Gyvendama prie jūros nori išlikti aukštaite

Gražina Ribokaitė uostamiestyje jaučiasi geriausiai Autoriaus nuotrauka

Klaipėdos universiteto Menų fakultete Gražina Ribokaitė įgijo muzikos mokytojos-choro dirigentės specialybę, tapo muzikos pedagogikos studijų programos edukologinės krypties magistre ir dabar rengiasi doktorantūrai. Uostamiestyje ji gyvena aštuonerius metus.

Rinkosi studijas Klaipėdoje

Panevėžyje baigusi vidurinę mokyklą, Gražina neskubėjo tapti studente. Važinėjo į vargonininkų kursus Vilniuje, ten klausėsi dirigavimo paskaitų. Sutiko vargonų muzikos pasaulio neeilinę asmenybę - Leopoldą Digrį. Profesorius sakė: “Merginos, jūs esate jaunos, tad imkitės studijų”.
Gražinai patikdavo svečiuotis Vilniuje, bet šis miestas jai netiko studijoms. Nejuto simpatijų ir Kaunui. Atvykusi į Klaipėdą, čia rado visiškai kitokią erdvę ir kitokį orą. Panevėžyje ji vis šaldavo, imdavo kamuoti angina, o Klaipėdoje kuo puikiausiai jautėsi. Čia pat buvo ir jūra, ir nuostabi gamta. Kitoks čia buvo ir dvasinės atgaivos ieškojimas.

Aplankė daugelį Žemaitijos vietų

Pradėjusi studijuoti Klaipėdoje, iš karto užmezgė naujas pažintis, atsirado vietos grigališkojo choralo bendruomenėje. Choralo studijoje giedamos senovinės kantičkų giesmės. Su šia studija yra išmaišyta visa Žemaitija, klebonai kviečia į šventes, susitikimus ar tiesiog paviešėti.
Studijoje Gražina dalyvauja aštuonerius metus. Gieda, groja vargonais, dalyvauja liturgijoje - sekmadienio vakarinėse Mišiose.

Girto daina - prasta

G.Ribokaitė - ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto folklorinio ansamblio “Auksodis” dalyvė. Jo vadovė - fakulteto dėstytoja Rūta Vildžiūnienė. Keletas “Auksodžio” dalyvių dainavo spektaklyje “Didysis Motiejus”, kuris buvo skirtas vyskupo M.Valančiaus 200 metų sukakčiai. Spektaklį režisavo universiteto docentas Petras Bielskis.
Pirmoji Gražinos kelionė - į festivalį “Sielos ilgesys”. Jis vyko Palėvenės dominikonų vienuolyne. Po to buvo Varniai, Nasrėnai. Laukė pasirodymai Utenoje, Vilniuje, Klaipėdoje, Plungėje. Tokios išvykos palieka daugybę įspūdžių. “Būdavo, važiuoji nuo kalno ir matai miestelio viduryje stovinčią bažnyčią, susižavi jos architektūra. Gera pabūti parapijose, kur tave šiltai sutinka paprasti žmonės, pasidalija giesme, liaudiška daina, senu pasakojimu. Tai ir patirtis, kurią susikrauni. Man artimiausia tai, kas yra aukštaitiška, iš karto tai įkrenta atmintin savo skambesiu. Jaučiu didelį malonumą: juks tas pats kraštas, iš kurio pati išėjau”, - pasakojo prieš aštuonerius metus iš Panevėžio išvykusi G.Ribokaitė.
Vadovė R.Vildžiūnienė pasakojo tokį įvykį. Kartą ekspedicijoje užrašinėjo dainas. Sutiko prie vartelių stovintį senuką. “Gal padainuotumėt”, - gražiai paprašė jo. “Tai kad ne”. O jeigu duotų išgerti? “Kokia to girto daina”, - gūžtelėjęs pečiais, skubėjo uždaryti vartelius senukas.

Su ansambliu - į Belgiją

Kas keleri metai rengiama folklorinių ansamblių europiada. Suvažiuoja iš visos Europos keli tūkstančiai dalyvių. Gatvėse skamba įvairių kraštų muzika, šokėjai vilki tautiniais drabužiais.
Šiemet europiada vyko Belgijoje, Antverpeno mieste. Gražina bendravo su prancūziškai kalbančiais belgais, sužinojo, kaip šioje šalyje gyvena studentai. Ji užmezgė draugiškus ryšius su kitų kraštų folkloriniais ansambliais. Festivalis baigėsi Antverpeno katedroje šv. Mišiomis.

Grįžus iš užsienio - į Kražius

Dar buvo kupina kelionės įspūdžių, o jau laukė išvyka į Kražius. Ten vyko grigališkojo choralo ir bažnyčios tradicijų savaitė. Gyveno beveik pagal vienuolių benediktinių dienotvarkę: grigališkojo choralo giedojimas, malda, konferencijos. Poilsiui likdavo viena dvi valandos. Veikė ir Kražių aplinka: ir bažnyčia, ir buvęs benediktinių vienuolynas bei jėzuitų kolegija. Tikras jaunimo judintojas buvo Kražių klebonas kun. A.Budrius.
Vieną dieną savaitės dalyviai ir Kražių gyventojai, kas tik norėjo, susėdo prie ilgų stalų priešais bažnyčią. Visi bendravo, dainavo,giedojo, šoko. Susitikimas buvo įamžintas kino juostoje. Tuo metu buvo kuriamas filmas apie Kražius.
Gyveno pas žmones. Be didelių pinigų jie priėmė, davė kur atsigulti, nuoširdžiai rūpinosi kaip savo vaikais.

