"XXI amžiaus" priedas jaunimui, 2003 m. rugpjūčio 22 d., Nr. 8 (45)

PRIEDAI











ARCHYVAS
2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kolpingo vaikų vasaros stovykla

Kolpingo savanorė Dovilė Dapkutė (kairėje) prie Bebruso ežero

Troškūnai - nedidelis miestas Aukštaitijos viduryje. Jo centre stovi graži Švč. Trejybės bažnyčia. Pirmoji statyta dar 1698 metais, o dabartinė (mūrinė) 1774 - 1787 metais. Bažnyčios klebonas dekanas kanauninkas Saulius Filipavičius sumaniai vadovauja pastoraciniam darbui, sielovadai. Šalia bažnyčios restauruotame buvusiame vienuolyno pastate jau keletą metų organizuojama Kolpingo vasaros vaikų poilsio stovykla. Tai yra pelno nesiekianti, katalikų švietėjiškos veiklos bendruomenė. Savo programoje numatę šiuos projektus: Kolpingo aukštesniojoje mokykloje dėsto vadybą ir teisę, mokymo centre užsiima bedarbių perkvalifikavimu, leidybine veikla, visoje Lietuvoje organizuoja kompiuterininkų kursus, socialinės globos projektus rengia visose vyskupijose, rūpinasi jaunimo veikla. Visą veiklą koordinuoja nacionalinė sekretorė Lina Kalibataitė.


Į dvarą atėjo jaunystė

Viešosios įstaigos ,,Jaunimo integracijos galimybių centras“ direktorė Lina Jankevičiūtė

Maždaug už penkiolikos kilometrų nuo Panevėžio, kairėje kelio Kauno link pusėje, stūkso Bistrampolio dvaro pastatai. Jie čia atsirado XIX a. viduryje. Pokario metais dvaras priklausė Panevėžio hidromelioracijos technikumo mokomajam ūkiui, vėliau - Uliūnų tarybiniam ūkiui. Iširus kolūkinei sistemai, jis kurį laiką buvo be šeimininko. 1997 metais Bistrampolio dvaras buvo perduotas Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedrai. Iš mokslų JAV grįžus ir naujuoju Katedros klebonu tapus kun. dr. Rimantui Gudeliui, Bistrampolyje pūstelėjo gaivūs vėjai. Dabar dvaru rūpinasi Viešoji įstaiga ,,Jaunimo integracijos galimybių centras“.
Prieš kelerius metus įsikūręs toks centras veikė Vilniuje. Jis vykdė įvairias jaunimo užimtumo programas ir dirbo visuomeniniais pagrindais. Šių metų pradžioje reorganizavus Jaunimo integracijos galimybių centrą, jo būstinė buvo perkelta į Panevėžį. Toks jaunimo centras veikia vos keli mėnesiai, tačiau jis sugebėjo įsilieti į miesto jaunimo organizacijų sąjungos ,,Apskritasis stalas“ gretas, buvo suburtas nemažas savanorių būrys, vykdyta akcija už taiką, jaunimo renginiai prie Katedros, laimėta keletas projektų.


„Europos klubas“ sėkmingai įgyvendina sumanymus

Tania Slobožanina (kairėje), Tautvydas Morkūnas, Marina Oleinik, Tadas Karvelis,
Vitalija Bareikytė (klubo prezidentė, sėdi) ir klubo iniciatorė Audronė Uselienė

Ukmergės Senamiesčio pagrindinėje mokykloje nuo 2001 metų gyvuoja “Europos klubas”, vienijantis per 30 narių. Šio klubo tikslas - bendrauti, susirasti draugų užsienyje, rengti bendrus projektus, rimtai dirbti. Pasak klubo prezidentės Vitalijos Bareikytės, klubo veikloje dalyvauja 7-10 klasių mokiniai, tačiau pagrindinį branduolį sudaro dešimtokai, kurie, atsisveikinę su savo mokykla, lieka šio klubo nariai. V.Bareikytė tikina, jog čia vyrauja demokratiška atmosfera, draugiški santykiai. Pernai Senamiesčio pagrindinė mokykla drauge su Švedijos Solvesborgo miesto Bakelun mokykla rengė projektą “Žmonės ir aplinka” ir laimėjo dešimt kompiuterių, kurie ypač paspartina klubo veiklą.

Dėkingi energingai mokytojai

“Europos klubas” Senamiesčio pagrindinėje mokykloje gimė šios mokyklos pedagogės, anglų kalbos mokytojos Audronės Uselienės dėka. 2001 metais mokytoja aktyviai dalyvavo seminaruose, kuriuose buvo kalbama apie “Europos klubų” veiklą bei kūrimą. Senamiesčio pagrindinėje mokykloje buvo skirtos patalpos klubo veiklai, suburti norintys dirbti mokiniai, kuriems vadovavo kupina novatoriškų idėjų anglų kalbos mokytoja A.Uselienė.


