Jaunimo vaidmuo Ateities
judėjime
Neseniai buvo prisiminta apie
ateitininkijos tėvo Prano Dovydaičio tragišką gyvenimo pabaigą
- 1942 m. lapkričio 4 d. bolševikų sušaudytas Sverdlovsko kalėjime.
P.Dovydaitį prisiminti verta kiekvienam mūsų visuomenės nariui:
valstybės pareigūnams, kultūros, meno, švietimo darbuotojams,
eiliniams Lietuvos piliečiams, jaunimui, ypač ateitininkams. Krikščioniškosios
pasaulėžiūros ir jos vertybių taikymas visose gyvenimo srityse
buvo P.Dovydaičio visuomeninės veiklos pagrindas. To siekti jis
ragino savo aplinkos ir ateities kartų žmones.
Kai kurie P.Dovydaičio amžininkai jį matė kaip aktyvų konservatyviosios
krikščionybės puoselėtoją ir mažiau besirūpinantį tautiniais bei
patriotiniais reikalais. Tačiau jie klydo, nes nepakankamai įvertino
jo veiklos užmojus. Iš tiesų P.Dovydaitis yra ne kartą minėjęs
ir rašęs, kad krikščioniškumą reikia sieti su patriotiškumu, kad
krikščionybė ne slopina, bet gina tautiškumą, jį gaivina ir žadina
norą save labiau tobulinti tampant geresniu patriotu. Todėl ir
visą "Ateities" judėjimą jis kreipė šiomis dviem kryptimis
- religingumo ir tautinio auklėjimo, kurių pagrindu turi būti
krikščionybė, nes "Ateities" judėjimas ir veikla - tai
Kristaus ir Bažnyčios tiesų įgyvendinimas praktiškame gyvenime
savo žemiškosios valstybės labui.
P.Dovydaitis aiškiai deklaravo: "Dievui - kas Dievo, Lietuvai
- kas Lietuvos. Krikščionybės universalumas ir tautų savitumas
vienas kitą papildo, nes meilė tėvynei ir meilė Katalikų Bažnyčiai
negali viena kitai prieštarauti. Nors Kristaus karalystė buvo
ne iš šio pasaulio, bet jis mylėjo ir savo žemiškąją tėvynę. Ir
būdamas Dievas, jis, kaip žmogaus sūnus, liko visą gyvenimą susijęs
su savo tauta, savo dieviškus pamokymus apribojo savo mažutės
tėvynės ribomis, savo gimtąją Palestiną amžiams padarė Šventąja
žeme". Dovydaitis rūpinosi, kad nepriklausomos Lietuvos gyvenimas
būtų grindžiamas krikščioniškais principais, kad "Lietuva
tarp kitų valstybių galėtų atlikti jai Dievo skirtus uždavinius
žmonijos istorijoje". (Čia jis anksčiau už kitus numatė šiurpią
grėsmę iš Rytų - iš "Antikristo žemiškojo pragaro".)
Kyla klausimas, ar šiandieninė ateitininkija nėra per daug užsisklendusi
nuo mūsų laisvos valstybės patriotinių reikalų, ar nepastebi didelės
jaunimo dalies abejingumo ir net priešiškumo svarbiems politiniams
reiškiniams, tyčiojimosi iš mūsų valstybingumo, kruvinos visai
tautai praeities, kai kurių politikų atviro garbinimo okupacinio
rojaus ir daugelio blogybių, kurios išderina visuomenės sąmonę.
Apie tai reikia kalbėti ateitininkui su jaunimu, kurį yra užvaldęs
seksas, narkotikai, įvairūs erotiniai renginiai, moralinių vertybių
niekinimas bei pragaištingas šėlsmas. Jaunam su jaunu visada lengviau
surasti bendrą kalbą.
Pagrindinė sąlyga šiam dvasiniam, moraliniam ir antipatriotiniam
nuosmukiui vešėti - tai totalinė ateizacija, akivaizdus smūgis
religiniam jaunimo auklėjimui, kaip rašo P.Dovydaitis, tai "dvasinis
skurdumas ir nupuolimai, kurie panašūs savo bendražmogiškąja prasme
ir specifiniai kiekvienam laikotarpiui ar žmonių kartai".
