuvos laisve tėvai mokė ir savo vaikus, vildamiesi, kad Lietuvos okupacija tik laikina. Kas nebijojo klausytis „Amerikos balso“, girdėjo ir kitiems pašnibždomis perduodavo žinias, kad „Lietuva greitai bus laisva, nereikia pulti į neviltį! Laisvasis pasaulis nepripažįsta Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą, remia jos išsilaisvinimo idėją. Tad laikykitės, broliai. Iki laisvo pasimatymo laisvoje Tėvynėje“. Deja... Bet moksleiviams tai netrukdė. Kupini patriotiškumo idėjų, netgi praradę ryšius su pogrindžiu, jie platino atsišaukimus, kvietė bendraminčius visomis išgalėmis priešintis okupantams, netgi planavo susprogdinti tautų vado Stalino paminklą prie Šakių Tarybų rūmų, tik sprogmenų negavo...

1952 metų vasario 16-osios naktį klasės draugai Antanas Karalius ir Pranas Būčys, slapta užlipę į Šakių vandentiekio bokštą, nuplėšė raudoną sovietinę vėliavą ir prie to paties koto pritvirtino atsineštąją Lietuvos trispalvę. Priklaupę ją pabučiavo ir iškėlė pleventi virš Šakių. Išeidami dar prikabinėjo raštelių „UŽMI-NUOTA!“, o prie durų iš lauko pusės – „Jei kas norite savo kailį paaukoti tėveliui Stalinui, prašom lipti į viršų prie vėliavos“. Kad trispalvės sovietiniai okupantai greitai nenuimtų, nuo bokšto pabarstė trispalvių popieriaus skrituliukų... Vytautas Kirlikas ir Bronius Pošiūnas primėtė Šakių miesto gatvėse proklamacijų ir atsišaukimų.

Vasario 16-osios rytas išaušo neramus. Visur zujo uniformuoti milicijos ir kariuomenės pareigūnai. Trispalvė Lietuvos vėliava vandentiekio bokštą puošė iki vienuoliktos valandos, perspėjimas, kad užminuota, sulaikė entuziastus. Prie vandentiekio bokšto susirinko būrys žmonių.

D. Baukytė prisimena, kad, pamačius iškeltą Trispalvę, ją užplūdo džiaugsmo, patriotizmo, pergalės jausmas, kad jiems už tai nieko nebus... Praėjus daugybei metų, ji į to meto įvykius žiūri kaip į vaikišką avantiūrą, neįvertinus to, kad vaikiškais pečiais neįmanoma nustumti sovietinio buldozerio, kuriam nieko šventa nebuvo. Dėl konspiracijos netgi pačios LLKS kuopelės nariai vieni apie kitus žinojo mažai, pavyzdžiui, atsišaukimus rašė klasės berniukai, o mergaitės tikėjo, kad partizanai. Bet nepaisydama visų patirtų skriaudų, neteisybių ir tremties vargų, Danutė sako, kad, jei reikėtų, dėl laisvos Lietuvos visą tą kelią net neabejodama praeitų iš naujo, nors laisvos Lietuvos tikėjosi kitokios: patriotiškesnės neprarandančios tikėjimo į „svajonių Lietuvą“, kokia buvo iki 1935 metų prieškario Lietuvoje vykusio sukilimo Suvalkijoje. D. Baukytei skaudu dėl apleistų tautiečių kapų, ji dabartinėje laisvoje Tėvynėje norėtų kitokio požiūrio į paprastą žmogų, mažiau egoizmo, daiktų ir pinigų „religijos“. „Į valdžią dabar sulindę buvusios nomenklatūros vaikai, – sako moteris, – jie nematę vargo, viską lemia pinigai. O kur dingo žmogiškumas? Mes ankščiau nesame girdėję, kad vaikai vaikus užmuštų, jiems galvas nupjautų... Kiek išprievartavimų, nužudymų. Jei „anoj Lietuvoj“ būdavo toks įvykis, apie tai visi kalbėdavo, o dabar tai tik statistika, perskaitei ir pamiršai... Ankščiau mums užteko tiek, kiek turėjome, visko užteko, nors nieko beveik ir neturėjome, o dabar kad tik daugiau, kad tik geriau už kitus...“

D. Baukytės paklausiau, ko ji norėtų palinkėti dabartiniam jaunam Lietuvos piliečiui.

Ji atsakė: „Norėčiau palinkėti kiekvienam prisiminti savo Lietuviškas šaknis, įvertinti tai, už ką žuvo tūkstančiai Lietuvos laisvės kovotojų, kokią auką ant Tėvynės laisvės aukuro sudėjo dešimtys tūkstančių į sovietinius gulagus ištremtų tėvynainių. Už ką daugelis jų net nedvejodami dar kartą paaukotų gyvybes. Nejaugi visa tai buvo veltui? Mokyklos turėtų pirmiausia ugdyti lietuvį, o tik po to europietį.“

Iš D. Baukytės namų išėjau susimastęs, gavęs rimtą tautiškumo pamoką. Ar tokią mūsų kartą norėtų matyti toji senoji tremtinių, politinių kalinių, kovotojų už Lietuvos laisvę karta? Ar mes pateisiname jos viltis? Abejoju. Daugelis mūsų gal tik per vėlines, varomi kažkur širdies kertelėje užsilikusio pareigos jausmo, uždegame žvakelę ant jau išėjusiųjų kapo, bet ar susimąstome apie jų nueitą gyvenimo kelią – dėl ko jie gyveno, ką jie mylėjo, už ką jie kovojo?.. Sukrečia D. Baukytės prisiminimuose išsakyta frazė, kad Vilniaus geležinkelio stoties „tupike“ (aklavietėje), išvažiuodama į ilgą tremtį rytuose, ji spėjo į krepšelį įsiberti žiupsnelį tėvų žemės, kuri, lyg relikvija, lydės visais Sibiro keliais. Gerbiami emigrantai, ar ieškodami sotesnio kąsnio vakaruose pasiėmėte į kelią tėvų žemės, kad vėl galėtumėte sugrįžti atgal? Suprantu, nėra dabar gerai Tėviškėje, bet ar viskas perkama už pinigus? Kiekvienas pridėjęs ranką prie širdies paklauskime savęs: ar aš padariau viską, kad mano Tėvynėje gyventi būtų lengviau? Ar pateisinau tėvų ir senelių lūkesčius? Atsakymo neprašau. Atsakykite į šį klausimą kiekvienas sau. O jie, išeinanti karta, dar vis tikisi, jie vis dar laukia.

Kudirkos Naumiestis, Šakių rajonas

© 2012 „XXI amžius“