Penktadienio pokalbiai

Kada likimo išbandymai negniuždo žmogaus?

Knygos „Likimo išbandymai“ autorė Joana Ulinauskaitė-Mureikienė su vyru – antrosios knygos laidos sudarytoju – profesoriumi Juozu Mureika

Pakartotinis atsiminimų knygos leidimas – gana išskirtinis atvejis. Tokio sulaukė Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvės, buvusios politinės kalinės, Norilsko sukilimo dalyvės, apdovanotos Vyčio Kryžiaus ordinu (2003) ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2008), Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės prisiminimų knyga „Likimo išbandymai“ (2011). Pirmajai laidai sulaukus daug šiltų atsiliepimų, teigiamų vertinimų Lietuvoje bei užsienyje, knyga išleista didesniu tiražu ne vien dėl sukrečiančių liudijimų iš rusų sovietinių lagerių pragaro, bet ir dėl puikaus autorės rašymo stiliaus bei sunkiai nusakomo, prof. V. Daujotytės žodžiais tariant, gyvenimo branginimo jausmo ir gilaus, šiandien dažnai pamirštamo Tėvynės pojūčio. Jau sutarta ir dėl knygos vertimo į anglų kalbą.

Su knygos autore Joana Ulinauskaite-Mureikiene kalbėjomės apie tremtį ir tėvynės meilę, žmogaus dvasinę jėgą išgyventi sunkumus.

Pradėkime nuo įprasto klausimo: kaip Jums – gydytojai pediatrei – kilo mintis rašyti knygą?

Mintį parašyti savo gyvenimo istoriją puoselėjau kelis dešimtmečius. Šį darbą pradėjau dar sovietiniais metais, o rimtai rašyti sėdau prieš septynerius metus, sumaniusi atsiminimus surinkti kompiuteriu, padauginti, įrišti ir padovanoti sūnui Almantui, dukrai Sonatai bei keturiems anūkams. Tačiau parašytą gyvenimo istoriją perskaitę vyras ir dukra paragino išleisti knygą. Parodę rankraštį šeimos bičiuliui, Lietuvos edukologijos universiteto rektoriui akademikui Algirdui Gaižučiui, redaktorei Onutei Balkevičienei, irgi išgirdome raginimą išleisti knygą. Mūsų lėšomis 300 egzempliorių tiražu išleistą knygą per kelis mėnesius išpirko. Tiesa, nemažai jų padovanojome.

Kaip gimė knygos antros laidos idėja?

Šią mintį pirmieji iškėlė mokslininkė, profesorė, habilituota daktarė Audronė Kaukienė ir jos vyras rašytojas Kostas Kaukas ir pasiūlė tam reikalui dalį savo santaupų. Tuoj pat prisidėjo aktorė Dalia Michelevičiūtė, buvę politiniai kaliniai Norilske Donata ir Vytautas Švagždžiai. Leidybinę veiklą realizuoti ėmėsi „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas ir parėmė finansiškai, o Kauno verslininkai Dalia ir Augustinas Rakauskai įnešė rimčiausią įnašą.

Išgirdau pasiūlymų išleisti didesniu tiražu ir išversti ją į prancūzų, ispanų ir anglų kalbas. Pagrindinė svajonė buvo, kad knyga patektų į mokyklų bibliotekas. Labai gaila, kad ir antras pataisytas bei papildytas tiražas, sulaukęs nedaug rėmėjų, išleistas tik 400 egzempliorių tiražu, o mokyklų bibliotekų Lietuvoje yra apie 1200, bet atsirado proga supažindinti naujos laidos skaitytojus su nuomonėmis, vertinimais ir įžvalgomis, pareikštomis pirmos laidos skaitytojų.

Knygoje skaitytojus vedate per savo gyvenimą ir per visos mūsų Tėvynės tragišką likimą, iš Kauno į Pečioros, Taišeto, Krasnojarsko, Norilsko ir kitas Rusijos platybes, pasmerktųjų kalinimo vietas. Kokie buvo sunkiausi ir įsimintiniausi tremties įvykiai?