Todėl "Ateities" organizacija ir sudaro pagrindus krikščioniškam
visuomenės gyvenimui bei tampa epochinės reikšmės sąjūdžiu, pasiryžusiu
kovoti už dvasinį ir patriotinį tautos atgimimą. Ateitininkijos
ir ypač auklėtojų pedagogų uždavinys - atstatyti prarastus ryšius
su religija bei jos santykį su mokslu ir kultūra.
Pastaraisiais dešimtmečiais mūsų visuomenė dėl įvairių aplinkybių
prarado ryšį su kultūros ir religijos sampratomis. Vyravo oficialus
teiginys, kad visa, kas atskirta nuo religijos - kultūringa, o
kas susieta su religija - nekultūringa. Kai kurių intelektualinių
vidutinybių pasaulėžiūroje susipynė kultūros ir civilizacijos
sąvokos. Pradėta tikėti, kad civilizacijos pažanga skatina ir
kultūros pažangą. Gyvenimo praktika rodo priešingą vaizdą.
Materialistinė pasaulėžiūra kultūrai tepriskiria tik mokslą ir
meną, atskirdama trečiąjį komponentą - religiją, kas prieštarauja
bendrai sampratai. Religijos atskyrimas nuo kultūros ar individo
skurdina ne tik pačią kultūrą, bet apiplėšia visuomenę ir individą.
P.Dovydaitis rašė: "Kas skelbiasi esąs kultūrininkas, jos
kūrėjas, o paskelbia kovą religijai, tas pats sau prieštarauja,
tas kovoja su pačiu savimi, tas pats save nuskurdina dvasiniu
atžvilgiu".
Kai kam atrodo, kad šiuolaikinio žmogaus dvasiniam augimui pakanka
tik mokslo ir meno. Tačiau istorija rodo, kad didieji mokslo laimėjimai
pasitarnavo ne tik žmonijos pažangai, bet ir griovimui bei naikinimui.
Todėl vien tik mokslas dar nekuria taip trokštamos žmonių laimės.
Reikia dar kažko, kas visus tuos laimėjimus nukreiptų pažangai.
Vien tik mokslas negali absoliučiai patenkinti žmogaus dvasios
troškulio, negali išaiškinti įvairių vyksmų ar net visatos sandaros
priežasčių. Jis tik gali paaiškinti, kaip visa tai vyksta, o negali
pasakyti kodėl taip, o ne kitaip vyksta.
Daugelis pasaulio mokslininkų nuvainikavo mokslo prioritetą kultūros
veikloje ir įrodė, kad vien tik mokslas, net ir su meno pagalba,
nesugeba patenkinti žmogaus dvasinių reikmių. Štai reliatyvumo
teorijos kūrėjo A.Einšteino požiūris: "Dėl tos dvasios, kuri
gaivina mokslinius tyrinėjimus, mano įsitikinimas toks: kad visos
subtilesnės apraiškos mokslo srity kyla iš gilaus religinio jutimo.
Be jo jos liktų nevaisingos. Aš tikiu, kad religingumo rūšis,
kuri pasireiškia moksliniuose tyrinėjimuose, yra kūrybiškas religinis
pasireiškimas. Aš netikiu, kad mokslas įstengtų žmones pamokyti
dorai elgtis. Aš netikiu, kad moralinė filosofija kada nors galėtų
būti moksliškai pagrįsta. Juk negalėsi žmonių išmokyti, kad jie
rytoj eitų mirti už bet kokią mokslinę tiesą. Gamtos mokslas neturi
tokios galybės žmogaus dvasiai palenkti. Kiekvienas bandymas etiką
suvesti į gamtos mokslo formules turi nepavykti. Gamtos mokslo
teorijų turinys neduoda jokio moralinio pagrindo asmeniniam elgesiui
gyvenime. Dėmesys gamtos mokslo klausimams parodo, kad žmonėms
atsirado materializmas, kad jie gyvenimą randa tuščią ir dairosi
kažko, kas eina toliau, negu vien tik asmeniniais interesais".
