Karininko tragedija

Majoro Jono Semaškos portretas Kauno įgulos karininkų ramovėje Zenono Šiaučiulio nuotrauka

Pranešimą skaitė mjr. Gediminas Reutas

Renginio dalyviai

Prieš 65 metus, 1947 m. sausio 21 d., Vilniuje, KGB pastato rūsyje, pagal sovietinio karo tribunolo nuosprendį buvo nužudytas majoras Jonas Semaška. 2012 m. sausio 21 d. sukako 65 metai, kai Lietuvos laisvės armijos „Žemaičių legiono“ vadas majoras Jonas Semaška atidavė savo gyvybę už Tėvynės laisvę.

Kaune, Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, buvo aukojamos šv. Mišios už nužudytąjį J. Semašką ir jo artimuosius. Pamokslą sakęs mons. Alfonsas Svarinskas pabrėžė, kad J. Semaška patriotizmo daigus gavo augdamas dešimties vaikų šeimoje, kurioje buvo auklėjamas ir tautiškai, ir krikščioniškai, taip pat priminė, kad jokia valdžia neatsiliepia į būtinybę pagerbti visų sovietų valdžios nužudytų Lietuvos karininkų ir ministrų atminimą.

Mjr. J. Semaškos paminėjimas vyko Kauno įgulos karininkų ramovėje. Pagrindinį pranešimą skaitė buvęs šios įstaigos vadovas mjr. Gediminas Reutas. Kalbėjo LPKTS pirmininkas Antanas Lukša, Seimo nariai Rytas Kupčinskas ir Arimantas Dumčius, sūnus Alvydas ir kt. dainomis renginį papuošė savanorių choras „Margiris“ ir karinės dainos ansamblis „Karužė“, dūdmaišininkas L. Staškūnas, konservatorijos moksleivė V. Borisenko.

J. Semaška gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Panevėžio apskr., Ramygalos vlsč., Naujakiemio kaime, gausioje dešimties vaikų šeimoje. Net keturi šios šeimos broliai – Kazimieras, Bronius, Jonas ir Petras – žuvo kovose su sovietiniais okupantais ir nuo jų represijų. Mirus tėvams, Jonas pats skynėsi kelią į mokslą. Su pagyrimu baigęs gimnaziją Panevėžyje, įstojo į Karo mokyklą Kaune ir ją baigė 1930 metais. Tais metais tarnauti Lietuvos kariuomenėje išėjo tryliktoji karininkų laida. 

Gavęs leitenanto laipsnį, tarnavo I DLK Gedimino pėstininkų pulke Ukmergėje. Buvo draugiškas, linksmas, geras sportininkas, apsiskaitęs karininkas. Mokėjo rusų, vokiečių, prancūzų ir esperanto kalbas. Jaunas leitenantas susipažino su atsargos kapitono Prano Dambrausko dukra Elena ir 1936 metais ją vedė. 1937-aisiais Jonui Semaškai buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1938 metais gimė sūnus Alvydas. Deja, šeimos laime džiaugtis teko neilgai.

1939 metais prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Lietuva, paskelbusi neutralitetą, buvo priversta už sugrąžintą Vilnių įsileisti į savo teritoriją Sovietų Sąjungos Raudonosios armijos dalinius, o 1940 metais prasidėjo Lietuvos bei kitų Baltijos šalių okupacija su nežabotu teroru ne tik prieš valdžios pareigūnus ir kariškius, bet ir prieš eilinius civilius žmones. Kariuomenėje, kaip ir Raudonojoje Armijoje, buvo politrukai, tiksliau, prie kiekvieno vado buvo priskirtas enkavedistas, be kurio sutikimo vadas negalėjo jokių įsakymų duoti bei veiksmų atlikti. Daug aukštųjų Lietuvos karininkų buvo priverstinai išvežti į vadinamuosius „kvalifikacijos kėlimo kursus“, o faktiškai – į konclagerius, iš kurių po daugelio metų grįžo į Lietuvą tik vienetai. Kiti karininkai tapo NKVD moralinio teroro aukomis. Iš jų buvo reikalaujama karininko garbę žeminančio poelgio – sekti, šnipinėti savo viršininkus ir draugus. Į NKVD voratinklį pateko ir kpt. J. Semaška. Politrukai reikalavo, kad kapitonas sektų savo pulko vadą Leoną Rajecką, neseniai pakeitusį areštuotą (ir nužudytą!) pulkininką Leoną Gustaitį. Tačiau J. Semaška apie padėtį informavo pulko vadą. Kad išvengtų galimo enkavedistų keršto, plk. L. Rajeckas kapitonui suteikė atostogas ir patarė tuojau pat jam ir jo šeimai išvykti iš namų. J. Semaška buvo priverstas išvykti ir slapstytis net Latvijoje pas bičiulį.

Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, kpt. J. Semaška Kaune vadovavo sukilėlių būriui. Nors sukilėliai buvo paskelbę per radiją apie atstatomą Lietuvos nepriklausomybę, tačiau vokiečiai to nenorėjo pripažinti ir elgėsi kaip okupantai. Be to, jie ėmėsi prievartinės vyrų, ypač kariškių, mobilizacijos į karinius dalinius. Vokiečiai privertė kpt. J. Semašką stoti į karinę tarnybą. Taigi, pradėjęs tarnybą 1941-ųjų rugsėjį Kaune, jis tapo 7-ojo savisaugos bataliono būrio vadu, o prieš išsiunčiant batalioną į Ukrainą, 1942 m. balandį – kuopos vadu. Batalionas Ukrainoje saugojo nuo sovietinių diversantų užpuolimų plento statybą.

1942-ųjų spalį kpt. J. Semaška paskirtas 7-ojo bataliono vadu ir su juo išsiųstas į priešakines Rytų fronto linijas prie Dono. Ten, po aršių mūšių, artėjant prie Volgos, kartu su feldmaršalo F. Pauliaus vadovaujama armija pateko į „Stalingrado katilą“. Baigiantis 1942 m. gruodžiui, jau buvo aišku, kad jo armija iš apsupties nebeišsiverš ir yra pasmerkta žūti. Bataliono vadas su savo kariais nutarė prasiveržti iš apsupties. Gavęs armijos štabo viršininko gen. ltn. A. Šmidto sutikimą, kpt. J. Semaškos vadovaujamo bataliono kariai per kelias paras atliko nepakartojamą žygį, vėliau tapusį legenda: spiginant šalčiams, alkani, eidami klampiomis vietomis, kaudamiesi durtuvais ir kastuvėliais, prasiveržė pro tris apsupties žiedus ir vieninteliai, nors ir su dideliais nuostoliais, ištrūko iš „Stalingrado katilo“! Po kurio laiko jie susitiko su feldmaršalo E. Manšteino daliniais. Vokiečiai buvo nustebę, juk apsuptyje liko viena geriausių Vokietijos armijų ir tai nulėmė karo baigtį. Už šį žygdarbį vokiečių vadovybė 23 bataliono karius apdovanojo Karo nuopelnų kryžiais su kardais. „Ko vertas kryžius už narsumą tame mums primestame kare, kai tiek mūsų vyrų žūsta?!“ – taip vėliau su nuoskauda kalbėjo kapitonas savo žmonai.

Likę gyvi bataliono kariai gavo mėnesį poilsio ir buvo dislokuoti Alytuje. Bet kpt. J. Semaškai neilgai teko džiaugtis atostogomis su savo šeima. Už bandymą gelbėti žydų šeimą jis buvo išsiųstas į Rytų fronto šiaurės sektorių vadovauti XIII savisaugos batalionui. Prie Pskovo vyko įnirtingi mūšiai, o pakliuvus į garsųjį „Demjansko katilą“, teko veržtis iš apsupties. Čia kpt. J. Semaška buvo sužeistas. Antrą kartą jis buvo sužeistas mūšiuose prie Velikije Luki. 1944 metais J. Semaškai suteikiamas majoro laipsnis ir apdovanojamas II laipsnio „Geležiniu kryžiumi“.