Lengva būti tokios organizacijos pirmininku

Liutauras Serapinas

Ateitininkų federacijos keturioliktasis kongresas, pavadintas “Atverkime langus”, įvykęs Kaune liepos viduryje, didele balsų persvara išrinko naująjį pirmininką. Juo tapo Ateitininkų sendraugių sąjungos pirmininkas ir Vilniaus krašto ateitininkų valdybos vicepirmininkas Liutauras Serapinas, ateitininkų darbuose nebe naujokas. Jis dvi kadencijas iš eilės buvo Vilniaus krašto ateitininkų valdybos pirmininkas, keturias kadencijas - vicepirmininkas. Su naujuoju AF pirmininku kalbasi mūsų korespondentė dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ.

Būtų įdomu sužinoti jūsų biografijos vieną kitą svarbesnį momentą.
Gimiau Telšių gimdymo namuose. Ten dabar Telšių vyskupijos ateitininkų centras. Gyvenome vienkiemyje šalia Žemaičių Kalvarijos. Vėliau tėvai persikėlė gyventi į Telšius, paskui - į Klaipėdą. Man teko mokytis Telšiuose ir Klaipėdoje. Baigiau M.K. Čiurlionio meno mokyklą Vilniuje (dabar M.K.Čiurlionio menų gimnazija). Buvau pasirinkęs skulptūros specialybę. Taigi neprireikė didelių apmąstymų, ką studijuoti. Įstojau į Dailės institutą (dabar Lietuvos dailės akademija), baigiau šešis kursus. Diplominis darbas - Naujosios Akmenės bažnyčios altoriaus projektas. Diplominio darbo vadovas - prof. Konstantinas Bogdanas.


Ateitininkus kerėjo nuostabi Berčiūnų gamta

Stovyklai vadovavo Vilniaus krašto ateitininkų valdybos pirmininkė Inga Kuzmičiova

Kauno medicinos universitete Kristina Lukoševičiūtė studijuoja stomatologiją. Devyniolikmetė Elena Bučelytė Vilniaus pedagoginiame universitete kremta pradinio mokymo paslaptis. Abi merginos artimiau susipažino atvykusios į Berčiūnuose veikusią Vilniaus krašto ateitininkų stovyklą ,,Aš visur tavęs ieškosiu“.
Tiesa, prieš tai pirmo kurso studentės buvo susitikusios vykstant būsimosios ateitininkų stovyklos vadovų atrankai. Norinčiųjų tapti jais buvo gerokai daugiau nei iš tikrųjų vadovų reikėjo. Konkurse vilnietė E.Bučelytė, kaip Vilniaus krašto ateitininkų valdybos narė, priklausė stovyklos organizaciniam komitetui.Tuomet ji ir susipažino su K.Lukoševičiūte. Nuo tada užsimezgė merginų draugystė.
Ateitininkų stovykloje Kristina kaip vadovė buvo atsakinga už jaunųjų iškylautojų būrelį. Jos naujoji draugė Elena rūpinosi poilsiautojų Berčiūnuose buitimi. Kaunietė studentė K. Lukoševičiūtė teigė, jog ją tiesiog pakerėjo natūralus Berčiūnų stovyklos grožis. Mergina sakė, jog čia buvo galima visiškai atsipalaiduoti, atitrūkti nuo kasdienybės. Gyveno nesiklausydami radijo ir nežiūrėdami televizoriaus. Kaunietei įsiminė vaikų nuoširdumas ir jų meilė. Jie buvo itin paklusnūs, mokantys mąstyti bei atsiskleisti.


,,Tiesiu keliu“

Dievas yra visur. Šv. Mišios gamtos prieglobstyje

Taip pavadinta stovykla buvo įsikūrusi nuostabiame Lietuvos kampelyje - Žemaičių Kalvarijoje. Ten, greta bažnyčios esančioje mokykloje, ir apsistojome. Mokykla atjaunėjo - joje skambėjo juokas, džiaugsmas. Vaikai, kuriems mokykla, rodos, buvo tik kankinimo įrankis, iš naujo įvertino jos pamokas ir paramą.
Vaikų balsai skambėjo bažnyčioje, kai rinkomės bendrai maldai, šv. Mišių aukai, jie skambėjo laukuose, pievose. Šioje stovykloje vaikai ne tik ilsėjosi, jų laukė ir sunkus darbas, mąstymas apie gyvenimo prasmę, apie tą kelią, kuriuo keliauja, apie tai, ką jame sutinka, ko pasimoko, ką atmeta. Vakarais vyko meditacijos, kurioms vadovavo vadovas Egidijus.


Stovykloje ieškojo Dangaus lobių

Katalikiškos vaikų poilsio stovyklos akimirkos

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijoje vyko katalikiška vaikų poilsio stovykla ,,Mes kuriame Dangaus karalystę“. Stovykla prasidėjo Truskavoje, paskui persikėlė į Panevėžį. Taip pat vaikai nuvyko į Baltriškių vienuolyną. Stovyklos metu vaikai ieškojo tiesiausio kelio į Dangaus karalystę, kūrė dangiškiausią drabužį ir šukuoseną, ieškojo Dangaus lobio, šoko dangiškus šokius ir statė Dangaus karalystę. Vaikai suprato, kad nelengva būti tikru Dangaus karalystės piliečiu, kasdien daryti gerus darbus, melstis, dalyvauti šv. Mišiose, bet įmanoma, kai šalia yra brolis ar sesuo, kuris nuolat padeda, paskatina, pagiria.


Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija