Lietuvai reikalinga patirtis
|
Amerikos egzotika - didžiuliai
kaktusai Omahos zoologijos sode |
|
Karolis ir Adamas atlydėjo mamą Elen
į mamų šokius gimnazijoje
Asmeninio archyvo nuotraukos
|
Karolis Petrauskas, Kauno jėzuitų
gimnazijos III a klasės moksleivis, praėjusiais mokslo metais
mokėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vaikinas papasakojo, jog
pagal mokslo mainų programą jis mokėsi Nebraskos valstijoje, Omahos
miesto Creighton Prep. jėzuitų gimnazijoje, kurioje vyresniųjų
klasių berniukai yra rengiami stoti į Nebraskos universitetą.
Karolis - bene septintas lietuvis, kurį ši mokykla pasikvietė
mokytis. Šiemet į šią gimnaziją taip pat atvyko ir vienas Karolio
bendramokslis.
Vaikinas papasakojo, jog, atvykus į Ameriką, jį pasitiko pats
gimnazijos direktorius tėvas R.Hortzas, o apsigyventi teko puikioje
Karlo ir Elen šeimoje. Erdviuose statybų inžinieriaus ir akių
gydytojos namuose buvo ir devyniolikmetis studentas Paulas, taip
pat Karolio vienmečiai - septyniolikmečiai brolis ir sesuo dvyniai.
Su Adamu Karolis lankė tą pačią mokyklą.
Pasak Karolio, įsikūrimo pradžia nebuvo lengva, nors jį supo nuoširdūs
žmonės, siūlantys savo pagalbą. Sunkiausia buvo įveikti kalbos
barjerą. Nors vienuoliktokui atrodė, jog anglų kalbą jis moka
gana neblogai, ten teko paplušėti, kol pavyko išmokti taip, kad
susikalbėtų su amerikiečiais.
Karolis pastebėjo, jog jam labai patiko amerikiečių edukacinė
sistema, kuri skiriasi nuo lietuviškosios. Panašu tik tai, jog
ten jau senokai taikomas ir sėkmingai pasiteisino profilinis ugdymas.
Kuomet vyresniųjų klasių moksleiviai pasirenka tą mokslo kryptį,
kurią ketina studijuoti universitete. Toje gimnazijoje profilinis
ugdymas taikomas itin lanksčiai, sakė Kauno jėzuitų gimnazijos
gimnazistas, žavėjęsis tuo, jog reikiamą dalyką gali pasirinktinai
mokytis net ketverius metus. Todėl kartais į pamoką susirinkdavo
devintokai, dešimtokai, vienuoliktokai, kurie tuo pat metu mokosi
matematikos. Moksleivis pats pasirenka laiką, kada jam mokytis
vieną ar kitą dalyką, ar devintoje, ar vienuoliktoje klasėje.
Karolis ketina studijuoti ekonomiką, todėl buvo pasirinkęs realinį
profilį. Moksleivis pasakojo, jog amerikietiškoji gimnazija labai
gerai aprūpinta šiuolaikinėmis technologijomis, kiekvienam moksleiviui
ir mokytojui prieinami kompiuteriai, videotechnika, gausybė vaizdinių
priemonių. Ten viskas racionaliai pateikiama, kad moksleivis
galėtų mokslo žinias tuoj pat pritaikyti praktiškai, - sakė gimnazistas,
kuriam labai patikusi tėvo Marko dėstoma moralinių vertybių pamoka.
Tokio dalyko kaip tikybos pamokos vyresnėse klasėse ten apskritai
nėra. Moralinės vertybės - tai pamatas tvirtam tikėjimui, ir joms
skiriama labai daug dėmesio, teigia Karolis, manantis, jog čia
glūdi ir amerikiečių patriotizmo šaknys. Būdamas Amerikoje jis
stebėjosi šios šalies jaunimo patriotizmu, kuris ypač sustiprėjo
po tragiškų rugsėjo 11-osios įvykių.