Panašios ir kitų mokslininkų mintys.
Kalbant apie meną, taip pat žinoma, kad visų laikų menas savo
didžiausią klestėjimą pasiekė daugiausia religijos inspiracijų
dėka. Tad belieka pripažinti, kad pagrindiniu kultūros veiksniu
lieka religija. Vokiečių filosofas Rudolfas Euckenas pareiškė,
kad "religija yra tas kelmas, iš kurio išdygo ir mokslas,
ir menas". "Skelbti religijai kovą kultūros vardu -
tai pridėti kirvį prie pačių kultūros šaknų", - sakė P.Dovydaitis.
Šioji problema turi būti aktuali šiandieniniam mokytojui - auklėtojui,
ypač ateitininkijos judėjimo požiūriu. Pati auklėtojo sąvoka rodo,
kad žmogus šiam darbui turi būti pašauktas. Pašaukimas, o ne pragmatiškas
amatininkiškumas privalo padėti pagrindus žmogaus auklėjimui.
Mes per daug gerai matome, kokius vaisius subrandino mūsų laikotarpis,
išstūmęs iš kultūros sampratos pagrindinį komponentą - religiją,
užgožė amžinąsias ir prigimtines dvasines vertybes, ir žmogus
bei gyvenimas pradėjo apsinuodyti. Materialinių gėrybių godumas,
pavydas, tinginiavimas, veidmainystė, vergiškas nuolankumas blogiui,
baimė, atviras melas, moralės nuosmukis su savo tragiškomis pasekmėmis
- alkoholizmu, narkomanija, prostitucija, abortais - nuolat nuodija
žmogaus sielą.
Skaudžiausia, kad šioms blogybėms nesugeba atsispirti net ir pašauktasis
auklėti. Atsiranda dvi galimybės: arba sumankurtėti, arba įžūliai
veidmainiaujant prailginti savo skurdžios egzistencijos akimirkas.
Žinoma, yra ir trečia galimybė: eiti tiesos keliu. Bet šis kelias
- drąsiųjų ir ištvermingųjų kelias, tiesos, vidinės laisvės, nesuteptos
sąžinės ir tvirto tikėjimo kelias. Deja, jis taip pat kančios
ir aukos, savęs išsižadėjimo kelias, ir juo eiti išdrįsta tik
tvirti ir galutinai apsisprendę kovoti už tiesą žmonės. Garbė
tiems, kurie tai supranta ir vykdo!
Kalbant apie religiją mokykloje ir visuomenėje, aišku, kad turima
galvoje Kristaus religija, kuri kelia žmogaus dvasią ir mintį
aukštyn, kuri Dešimties Dievo įsakymų pagalba padeda žmogui išsilaisvinti
iš blogio ir nuosmukio varžtų.
(nukelta į 4 p.)
(atkelta iš 2 p.)
Dar prieš 50 metų P.Dovydaitis rašė: "Būti prieš religiją
nusistačiusiam, reiškia užmerkti akis prieš visus jos nuopelnus
tikrajai kultūrai Vakarų Europoje bei visoje mūsų planetoje, ir
tuo būdu būti priešingam, kad Lietuva galėtų bent kiek tos tikrosios
kultūros įsigyti".
Totalinės ateizacijos pasekmės pasireiškia Rusijoje, kai visa
šalis buvo paversta ištisu pragaru ir išžudyta nesuskaičiuojama
daugybė jos žmonių. Net ir dabar Katalikų Bažnyčios veikla Rusijoje
teberibojama. Liūdna, kad dalis mūsų šviesuomenės nesupranta tikrosios
religijos svarbos, kaip universaliojo vaisto nuo dvasinio apsinuodijimo.
O juk be šio vaisto mūsų tauta ir valstybė tikrai išsinuodys pseudokultūros
ir pseudocivilizacijos nuodais.