Vaikų choras - geriau nei diskotekos

G.Ribokaitė dirba su Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios vaikų choru. Kai kurie jau išaugę iš šio amžiaus, bet neketina palikti choro. Vaikai mokosi šokti, dainuoti, groti kanklėmis bei kitais muzikos instrumentais. Tai jiems suteikia daugiau dvasinio peno nei diskotekos.
Chorą remia neseniai klebonu pradėjęs dirbti kun. P.Smilgys. Jis yra studijavęs užsienyje, kur apgynė daktaratą. Kun. V.Gedgaudas kartu yra atsakingas už Klaipėdos universiteto studentų sielovadą.

Graži šeimos tradicija

Atvykusi į Panevėžį, Gražina užsuka į koplyčią Marijonų gatvėje. Koplyčios rektorius kun. P.Kavaliauskas leidžia pagroti vargonais ar pagiedoti.
Ribokų šeimoje buvo tokia tradicija: vasarą nerengti didelių kelionių, bet ruošti išvykas sekmadieniais. Dažniausiai būdavo keliaujama autostopu. Ilgainiui tai tapo jos vidiniu poreikiu. Dažniausiai būdavo taip: nuvykusi kreipiasi į vargonininką, kuris leidžia pagiedoti ar pagroti. Tai tikras džiaugsmas, kai prisiliečia prie kito muzikos instrumento, išbando bažnyčios akustiką. Vienoje parapijoje išgirdo nusistebėjimą: “Mergiotė, bet dar ir pagroja”.
G.Ribokaitė savęs nelaiko profesionalia vargonininke. Ji nesanti atlikėja, o daugiau bažnytinė vargonininkė, kuri nusimano apie liturgiją, gali groti per šv. Mišias.
Jos močiutė turėjo gražų balsą, buvo bažnyčios giesmininkė, mokėjo kantičkinių giesmių, liaudies dainų. Uždainuodavo ir senelis. Nevengė dainuoti tėtis. Jis grojo armonika iš klausos.
Pamatęs, kad dukra nori groti akordeonu, tėvas, sukrapštęs santaupas, nupirko pianiną. Kažkas pasakė jam, kad Gražina netinkanti tokiai muzikai. Tačiau tėvas surado mokytoją, kuris kai ką įžvelgė: nebus ji pasaulio žvaigždė, bet muzikai gabumų tikrai turi. Gražina sugebėjo baigti muzikos mokyklos chorinio dainavimo klasę.
Kada tėvas giedojo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros vyrų chore, tuo metu ten dirbo jaunas vikaras kun. J.Janulis. Su tėvu atėjusią Gražiną kunigas vis sodindavo prie vargonų. Vargonininkės karjerą ji pradėjo pas Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonininką A.Aleksandravičių. Jis supažindino su šiuo instrumentu. Gražina giedojo jo vadovaujamuose vaikų, jaunimo choruose.

Didžiausias augimas - Senamiesčio bažnyčioje

Tuo metu Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje buvo jaučiamas jaunimo sujudimas. Tada nemažai buvo rengta vaidinimų, su jais keliauta, giedota chore. Tikras jaunimo vedlys buvo kun. R.Pukenis. Jis parūpindavo geros literatūros. Dauguma vaikų plačiai sužinojo apie Maironio poeziją. Ji buvo užmiršta, užslėpta, ypač jo žodžiai apie Dievą ir kitas aukštesnes vertybes.
Gražinai mokantis dvyliktoje klasėje, kun. R.Pukenis atvykdavo į tikybos pamokas mokykloje. “Tai buvo daug išmanantis bei duodantis kunigas”, - prisimena Gražina. Anot jos, dabar studentai retai klausosi Lietuvos radijo antrosios programos, kurioje skamba klasikinė muzika. Studentai ieško to, kas lengvai suvokiama, ir nereikia didesnių apmąstymų.

Nevilioja gyvenimas užsienyje

G.Ribokaitė pakankamai gerai moka rusų ir prancūzų kalbas. Angliškai supranta tiek, kiek reikia bendraujant kompiuteriu, elektroniniu paštu. Susirado draugų, studijuojančių Paryžiuje, Niujorke, Romoje ir visoje Lietuvoje.
Rengiasi rimčiau mokytis anglų kalbos. Ji reikalinga bendravimui, studijoms ir skaitant literatūrą. Nuolat gyventi užsienyje nenorėtų, tačiau nors metus mielai praleistų Prancūzijoje.

Ateityje vėl laukia studijos

Gražina neverkšlena, kad negali apsirengti pagal naujausią madą, kad trūksta pinigų knygoms. Jai geriau jausti vidinį, dvasinį komfortą.
Universiteto Menų fakultete ji dirba administracinį darbą, teikia studentams pagalbą kaip muzikos pedagogė ar kaip edukologijos magistrė. Svajoja dirbti su studentais, nors jai nėra svetimas darbas ir su jaunimu ar vaikais. Su jais nelengva susitvarkyti, bet merginai patinka spręsti tas problemas. Ateityje ketina studijuoti doktorantūroje. Ją dominanti tema - dvasingumo ugdymas per muziką.
Gražinos nestebina tai, kad mokslų daktarai pastebimai jaunėja. Pastebimas ir toks paradoksas: į bakalauro studijas ateina keturiasdešimtmečių ir net penkiasdešimtmečių.

Bronius VERTELKA
Panevėžys-Klaipėda

© 2002"XXI amžius"