Sunkiausios buvo pirmosios lagerio dienos. Man, 17-metei, ten patekus buvo labai baisu: gyvenome kartu su kriminaliniais kaliniais; jie ką norėjo, galėjo daryti: galėjai būti pralošta kortomis, pažeminta, suluošinta. Buvo ir toks atsitikimas: kartą pasislėpti nuo šalto, žvarbaus vėjo užlindau už kažkokio sandėlio durų. Sargybinis pastebėjęs, kad trūksta vienos kalinės, keikdamasis, suradęs, nutaikė į mane šautuvo vamzdį, trakštelėjo šautuvo spyna – labai ryškiai įsidėmėjau tą garsą... Ir praradau sąmonę. Mus kasdien po kelis kartus įspėdavo, kad už žingsnį į šoną iš kolonos ar iš pažymėtos darbo vietos sargybiniai turėjo teisę nušauti.

Dar vienas labai įsimintinas įvykis buvo, kai nuvežė į Taišetą, politines kalines atskyrė nuo kitų ir įsakė išsikasti 2 metrų pločio ilgą, gilią duobę. Po kelių dienų buvome išrikiuotos prie jos, už tvoros stovėjo pasiruošę kareiviai su šautuvais rankose. Siaubas buvo mūsų akyse. Prašėme Dievo pagalbos – virš Sibiro miškų vilnijo mūsų rauda-malda. Taip graudžiai besimelsdamos tikėjomės stebuklo. Gal ta malda pasiekė Dievą danguje, ir mums buvo skirta Dievo malonė – gyventi. Atėjęs į tą zoną generolas paliepė išsiskirstyti. Matyt, buvo gautas įsakymas mus nesušaudyti, nors kituose lageriuose tokiu būdu politiniai kaliniai buvo sunaikinti.

Kalint Norilske dėl nežmoniškų sąlygų, nuolatinio žeminimo, tyčiojimosi, dažno kalinių sušaudymo be jokios priežasties politiniai kaliniai paskelbė sukilimą. Jis buvo ne dėl buities sąlygų pagerinimo, o prieš begalinį smurtą, žmogaus orumo išniekinimą ir žeminimą. Tai buvo laisvės reikalavimas. Matėme, kaip vyrus sušaudė lageryje, kaip kitus išvedė į tundrą sušaudyti. Tąkart mes, apie 4,5 tūkst. moterų – lietuvių, esčių, latvių, ukrainiečių, vokiečių – stovėjome apsupusios tris barakus. Nuolat buvome raginamos išeiti pro prakirptas spygliuotas vielas. Žadėta laisvė toms išėjusioms, pasidavusioms. Visos stovėjome, nors vartai buvo atidaryti, o kai kurioms kalėti buvo likę tik keli mėnesiai, man – tik metai. Į mus buvo atstatyti automatai, stovėjo ugniagesių mašinos, iš kurių paleido labai stiprias vandens sroves. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Mus, moteris, mušė kastuvėliais, metaliniais strypais per galvas ir sukabintas rankas, buvo labai daug sužeistų. Vyrų lageriuose malšinant sukilimą daug kalinių žuvo, jų kūnai buvo sumesti į Šmidto kalno neveikiančias šachtas.

Sukilimas turėjo didelę politinę reikšmę, informacija apie jį prasiskverbė į laisvąjį pasaulį ir net į užsienį, persimetė į kitus lagerius – sugriovė tą sistemą. Netrukus buvo peržiūrimos politinių kalinių bylos, pradedama leisti į laisvę. Tai buvo dvasios pergalė.

O malonių atsiminimų liko?

Prisimenu savo aštuonioliktąjį gimtadienį Sivoje Maskos lageryje, netoli Vorkutos. Alkana, sušalusi, pervargusi, gulėjau ant gultų barake ir paslėpusi veidą verkiau. Jaučiausi vieniša ir nelaiminga, net gyventi nesinorėjo. Ir įsivaizduojate, iš kito barako slapčia manęs pasveikinti atėjo kita kalinė lietuvaitė Anelė Barauskienė. Ji atnešė man dovanų pačios padarytą mažytę dėželę iš beržo tošies, į ją buvo įdėjusi kelis skurdžius tundros žiedelius ir dvi širdelės formos duonos riekeles. Anuomet sakiau, ir dabar kartoju, kad tai buvo pati brangiausia dovana, kurią esu gavusi gyvenime.

Knyga iliustruota ir keliomis labai įdomiomis autentiškomis nuotraukomis.

