Žvilgsniai

,,Tiesiu keliu“

Pasisekusia stovykla džiaugiasi (iš kairės): vadovė Eglė, projekto iniciatorės Gintautė ir Jolanta, vadovas Egidijus ir klebonas kun. Narsutis Petrikas

Dievas yra visur. Šv. Mišios gamtos prieglobstyje

Taip pavadinta stovykla buvo įsikūrusi nuostabiame Lietuvos kampelyje - Žemaičių Kalvarijoje. Ten, greta bažnyčios esančioje mokykloje, ir apsistojome. Mokykla atjaunėjo - joje skambėjo juokas, džiaugsmas. Vaikai, kuriems mokykla, rodos, buvo tik kankinimo įrankis, iš naujo įvertino jos pamokas ir paramą.
Vaikų balsai skambėjo bažnyčioje, kai rinkomės bendrai maldai, šv. Mišių aukai, jie skambėjo laukuose, pievose. Šioje stovykloje vaikai ne tik ilsėjosi, jų laukė ir sunkus darbas, mąstymas apie gyvenimo prasmę, apie tą kelią, kuriuo keliauja, apie tai, ką jame sutinka, ko pasimoko, ką atmeta. Vakarais vyko meditacijos, kurioms vadovavo vadovas Egidijus. Jis buvo dešinioji ranka ir koordinatoriui, ir stovyklos vadovui, ir kitiems vadoviukams. Jis padėjo vaikams savo maldas pakeisti giesmėmis, psalme Dievui. Dvasingumą palaikė ir Žemaičių Kalvarijos klebonas kun. Narsutis Petrikas, diakonas Andrius. Savo malda stiprino ir sesuo Edita, kuri buvo stovyklos vadovė. Šioje stovykloje patyrėme, kad ji gera vadovė ne tik vienuolyne, kur eina vyresniosios pareigas, bet ir tvarkant stovyklos reikalus, rengiant ataskaitas. Jos patirtis ir svarūs žodžiai ne vieną kartą mus gelbėjo iš keblios situacijos. Ji tikrai moka visiškai save aukoti, tuo pakylėdama ir mus. Stovykla būtų daug praradusi, jei nebūtų buvę klebono, su kuriuo vaikai tarsi su draugu galėjo pakalbėti, pasiguosti, atverti širdį. Klebonas Narsutis, vadovas Egidijus ir diakonas Andrius vadovavė ryto maldoms. Galbūt dėl maldos ir gyvenimas stovykloje ėjo taip sklandžiai, sėdamas meilę ir džiaugsmą, gėrį aplinkiniams, spindėjo šviesa. Bet ne tik tai...
Čia vaikai naujai pažvelgė ir į prevencinę programą, kurią vedė kviesti specialistai. Programos vykdymu rūpinosi Jolanta ir Gintautė, šios stovyklos vadovės ir koordinatorės. Buvo nagrinėjamos alkoholio, rūkymo, svaiginimosi įvairiomis medžiagomis problemos. Programoje dalyvavo svečiai iš Plungės policijos komisariato. Vaikai susipažino su vaikų teisėmis, susidomėję apžiūrėjo tarnybinį ginklą, ,,bananą“, antrankius. Daug dėmesio susilaukė ir policijos tarnybinė mašina. Policininkai mielai atsakinėjo į visus jiems užduotus klausimus. Daug vaikų šias paskaitas įvardijo kaip vienas įdomiausių. Suprantamai, pasitelkiant įvairias papildomas priemones, videofilmus, žaidimus, buvo aiškinama narkotikų, alkoholio ir svaigalų, rūkalų žala. Vaikai mokomi jų atsisakyti, nesijausti kaltais, jei galvoja kitaip nei kiti. Nepraslydo pro ausis ir lytiškumo ugdymas, tyros meilės temos. Vaikai buvo mokomi suprasti, kas yra svarbu gyvenime, kad meilė neapsiriboja vien kūniškais jausmais, kad ji turi būti grindžiama atsakomybe, auka kitam, kad ji gali ir turi būti tyra bei nesavanaudė. Šioje stovykloje buvo visko: ir rimtų paskaitų, ir žaidimų, ir maudynių, krikštynų ir pasisėdėjimo prie laužo. Krikštynų metu trumpam buvo pasikeitęs Žemaičių Kalvarijos klebonas, buvo ,,etatinis“ elgeta, begalė ,,vienuolių“, vaiduoklių ir miškinių, net Jonas Krikštytojas, kuris Varduvoj ne tik vardus