Fotografijų rinkinys įamžina bebaimį partizanų vadą

Rinkinys „Partizanas Juozas Lukša. Gyvenimo ir kovos kelias“

Juozas Lukša (kairėje) su partizanais desantininkais

Juozas Lukša (antras iš kairės) su Pietų Lietuvos partizanų vadais Prienų šile 1951-ųjų gegužę

Juozo Lukšos ir Nijolės Bražėnaitės vestuvėsTiubingene 1950 m. liepos 23 d.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido fotografijų rinkinį „Partizanas Juozas Lukša. Gyvenimo ir kovos kelias“. Tai vertingas dokumentinis leidinys Lietuvos pasipriešinimo okupacijos istorijai pažinti ir vienam partizaninio judėjimo vadų Juozui Lukšai atminti.

Kaip nurodoma leidinyje, J. Lukša gimė 1921 08 10 Veiverių vlsč. Juodbūdžio k. Baigęs Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją, mokėsi Vytauto Didžiojo universiteto Architektūros fakultete. 1940–1941 metais įsitraukė į išsivaduojamąją tautinę kovą, nukreiptą prieš sovietinę okupaciją, buvo aktyvus Lietuvos Aktyvistų Fronto narys. 1941 m. birželio 6-ąją buvo suimtas ir iki karo pradžios kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Vokiečių okupacijos metais tęsdamas pradėtas studijas dalyvavo antinacistinėje veikloje, priklausė Lietuvių frontui. 1945 metų lapkritį įstojo į Tauro apygardos (TA) partizanų gretas. Buvo paskirtas TA Geležinio vilko rinktinės spaudos ir propagandos viršininku, leido laikraštį „Kovos keliu“, redagavo „Laisvės žvalgą“. 1946 metų birželį pasirašė Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) įkūrimo aktą, dalyvavo sąjūdžio ir Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo veikloje. Padėjo išaiškinti MGB siekį – pasitelkus agentą J. Markulį-Erelį sunaikinti partizaninį judėjimą. 1947 metų pradžioje paskirtas Birutės rinktinės vadu. 1947 metų gegužę su J. Krikščiūnu-Vytautu perėjo SSRS–Lenkijos sieną, perdavė užsienio lietuvių organizacijoms partizanų dokumentus, informavo apie padėtį Lietuvoje ir grįžo atgal į Lietuvą. 1947metų gruodį su K. Pypliu-Audroniu antrą kartą prasiveržė į Vakarus, ieškodamas kontaktų su emigracijos atstovais lankėsi Švedijoje, Vakarų Vokietijoje, Prancūzijoje, informavo išeivius apie padėtį Lietuvoje, dalyvavo pasitarimuose su jais (ypač VLIK-o vadovu prelatu Mykolu Krupavičiumi). 1949 metų spalį paskirtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) įgaliotiniu užsieniui ir LLKS Visuomeninės dalies ir Politinio skyriaus viršininku. 1948–1950 mokėsi Prancūzijos ir JAV žvalgybų mokyklose. 1950 m. liepos 23-iąją įvyko jo ir lietuvės emigrantės Nijolės Bražėnaitės vedybos. Parašė atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“ (vėliau išverstą į anglų, švedų ir vokiečių kalbas). 1950 m. spalio 5-ąją su kitais desantininkais grįžo į okupuotą Lietuvą. 1950 metų lapkritį paskirtas LLKS Vyriausiosios vadovybės Žvalgybos skyriaus viršininku, apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais), jam suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardas. 1951 m. rugsėjo 4-ąją žuvo MGB organizuotoje pasaloje Kauno rajono Pabartupio kaime. Palaikų užkasimo vieta nežinoma. 1997 metais apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.

Fotografijose J. Lukša užfiksuotas su bendražygiais Šunskų miške 1947 metų birželį, su Kazimieru Pypliu prieš žygį į Vakarus, atsisveikinant su Tauro apygardos partizanais 1947 gruodžio 16-ąją, prieš antrąją kelionę į Vakarus kartu su Tauro apygardos partizanų apsaugos grupe 1947 gruodžio 18-ąją. Yra keletas fotografijų, įamžinusių J. Lukšą Vakaruose: su Jonu Pajauju Vakarų Vokietijoje, Pfulingene, 1948 metų liepą, su VLIK-o vadovybe (tarp jų yra prelatas Mykolas Krupavičius), su kitais vadovybės nariais. Yra kelios fotografijos su Nijole Bražėnaite Tiubingene ir iki vestuvių, ir per jų vestuves, 1950 m. liepos 23-iąją, su grupe lietuvių, tarp kurių yra prel. M. Krupavičius, Petras Karvelis, Veronika Karvelienė, Ugnė Karvelytė, Juozas Brazaitis, Vlada Brazaitienė, Birutė Prapuolenienė, ir su kitais tautiečiais (tarp jų kan. Feliksas Kapočius). Yra ir paskutinio sugrįžimo į Lietuvą fotografijų su partizanais-desantininkais Kazlų Rūdos miškuose 1950 spalį (tarp jų Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Karijotas, Tauro apygardos vado adjutantas Pranas Naujokas-Kietis, Klemensas Širvys-Sakalas), su partizanų vadais (tarp jų LLKS vadas Gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Benediktas Trumpys-Rytis, Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadas Sergijus Staniškis-Viltis). Paskutinė J. Lukšą įamžinusi fotografija – J. Lukša susitinka su Pietų Lietuvos partizanų vadais Prienų šile 1951 metų gegužę. Tarp partizanų vadų Sergijus Staniškis-Viltis, Vytautas Garmus-Pavasaris, Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės vadas Vincas Daunoras-Ungurys. Aišku, visi jie jau prieš daugiau nei 60 metų yra žuvę už Tėvynę.

Fotografijos leidiniui pateiktos iš Genocido aukų muziejaus fondų, Kauno rezistencijos ir tremties muziejaus, Antano Lukšos asmeninio archyvo, Nijolės Bražėnaitės-Lukšienės asmeninio albumo, padovanoto Garliavos Juozo Lukšos gimnazijai, iš Lietuvos ypatingojo archyvo.

Rinkinio sudarytojai: Dalius Žygelis, Darius Juodis ir Vilius Kyguolis. Dailininkė maketuotoja – Kornelija Nagytė.

© 2012 „XXI amžius“