Turėjau vieną nuotrauką iš Abezės, gyvenvietės Komijos šiaurėje, kurioje buvo laikomi politiniai kaliniai. Kažkas atėjo iš laisvų žmonių ir mus nufotografavo. Tai buvo 1948 metų pabaigoje ar 1949-ųjų pradžioje. Sustojome mes, kalinės, greta atsistojo ir sargybinis, kuris norėjo mane nušauti. Taišete mūsų niekas nefotografavo ir neleido to daryti. Tik po Norilsko sukilimo, kai leido nusimesti kalinių drabužius su numeriais, leido ateiti fotografui ir mes – lietuvaitės, politinės kalinės, – nusifotografavome 1954-ųjų vasarą. Prieš tai susiradome baltos medžiagos, pasidarėme baltas apykakles, baltus kaspinėlius įpynėme į kasas – labai norėjome grožio. Tada jau buvo visai kitas režimas.

Kaip manote, ar gali dabartinė jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių karta suvokti karą, tremtį ir badą, tėvynės ilgesį? Ar galėtoje tai įsivaizduoti pati prieš visa tai išgyvendama?

Jiems sunku įsivaizduoti tuos įvykius, kurių patys nepatyrė. Jie gali tai suvokti tik skaitydami tokias autentiškas knygas, kaip mano ir kitų politinių kalinių ir tremtinių atsiminimai. Mano nuomone, labai prasminga „Versmės“ leidyklos vadovo Petro Jonušo iniciatyva leisti knygų seriją „Neparklupdyta Lietuva“, kurios pirmąja knyga tapo mano atsiminimai. Jau yra susikaupę daug gerų atsiminimų knygų, kurias reikėtų išleisti iš naujo, pavyzdžiui knygą „Norilsko Vyčiai“ (sud. Bronius Zlatkus), Dalios Grinkevičiūtės, Antaninos Garmutės ir kitų prisiminimus.

Ir aš neįsivaizdavau, kad galiu kažką panašaus patirti. Buvau jauna Kauno panelė, turėjau svajonių, savo gyvenimą, mokiausi, vaikščiojau į šokius, net negalvojau, kad man ar kitiems bendraamžiams gali tekti tokie sunkūs išbandymai.

Tėvynės ilgesį patirs ir tie, kurie emigravo. Juk nesvarbu, ar savu noru išvažiuosi, ar tave privers, Tėvynės ilgesys neišvengiamai apniks – ryšys su gimta vieta, tėviške ir Tėvyne yra labai galingas dvasinis jausmas. Ar išvaryti, ar išvykę savo noru ekonominiais interesais jie visada jausis svetimi kitose šalyse. Tikiu, kad praeis kažkiek laiko, ir tie savanoriai tremtiniai pradės grįžti į Lietuvą, pajutę, kad netekę Tėvynės alksta dvasia, neapleidžia, tik vis gilėja ilgesys, o materialinė gerovė nebeteikia džiaugsmo.

Iš kur žmogus ima jėgų įveikti tokius sunkius išbandymus?

Lemia dvasinės žmogaus jėgos: meilė, viltis ir tikėjimas. Mes ilgus metus nepalūžome, nesušalome, nes mus šildė iš Tėvynės širdyse atsivežta meilė. Ilgus metus gyvendami Sibire atlaikėme šalčius, badą, baimę, pažeminimą, palaikė dvasios stiprybė, tarpusavio ryšys, užjautimas, visų kalinių – lietuvių, estų, latvių, ukrainiečių – vieningumas. Stipresnė neraginama, neprašoma paimdavo sunkesnę naštą – sunkesnį maišą, storesnį rąsto galą. Dėl to ir galėjo kilti tas Norilsko kalinių sukilimas. Labai daug davė malda. Tada, kai, rodos, negalima ištverti, ji gelbėjo. Kai atrodė, kad prigersime purvo duobėse ar žiemą neištversime kasdamos 9 metrų gylio duobes (nes Norilsko namai statomi ant tokių polių, kuriems reikėjo amžino įšalo žemėje kirtikliais iškirsti duobes), kai atrodė, kad nėra išeities, prašydavome Dievo pagalbos, kantrybės, ištvermės. Ir tada ne taip skaudėjo, ne taip baisu buvo. Prieš užrakinamos nakčiai barake, nors labai pavargusios po darbo, lietuvaitės dar subėgdavo kasdien pasimelsti. Švęsdavome ir religines šventes. Prieš Kūčias, Šv. Kalėdas neturėdavome kalėdaičių, kūčiukų – duonos riekele pasidalindavome. Prisimenu dažnai giedotos maldos žodžius: „Širdis tavo, Kristau, te maldą išgirsta, kai keliam į žydrąjį Dangų akis...“ Labai padėjo dainos. Uždarytos tamsiuose barakuose tyliai dainuodavome savo tautines, partizanines dainas. Jos skambėjo giliose Norilsko tranšėjose, Sibiro miškuose. Jos tikrai guodė. Pajuodusios nuo šalčio, pabalusios iš bado vis dainavome, niūniavome, giedojome. Dar palaikė užuojauta, atjauta, gailestingumas ir meilė artimui. Palaikė ir viltis, kad tai kažkada baigsis ir grįšime į Tėvynę.