suteikė, išklausė priesaikos, bet ir be gailesčio nardino visus į vandenį. Tai vis vadovų kūrybiškumas, nuo kurio ir patiems nepavyko pasprukti, jie irgi buvo pakrikštyti. Jų rengtas karnavalas tikrai pagyvino gana ramią Žemaičių Kalvariją. Kiekvienas visais įmanomais būdais stengėsi apginti savo ,,titulą“, todėl vaikams nebuvo labai lengva įveikti visas kliūtis, o neįveikus, nedavus priesaikos, nekrikštyto nepriėmė į stovyklą. Na, bet ,,krikštas“ visiems patiko, ir jau kitą dieną visi neraginami patys sulipo į ežerą, vos buvo galima ištempti į krantą. Prie Platelių ežero gamtos prieglobstyje buvo aukojamos šv. Mišios. Meilė ir rūpestis, kurie liejosi iš vadovų, tirpdė ledus vaikų širdutėse.
Šį kartą paramos susilaukėme iš kelių rėmėjų:iš Lietuvos Katalikų Religinės Šalpos, Kanados Prisikėlimo parapijos parapijiečių, Toronto (Kanada) Katalikių Moterų organizacijos ,,Caritas“ komiteto, Kanados Lietuvių Katalikų Centro ir kitų pavienių asmenų bei komitetų. Stovyklautojai jiems taria nuoširdų ačiū. Tik gaila, kad labai mažai palaikymo iš savivaldybės susilaukė vietinis projektas, rengtas Jolantos ir Gintautės, - tik 500 litų. Todėl mes nutarėme sujungti projektus ir gavome nuostabią stovyklą ,,Tiesiu keliu“, kuri puoselėjo žmogiškąsias ir dvasines vertybes. Vaikai bent jau stovykloje buvo sotūs, galėjo įsigilinti į save, paklausti savęs: ar aš einu tiesiu keliu, kur mano kelias veda, gal prie Dievo, o gal prie mamonos. Kai kurie stovykloje pajuto tą Dievo prisilietimą, tą Dievo nešimą. Dievas eina su mumis tuo keliu, kurį mes pasirenkame, ir mus neša, kai nepaeinam, kai suklumpam. Tik reikia Jam save patikėti ir atiduoti. Šios stovyklos vaikai išmoko save patikėti Dievui, pajuto Jo meilę, prisilietimą, suprato tą begalinę Dievo Auką, kurią Jis paaukojo už kiekvieną iš mūsų.
Pagyvėjo bažnyčioje švenčiama liturgija: vaikai patys ruošė aukas, giedojo giesmes, psalmes, aukojo save, savo jaunystę, savo gyvenimo kelią, kad jis būtų kaip galima tiesesnis ir vedantis prie Dievo. Vaikų kūrybinius sugebėjimus padėjo atskleisti meno vadovės, tautodailininkė, dailininkė. O kaip nuostabiai vaikai kuria! Ir dabar dar žvelgiam į tuos pieštus medžius, užrašytas širdeles, iš šiaudų padarytus darbelius ir širdy bei atminty dar ilgai išliksiančią laukinių gėlių puokštę, šokį, kurį vaikai rengė su choreografe, nepamirštamus talentų vakarus.
Paskutinį vakarą dainuodami ir giedodami patraukėme prie Švento Jono kalno, kur prie laužo dar ilgai netilo juokas ir daina. Stebėjome krintančias žvaigždes ir svajojome apie gėrį, meilę, džiaugsmą, liūdėjome ir verkėme nenorėdami išsiskirti, norėdami dar pabūti, dar neišeiti. Visi pasidarėme labai artimi vienas kitam, labai pamilome vieni kitus.
Stovyklą vaikai paliko spindinčiomis akimis, spindinčiais veidais, juose švietė šypsena ir meilė kiekvienam sutiktam, net ir buvusiam didžiausiam savo priešui. Stovykla buvo nepakartojama ir stebuklinga! Ačiū vadovams, rėmėjams, rengėjams ir visiems, kurie prisidėjo prie to, kad ji įvyktų. Ačiū jums už jūsų širdis, už Gyvybės Šaltinį, kurio vandeniu gaivinote pavargusius ir ištroškusius.
Visi su ilgesiu laukia kitos vasaros, tikėdamiesi sutikti tuos, kuriuos visa širdimi pamilo. Iki kitos vasaros!

Laura BALSYTĖ
Žemaičių Kalvarija, Plungės rajonas