Vaikinas prisimena, jog tądien vyko pamoka, kai atėję mokyklos
vadovai pranešė šiurpią žinią. Tuomet dar jis prastai suprato
šnekamąją kalbą, tačiau įstrigo nuolat kartojamas žodis: karas.
Karolis stebėjosi, kad amerikiečiai netgi gimtadieniams ar Naujiesiems
metams neteikia tiek dėmesio, kiek Padėkos ar kitų nacionalinių
švenčių šventimui. Taip pat ypač iškilmingai ir džiugiai švenčiamos
Kalėdos ir Velykos.
Nuostabias Kalėdų atostogas Karoliui ir kitiems Amerikoje besimokantiems
moksleiviams iš Lietuvos padovanojo išeivijos lietuviai, pakviesdami
juos švęsti Mičigane - Dainavos stovykloje. Čia kasmet susirenka
išeivių atžalos iš JAV ir Kanados. Dainavos stovykloje moksleiviai
rengė kalėdinius vaidinimus, šoko, dainavo lietuviškas dainas.
Jaunimui rūpėjo sužinoti apie protėvių tėvynę, daug klausinėjo
apie Lietuvą, dalijosi mokykliniais įspūdžiais.
Karoliui labai patiko ir tai, kad gimnazijoje, kurioje mokėsi,
buvo vien berniukai. Tai labai sutaupydavo laiko, ypač rytą,
kai nereikia stovėti prieš veidrodį ir laižytis šukuoseną, -
juokavo vaikinas. - Šiaip tai reikia prieš mergaites būti pasitempusiam,
o tarp berniukų gali per daug nesistengti.
Karolis papasakojo, jog šioje gimnazijoje besimokančiųjų mokyklinė
uniforma nevaržo, tačiau būtina laikytis tam tikrų reikalavimų:
turi vilkėti marškiniais su apykakle, klasikinėmis kelnėmis su
diržu, spalva nesvarbi.
Tačiau gimnazistai ypač stengdavosi, kai mokykla rengdavo mamų
šokius arba bendrus vakarėlius su kitų mokyklų merginomis. Tuomet
Karoliui ir jo broliui Adamui teko išsinuomoti prašmatnų smokingą,
sniego baltumo marškinius su varlyte, nes merginos į tokius
vakarėlius atvykdavo su puošniomis vakarinėmis suknelėmis. Mamos
į gimnazijos šokius ateidavo taip pat vilkėdamos vakarinėmis suknelėmis.
Mamą Elen šokiuose šokdino du jaunikaičiai, su kuriais po vakarėlio
ji nusifotografavo. Karolis papasakojo, jog ši moteris, kuri į
savo šeimą priėmė dar vieną paauglį iš Lietuvos, turi be galo
gerą širdį. Būdama kvalifikuota akių gydytoja, ji dalį savo atostogų
aukoja labdaringam darbui medicininės pagalbos stokojančiuose
kraštuose.
Gyvendamas šioje darnioje šeimoje Karolis daug ko išmoko. Naujojo
tėčio meno dirbtuvėse vaikinas pagamino iš vario dovaną - rožę
savo mamai Danutei. Šiose dirbtuvėse, vadovaujant Karlui, jis
prisidurdavo pinigų pramogoms. Šeimoje, kurioje gyveno lietuvis,
buvo aprūpintas viskuo. Už mokslą jam apmokėjo gimnazija, tad
reikėjo turėti tik savo kelionpinigius bei kišenpinigius.
Amerika manęs labai nenustebino. Ši šalis labai įdomi, didelė
ir įvairi - tautų katilas, kur būdamas pajunti didelę laisvę
ir galimybes, tačiau savo ateitį matau tik Lietuvoje, - teigia
vaikinas, manantis, jog jaunimui yra būtina išvykti pamatyti pasaulį,
pasisemti patirties ir grįžti į savo kraštą.
Šiais mokslo metais gimnazistai Karolį išrinko mokyklos moksleivių
tarybos prezidentu. Įgytą patirtį svetur jis drauge su moksleivių
taryba stengsis pritaikyti gimnazijoje.
Elvyra ŽEIŽIENĖ
© 2002"XXI amžius"