Padėkime išlikti ,,Kregždutei“

Kovo 26 dieną išėjo 500-asis ,,Kregždutės“ numeris. Atrodo, belieka tik džiūgauti, kad turime katalikišką laikraštį vaikams, kuris švenčia tokį gražų jubiliejų. Deja, šventiniame ,,Kregždutės“ redakcijos rašinyje skamba gana liūdna gaida: ,,Pakilią nuotaiką slopina žinojimas, kad, mažėjant prenumeratorių skaičiui, nepasiekiant 4500-5000 egzempliorių tiražo, laikraštuko leidyba darosi nuostolinga. Rėmėjų neatsiranda. Tad šįkart visai mažai vilčių belieka išsklaidyti juodus debesis ,,Kregždutės“ padangėje. Ko gero, tai jau bus paskutinieji metai, kai dar skraido ,,Kregždutė“. Liūdna, labai liūdna bus atsisveikinti su savo mielais, ištikimais skaitytojais“.
Prisipažinsiu, ir man, kaip pedagogui, neramu pasidarė, kad nebebus ,,Kregždutės“. Įsivaizduoju, kokią traumą patirs tie vaikai, kurie tiesiog yra įsimylėję ,,Kregždutę“, ją nuolat skaito, sprendžia joje spausdinamus kryžiažodžius, galvosūkius, kurie patys siunčia savo rašinėlius. Redaktorių Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio dėka beveik visi vaikų atsiunčiami kūriniai (silpnesni jie ar stipresni) yra išspausdinami. Koks tai džiaugsmas vaikams! Bendraudami su ,,Kregždute“, vaikai atitrūksta nuo gatvės, blogų draugų įtakos ar tuščio slampinėjimo iš kampo į kampą. ,,Kregždutė“ savo paprastais, bet įtaigiais rašinėliais moko mylėti Dievą, tėvynę, savo artimą, augti doru ir kultūringu Lietuvos piliečiu. Nebetekę savo laikraštuko, daugelis vaikų gali iš viso nebenorėti nieko skaityti arba priglus prie televizoriaus, kurio ekrane pilna visokiausio purvo.
Keista, kad mes, katalikai, taip brangindami tikėjimą, dorą, nebesugebame išlaikyti vaikiško leidinėlio, kuris yra bene pats pigiausias iš visų Lietuvoje leidžiamų laikraščių. Nejaugi visoje Lietuvoje nebeatsiranda 4500-5000 tikinčių vaikų (tiek reikia, kad egzistuotų ,,Kregždutė“), kurie norėtų paimti į rankas šį katalikišką leidinėlį? Negi nebėra tiek tikinčių šeimų, kurios galėtų pasirūpinti, kad jų vaikai, vaikaičiai skaitytų taip gražiai vaikus auklėjančią ,,Kregždutę“? Pagaliau ,,XXI amžiaus“ skaitytojų esama pusšešto tūkstančio. Jeigu kiekvienas iš jų dar užprenumeruos ,,Kregždutę“ arba bent jau suras po vieną prenumeratorių, šis vaikų leidinėlis tikrai gyvuos. Juolab kad ,,Kregždutėje“ yra apie ką pasiskaityti ir suaugusiesiems. Bėda ta, kad esame abejingi bet kokiai katalikiškai spaudai, manydami, jog pakanka vien maldaknygės ir rožinio. Nepamirškime, jog per penkiasdešimt okupacijos metų esame smarkiai nužmoginti, dvasiškai suluošinti, ypač mūsų jaunoji karta, todėl katalikiška spauda yra toji atgaiva, tas trykštantis pamokymų šaltinis, iš kurio turime semtis dvasinės stiprybės, doros, tuomet ir mūsų malda, ir sukalbėtas rožinys bus nuoširdesni.
Sugebėjome atkurti Lietuvos nepriklausomybę, atgauti bažnyčias ir katalikišką spaudą, sugebėjome pradėti leisti vaikams skirtą laikraštuką ,,Kregždutė“, o dabar, praėjus geram dešimtmečiui, jau nebesugebame išlaikyti net to, vienintelio. Ar nepasmerks mūsų už tai kada nors dabartiniai vaikai, kad per savo pasyvumą netekome ,,Kregždutės“? Tik neoateistai su ciniška šypsena trins rankas, džiaugsis, kad tampame vis abejingesni katalikškai spaudai, o vaikučiai, nebetekę ,,Kregždutės“, gal užkibs ant jų meškerės.
Kai kam gali atrodyti, jog ,,Kregždutė“ yra tik vaikiškas, kuklus ir paprastas leidinėlis. Bet iki šiol jis darė ir dar kol kas tebedaro didžiulius stebuklus, ugdo vaikų dvasią, patriotizmą. Todėl nedelskime, padarykime viską, kad ,,Kregždutė“ sulauktų tūkstantojo numerio.

Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė

© 2003 "XXI amžius"