Ar turėtų tokių jėgų šiandieniniai lietuviai? Kas tai lemia?

Turėtų. Tikiu gėriu. Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus ištartų žodžių, laidojant monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, „dvasia nugali“. Jei atsigręšime į istoriją, pamatysime, kad Lietuvą ne kartą bandyta parklupdyti. Bet dvasinių jėgų dėka neparklupdė. Jei grėstų tikras dvasinis pavojus, žmonės rastų jėgų pasipriešinti. Tikiuosi, kad jei per 50 sovietinės okupacijos metų nenunyko Tėvynės meilė, kalba, tikėjimas, kultūra, tradicijos ir dėl to galėjome sulaukti Nepriklausomybės atkūrimo, tai jokios krizės, kosmopolitiniai nutautinimo siekiai, ekonominiai sunkumai Lietuvos neparklupdys. Tai lems vėl augantis tautinis sąmoningumas, dvasingumas, kultūra, patriotizmas. Kai permąstau savo, tėvų, Tėvynės likimą, manau, kad ir šis dabar skaudus tarpsnis pasikeis į gera.

Kaip vertinate dabartinį savo gyvenimo etapą?

Suvokiu, kad daug metų nugyvenau, nenoriu sakyti, kad esu sena. Negaliu net patikėti, dar turėjau daug norų, svajonių, tūnojusių širdy. Sunku susitaikyti su tuo, kad tai jau nebus įgyvendinta. Džiaugiuosi kiekviena diena, buvimu su savo žmogumi, labai branginu bendravimą su savo vaikais, vaikaičiais, provaikaičiais, draugais.

Ne mažiau džiaugiuosi savo vaikais ir vaikaičiais, kad yra dori, sąžiningi, visi dirba ar mokosi Lietuvoje, darniais mūsų santykiais, susiėjimais mūsų namuose. Kai susirenka visi kartu per šventes ar vasarą mūsų sode, kai matau visus sveikus, gražius, gerus, man alpsta iš laimės širdis, ir prašau Dievo, kad dar ilgai taip būtų.

Dar liko didelis malonumas paskaityti knygą ar nueiti į koncertą. Kartais užklumpa ligos ar bloga nuotaika, bet ginu jas šalin, nes nėra nieko vertingesnio už gyvenimą. Kiekviena diena yra nuostabi, o kai ateina toks metas, kai tai supranti, suvoki, kad nedaug liko, moki branginti kiekvieną akimirką.

Kas labiausiai džiugina nepriklausomoje Lietuvoje?

Džiugina tai, kad Lietuva po okupacijos metų vėl atgavo Nepriklausomybę, kad Dievas leido man jos sulaukti, kad Lietuva per tuos metus išliko ori, nepalaužiama, tikėjo, kad bus laisva, kad jos neparklupdė nei okupacija, nei tremtys, nei lageriai, nei sovietinis režimas, nors jis tęsėsi ilgus metus. Nepaprastai džiugina atsivėrusios kūrybos erdvės jaunimui – kurti savo laisvą Lietuvą ir gerais darbais šlovinti savo Tėvynę.

O kas gąsdina nepriklausomoje Lietuvoje?

