Vaikų radiniai
|
Ančiškio pradinės mokyklos vaikų radiniai
Autoriaus nuotrauka
|
Ančiškio bažnytkaimis, iš trijų
pusių supamas miškų, yra Kėdainių rajono pakraštyje, besiribojantis
su Panevėžio rajonu. Vietos gyventojai pasakoja, kad apylinkėse
gyventa jau senų senovėje, nes laukuose randama senovės žmonių
gyvenimo pėdsakų.
Apie Ančiškį yra rašoma 1966 metais išleistos Mažosios lietuviškosios
tarybinės enciklopedijos pirmame tome. Jame nurodoma, kad Ančiškio
apylinkėse yra senkapis ir 1939-aisiais jame rasta II-IV amžių
radinių, kurie yra laikomi Kauno istorijos muziejuje.
Šalia bažnytkaimio yra buvęs žvyrynas. Iš jo kaimo žmonės parsiveždavo
gražaus smėlio darželių takeliams prieš atlaidus pabarstyti ar
vaikams pažaisti. Kasdami smėlį, rasdavo ir nuo senumo pageltusių
kaulų. Kartą senoji Kotryna Rozenbergienė sumanė savo vaikaičiams
keletą kibirų smėlio žaidimams parvežti. Bekapstydama atkasė griaučius
su moteriškais papuošalais: pusmėnulio formos antkakle iš žalvario
ir spiralės formos apyranke. Atrado ir vėl užkasė, nes buvo nuodėmė
trikdyti mirusiųjų ramybę. Grįžusi namo, papasakojo šeimos nariams.
Nugirdo vaikai, pasiėmė kastuvėlius ir slapta pradėjo aukso ieškoti.
Rado surūdijusių geležėlių... Gerai, kad nesunaikino. Nuplovę
parsinešė. Vėliau, patarus tėvams, papuošalus jie nunešė į Ramygalos
vidurinės mokyklos istorijos kambarį. Tai buvo seniai, daugiau
kaip prieš 50 metų. Nuo to laiko žmonės tą vietą pradėjo labiau
gerbti, kasdami smėlį būna atidesni. O tų vietų, kur galėjo slypėti
daugiau palaidojimų, visiškai nelietė, nes ten - protėvių ramybės
vieta. Senesni gyventojai stebėdavosi, kad palaidojimų yra, o
išlikusių legendų, padavimų ar šiaip istorinių pasakojimų apie
apylinkių praeitį nėra. Išvados kelios - tai galėjo būti kryžiuočių,
švedų kruvinų puldinėjimų ar masinių epidemijų - šiltinės, maro
- padariniai.
Kolūkių metais dėmesys, pagarba senkapiams buvo beveik užmiršta.
Kolūkio pirmininko įsitikinimu, jokių šventų vietų nebuvo, nėra
ir nebus. Iš pradžių iš lentų surentė kažkokį balaganą, vėliau
pastatė mechanizmus ir pjovė lentas, o dar vėliau šį smėlio ir
žvyro plotą ėmė mechanizuotai naikinti - naudoti šiuos gamtos
išteklius keliams tvarkyti ir kitiems reikalams. Nukasė visą žvyryną,
o kas liko, nustūmė į pelkę. Žodžiu, dabar keliai keleliai rangosi
ant mūsų protėvių arba, kitaip tariant, nubarstyti jų kauleliais.
Vietiniai žmonės bijojo vadovams priekaištauti arba protestuoti
- užsitrauks didelę nemalonę.
Dabar smėlio kalvelės vietoje jau dauba, apaugusi šabakštynais
ir virtusi sąvartynu. Tačiau keičiamas požiūris į tai, kas tėviškės
žemėje brangintina, nors ir lėtai. Tai prasidėjo atgavus nepriklausomybę.
Vaikams nuolat reikia taurių pavyzdžių, gamtos paslapčių, istorinių
žinių apie tėviškę, nes blogis nekviestas pats įsiskverbia.
Ančiškio pradinės mokyklos moksleiviams buvo pasiūlyta dalyvauti
kraštotyrinėje ekspedicijoje - kitoje Linkuvės upelio pusėje ties
Aukštadvariu, išdžiūvusiame neužderėjusių rapsų lauke, paieškoti
senienų. Vaikams buvo paaiškinta, kad šiame lauke, kaip ir kituose,
gali būti senos gyvenvietės liekanų: įvairių molinių šukių, surūdijusių
geležėlių, panašių į strėlių antgalius, kaulų gabaliukų, titnago
arba įdomių akmenukų. Iš beveik dešimties vaikų neatsisakė dalyvauti
nė vienas.
Netrukus jie su entuziazmu vadovui ėmė nešti savo pirmuosius radinius:
koklių gabaliukus, stiklo šukeles, žvėries ar gyvulio baltus dantis,
įdomių formų akmenis. Vėliau nuo jų nuvalius žemes, radiniai buvo
sudėti į polietileno maišelius. Susidarė keli kilogramai. Vaikai
ir vadovas buvo patenkinti - sekmadienio popietė praėjo prasmingai.
Kadangi vadovas buvo kraštietis, gyvenantis Vilniuje, todėl pažadėjo
radinius parodyti archeologams.
Neilgai trukus Į Ančiškį nuskriejo žinia, jog Vilniaus universiteto
Archeologijos katedros darbuotojai nustatė, kad tarp gausių radinių
yra keletas glazūruotų koklių likučių, molinių indų šukių, bylojančių,
kad šioje vietoje dar prieš maždaug 400 metų būta dvarvietės ar
pasiturinčio žemdirbio sodybos. Tai maloniai nustebino visą kaimą.
Neužmirškime, kad anuomet visoje šalyje buvo dūminės pirkios,
o koklių krosnis buvo didelė prabanga.
Vaikai, patyrę pirmosios ekspedicijos sėkmę, panašiuose tėviškės
pažinimo renginiuose pažadėjo dalyvauti ir ateityje, jeigu tik
kas juos organizuos.
Algimantas ŽIŽIŪNAS
Kėdainių rajonas
© 2003 "XXI amžius"