Besitraukiant vokiečiams iš Rusijos, 1944 m. rugsėjo – spalio mėn. majoras J. Semaška su XIII batalionu traukėsi į Latviją ir pateko į Kuržemę. Iš pradžių batalionas buvo dislokuotas tarp Liepojos ir Pavelosto saugoti jūros pakrantes nuo galimo rusų desanto išlaipinimo. 1944 m. gruodžio mėn. batalionas buvo nusiųstas į pirmąsias fronto linijas į pietus nuo Liepojos. Čia teko kovoti beveik penkis mėnesius be pamainos ir poilsio, nes jau nebuvo kam pakeisti praretėjusių karių gretų. Nemažai karių už narsą gavo apdovanojimus, o mjr. J. Semaška buvo apdovanotas I laipsnio „Geležiniu kryžiumi“. Iš visų pusių apsuptoje Kuržemėje kovojusių karinių junginių Raudonajai armijai įveikti nepavyko iki pat Vokietijos kapituliacijos 1945 m. gegužės 8 d.

Po kapituliacijos mjr. J. Semaška nepasidavė nelaisvėn, bet su adjutantu kpt. S. Januškevičium ir dar dviem bataliono kariais pasitraukė iš dislokacijos vietos. Naktimis, brisdami pelkėtais miškais, padedant vietiniams latviams, kariai perėjo į Žemaitiją ir pasiekė Plungės apylinkių miškus. Ten jie sutiko partizanus. Mjr. J. Semaška tapo Lietuvos laisvės armijos kovotoju ir „Šatrijos“ rinktinės vadu (slapyv. Liepa). 1945 m. rugsėjo mėn. „Žemaičių legiono“ rinktinių vadų susirinkime jis buvo išrinktas legiono vadu, kuriam vadovavo iki 1946 m. balandžio mėn. Turėdamas didelę pozicinės ir užfrontės sąlygomis kovų patirtį, mjr. J. Semaška sujungė Žemaitijoje atskirai veikusius partizanų būrius į vieną stiprų pasipriešinimo okupantams kumštį. Legiono veiklos ribos apėmė Telšių, Tauragės, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių, Mažeikių ir Raseinių rajonus. Kruopščiai ir apgalvotai buvo vykdomos kovinės operacijos, skleidžiama tiesa apie sovietinės propagandos melą. Buvo dedamos pastangos koordinuoti visų Lietuvos pasipriešinimo okupantams jėgų veiksmus. Tuo tikslu mjr. J. Semaška buvo nuvykęs į Vilnių, į Kauną, į Alytų, susitiko su pasipriešinimo vadais J. Noreika-Vėtra, A. Ramanausku-Vanagu, D. Jėčiu-Ažuoliu ir kt. Deja, priešai irgi nesnaudė ir MGB visur stengėsi infiltruoti savo užverbuotus agentus. Jiems reikėjo išaiškinti „Žemaičių legiono“ vado asmenybę, nes Žemaitijoje J. Semašką mažai kas pažinojo, o legaliai jis turėjo dokumentus su Grinkaus pavarde. Dėl išdavikų ir parsidavėlių kaltės, esant labai sudėtingoms kovos sąlygoms, 1946 m. balandžio 15 d. mjr. J. Semaška Telšiuose pateko į okupantų nagus. „Semaška yra ypač pavojingas nusikaltėlis prieš sovietų valdžią, todėl prašau minėtą asmenį laikyti su sustiprinta apsauga ir netgi nevesti į pasivaikščiojimus“, – Telšių MGB viršininkas papulkininkis Mamontovas nurodė lydraštyje, kai J. Semaška buvo vežamas į Vilnių. MGB kalėjime iki rudens jis buvo tardomas ir žiauriai kankinamas, o spalio mėn. Vilniaus karinio tribunolo buvo nuteistas mirti. Mirties bausmė buvo įvykdyta 1947 m. sausio 21 d.

1998 m. gegužės 22 d. prezidentas Valdas Adamkus suteikė (po mirties) J. Semaškai pulkininko laipsnį. O tų pačių metų lapkričio 23 d., minint Lietuvos kariuomenės 80-metį, apdovanojo J. Semašką (po mirties) Vyčio kryžiaus ordinu. Jo palaikai ilsisi Petrašiūnų kapinėse.

© 2012 „XXI amžius“