Gąsdina daug kas. Kiekviena diena pateikia nemalonių įrodymų, kad mūsų demokratija dar nėra brandi, kad politinė kultūra niekaip nepakyla iš žemiausio lygio. Matau daug gobšumo, korupcijos, pavydo, veidmainiškumo, paprastų žmonių mulkinimo. Kelia nerimą, kad sumažėjo patriotizmo, o žmogaus dvasinis pasaulis mažai kam rūpi. Kai žiūriu televiziją, piktinuosi kai kuriais politikais, Seimo nariais, kad prieš rinkimus sako viena, o išrinkti rūpinasi savo reikalais, drabsto purvais vienas kitą. Su nuoskauda žiūriu, kaip nyksta kaimo mokyklos. Žmogus nuo vaikystės atplėšiamas nuo savo žemės, savo namų, tėviškės. Juk tos kaimo mokyklėlės buvo vienintelis kultūros židinukas kaime. Mokytojas nėra autoritetas. Sunku dirbti mokytojui, skiepyti mokiniams gėrį, tautiškumą, kai vaikai gyvenime mato visai ką kita: smurtą, nesąžiningumą, gobšumą. Sąžiningai dirbdamas žmogus negali uždirbti milijono, o kiek milijonierių Seime, valdžioje. Valdžios žmonės vis daugiau demonstruoja atskirtį nuo kitų piliečių. Protu nesuvokiami emigracijos mastai. Žmonės emigruoja ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl teisingumo stygiaus, nepagarbos ir žeminimo.

Mane skaudina, kad žmonės nedirba savo žemės, kad jiems moka išmokas, kad nedirbtų. Ką tai reiškia? Kad Lietuvos žemdirbys nedirbtų žemės, negalima buvo įsivaizduoti. Man tai baisu. Lietuviai Sibire iškirsdavo medžius, išraudavo kelmus ir dirbdavo žemę. Rusai to nesuprasdavo. Kokiu tikslu dabar taip daroma? Ar to reikia Lietuvai? Ar žmonės neverčiami nedirbančiais vartotojais?

Kaip manote, ko reikia, kad ir vėl Lietuvoje augtų savo šalį mylintys ir gerbiantys piliečiai?

Pirmiausia žmonės turi laikytis Dekalogo. Tada nebūtų tiek nusikaltimų, korupcijos, bedarbių, nereikėtų tiek jėgos struktūrų, kalėjimų, ligoninių, priklausomybės centrų. Trūksta dorovinio ir patriotinio auklėjimo šeimose ir mokyklose. Jose nuo pirmos klasės turėtų būti ugdomas pareigos, atsakomybės, teisingumo jausmas, aiškinama apie garbę, orumą, Tėvynės meilę, pagarbą kitam. Mokiausi prieškarinėje mokykloje. Prieš pamoką mokiniai stovėdami garsiai kalbėdavo maldą: „Atsiųsk,Viešpatie, šventos Dvasios mūsų protams apšviesti, kad siektume mokslo, šviesos, mylėtume Tėvynę, tėvelius ir artimą savo“. Kasdien kartojant tokius žodžius, vaikų širdyse turėjo įsižiebti meilė Tėvynei, patriotizmas. Dabar yra kitas laikas, kitos tradicijos, bet manau, didžiausios lėšos ir dėmesys turėtų būti skiriama vaikų dvasiniam pasauliui ugdyti, kad būtų patriotai, kurtų, dirbtų, saugotų gerą lietuvio vardą pasaulyje. Daug priklauso nuo istorijos ir lietuvių kalbos mokytojų, nuo to, kaip jie perduoda dvasines vertybes mokiniams ir stiprina dvasinę Tautos ištvermę ir galią.

Labai svarbu yra auklėjimas šeimoje: tėvai, turi išmokyti vaiką gerbti mokytojus, tėvus, mylėti Tėvynę, knygą, juodos duonos kąsnį. Į širdį įstrigo popiežiaus Pranciškaus pasakyti žodžiai: „Neapykanta, pavydas ir išdidumas teršia žmonių gyvenimą. Neskubėkime teisti kito. Žmogaus pareiga – saugoti visą kūriniją, gerbti kiekvieną Dievo kūrinį. Nebijokime gerumo ir švelnumo“. Tai – tikrai į dvasinio gyvenimo tobulinimą nukreiptos mintys. Jos labai svarbios šiais – dvasinio žmonijos pasiligojimo – laikais. Linkėčiau jas pajusti visa širdimi kiekvienam tautiečiui, visų konfesijų atstovams.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Autorės nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“