Gal verta paklausyti ir T.Venclovos minčių: "Su baime galvoju
apie lietuvį, išsaugojusį gimtąją kalbą, sudariusį gryną lietuvišką
šeimą, tačiau sovietizuotą - tamsų, pataikūnišką ir klusnų, gyvenantį
vien materialiniais rūpesčiais. Ne tiek už kalbinį ar biologinį
išlikimą reikia kovoti šiandien Lietuvoje, kiek už atmintį, sąžinę
ir protą".
Sąžine ir protu turi būti tiesa. Toji tiesa, už kurią šviesos
vaikai kovoja su visomis esamomis ir galimomis blogio apraiškomis.
Kristus yra pasakęs:"Mylėkite tiesą, ir tiesa padarys jus
laisvus". Tiesos žmogus niekada nebus vergas savo dvasia.
Šitai jau prieš 2000 metų įrodė pirmieji krikščionys. Griuvo sostai,
nyko tautos, byrėjo galingiausios imperijos, užmarštin nuėjo tironų
galia, o krikščionybė, nors ir kalama prie kryžių, draskoma laukinių
žvėrių, deginama laužuose, dusinama katakombose, vienu vieninteliu
ginklu - tiesos žodžiu nugalėjo pasaulį.
Todėl šiandien, kaip niekada, visiems reikia apsispręsti: su kuo
mes? Neutralumo čia negali būti. Jis pragaištingas. Kai ką gal
gąsdina Kristaus žodžiai: "Kas ne su manim, tas prieš mane".
Kai kas gali čia įžvelgti ir tolerancijos stoką. Tačiau P.Dovydaitis
sakė: "Ką galima padaryti, kad teisinga logika ir tiesa visada
esti netolerantiška".
Kuriuo tad keliu eiti? Netolerantiškos tiesos ar tolerantiško
melo? Jeigu mūsų jaunimo auklėtojai patikės, kad jie yra tikrieji
mūsų valstybės ir visuomenės moralinių pamatų stiprintojai, tautos
švietėjų tradicijų tęsėjai, tai jie ir privalės apsispręsti būtent
už tas idėjas ir praktinę veiklą, kurią siekia įgyvendinti "Ateities"
judėjimas. Didysis tautų apaštalas yra pasakęs: "Kiekvienas
težiūri, kaip jis stato". Mūsų tautos ir valstybės rūmas
turi būti statomas ne ant smėlio, o ant tvirtos uolos.
Kai anuomet Lietuvoje atsirado vadinamoji "Kultūrkamfo"
srovė, P.Dovydaitis rašė: "Tie mokytojai, kurie iš savo įsitikinimo
yra priešingi religijai mokykloje, yra pasiėmę ne savo darbą dirbti,
nes neturi reikiamo pašaukimo ir nusiteikimo. Jie čia tik ardymo,
o ne statymo darbą dirba. Kas pasijunta prasilenkęs su savo pašaukimu,
tas protingai daro pasirinkdamas kitą darbą".
Dar ryškiau pasisakė vysk.K.Paltarokas: "Mokykla, kuri duoda
mokiniams žinių, o rausia tikybos šaknis, auklėja gudrius banditus.
Mokykla, užkrėsta netikėjimu, darbuojasi tautos pragaiščiai".
Šie pasisakymai labai aktualūs ir taiklūs ypač dabar. Mūsų tautos
pragaištimi tegu rūpinasi kiti, kurių ir be mūsų yra nemažai -
tiek viduje, tiek ir šalia. Argi patys griausime tai, ką savo
rankomis statėme? Pirmiausia gelbėkime, ką dar galima išgelbėti:
pašlijusį tautinį sąmoningumą, suniveliuotą intelektualinį išprusimą
ir daugelį moralinių vertybių, kas ir sudaro būdingiausius ateitininko
bruožus. Išgelbėtąsias vertybes apvalykime savo meilės ir tiesos
žodžiu nuo laiko dulkių, sustiprinkime savo širdies krauju ir
sudėkime į naujai statomo tautos atgimimo rūmo pamatus. Tegu ant
šių tvirtų pamatų iškilusio rūmo viršūnėje švies prasmingasis
visų mūsų ateities kvietimas: "Visa atnaujinti Kristuje".
Kazimieras KRYŽEVIČIUS
© 2002"XXI amžius"