VELYKOS PER PATĮ
GYVENIMO PAVASARĮ
|
Viekšnių vidurinės mokyklos ateitininkai
ir jų vadovas. Iš kairės: tikybos mokytojas
Paulius Auryla, moksleiviai Jacinta
Staskevičiūtė, Vincentas Lizdenis
ir Nerijus Vitkauskas
Kristinos Galdikaitės nuotrauka |
Pokalbyje apie Velykas dalyvauja Mažeikių
rajono Viekšnių vidurinės mokyklos ateitininkai: Viekšnių vidurinės
mokyklos dešimtokė Jacinta Staskevičiūtė, vienuoliktokas Nerijus
Vitkauskas, devintokas Vincentas Lizdenis, vienuoliktokas ir jų
vadovas tikybos mokytojas Paulius Auryla.
Kas jums apskritai yra šventė?
Jacinta: Šventė - tai pirmiausia gera
nuotaika. Kai atsipalaiduoji nuo sunkių arba blogų minčių, kai
kitam padarai šventę. Šventei visai nebūtinos didelės išlaidos,
nes nuotaikos už jokius pinigus nenusipirksi.
Vincentas: Džiaugsmingas dalykas. Smagu švęsti
su artimais draugais, su šeima.
Paulius: Šventę turi pajusti visa bendruomenė.
Man labai svarbu natūralus tautinių švenčių ir šeimos švenčių
suderinamumas.
Nerijus: Šv.Velykos yra ne tik religinė arba
šeimos šventė, tai visos tautos šventė, nes tauta prieš Velykas
daugiausia apsivalo eina išpažinties beveik visi katalikiškų
kraštų žmonės, visi bent kartą per metus. Per Velykas ateina į
bažnyčią. Tai visuotinis žmonių apsišvarinimas moraline prasme.
Ir mūsų tauta tarsi atgimsta iš naujo.
Papasakokite, kaip jūs suvokiate Gavėnią.
Jacinta: Visuomet susigalvoju, ko nedarysiu
per tą laiką, kokių malonumų atsisakysiu. Šiais metais nežiūriu
televizoriaus ir nevalgau saldainių. Užtat kiek knygų perskaičiau!
Vincentas: Kuo geriau dvasiškai pasirengti,
tuo geresnė šventė bus. O buityje stengiamės visur apsivalyti,
juk laukiame daug svečių.
Jacinta: Ypač svarbu saugotis barnių, nes visi
Didžiąją savaitę labai daug dirba, pluša, skuba ir būna irzlūs,
pavargę. Jei Velykų rytą susipyksi, kokia tada visa šventė...
Nerijus: Aš per Gavėnią linkęs atsisakyti tų
linksmybių, kurios lydi kasdienybėje. Kiekvieną penktadienį, kada
einame Kryžiaus kelius, pajuntu, kaip Kristus turėjo dėl mūsų
kentėti, kad atpirktų visų nuodėmes. Išpažintis po tokių apmąstymų
būna tikra.
Kaip šiemet sutikote Velykų šventes? Kokių
dovanų tikėjotės arba patys parengėte?
Jacinta: Aš slapčia mokausi daryti balandėlius.
Anksti anksti atsikėliau, kad Velykų rytą tėvams padaryčiau staigmeną.
Beje, mūsų šeimoje balandėliai būtina Velykų tradicija.
Vincentas: Mūsų šeimoje dovanų nebūna, darna
ir meilė yra dovana. Beje, per Velykas tėvo (jis yra vargonininkas)
mes nematome. Patys irgi būname labai užsiėmę: rengėme ateitininkų
sceninį pasirodymą ir mūsų pačių organizacijos šventę. Ir namuose
buvo iškilmės, susirinko daug giminių.
Nerijus: Aš gyvenu pas krikštamotę: čia jau
tokie papročiai, kad reikia pagaminti daug šv.Velykų patiekalų,
man teko daug padėti. Aišku, visi margučius ridenome.
O kaip dovanos?
Paulius: Man dovana yra būti kartu su šeima.
Per pačias Velykas turiu daug pareigų bažnyčioje, ir ne vienoje,
juk kelias parapijas aptarnaujame. Vyskupas ragino kuo daugiau
jaunimo apeigose dalyvauti, budėti prie Kristaus kapo. Kaip būna
smagu, kai daug žmonių meldžiasi tą naktį tyloj, ramybėj. Kaip
iškilminga!
Jaunas žmogus ką jis tą naktį galvoja? Velykų
iškilmės kupinos egzistencinio turinio, ar jums tai ne per rimta?
Paulius: Pirmiausia bendras tikslas vienija.
Džiaugsmo išgyvenimas. O džiaugsmas, pabrėžiu, dalykas rimtas.
Džiaugsmas nėra tik lėbavimas, kaip dažnai mūsų visuomenei bandoma
įteigti. Gavėnia irgi gali būti sielos džiaugsmas. Tylos suvokimas,
savęs brandinimas kaip reikalinga jaunam žmogui tokia dovana.
Vincentas: Bažnyčioje būnu dažnai, nuo pat vaikystės
ten einu, galima sakyti, nuolat būnu. O tik neseniai išgirdau
savyje tai, ką nuolat sako kunigas. Jis mums kasdien sako: brangieji,
sako: broliai. Kur dar taip gerbiami yra žmonės kaip bažnyčioje?
Mes visi čia esame labai mylimi. Tokios mintys man kilo visai
neseniai ir sužadino begalinį džiaugsmą. Apskritai ir aš gyvenime
norėčiau dirbti tokį darbą, kuriame galėčiau aukotis. Meilė yra
didžiausia dovana, o meilę aš sieju su auka.
Jacinta: Man pavyko suteikti liūdinčiam žmogui
džiaugsmą. Pats tuomet jautiesi tarsi apdovanotas labai gerai,
pakiliai.
Nerijus: Būdami Akademijos stovykloje, lankėmės
senelių globos namuose. Nusivežėme ir dovanėlių. Iš pradžių seneliai
buvo šiek tiek nustebę, tačiau mes pradėjome giedoti, ir paskui
visai lengvai sekėsi bendrauti: kalbėjomės tarsi seni pažįstami,
tarsi kokie draugai. Jie buvo laimingi, o ir mes buvome laimingi,
supratę, kiek daug galima patirti džiaugsmo iš žmonių bendravimo.
Jūs sau griežti ir reiklūs. Ar nekyla prieštaravimų,
matant, kaip kiti lengvai gyvena?
Jacinta: Kai pats taip pasielgi, būna labai
negera.
Nerijus: Esi pripratęs prie taisyklių, sunku
jas laužyti.
Vincentas: Jie gal daugiau blizgesio ar turto
turi, bet jiems trūksta meilės. Jie neturi dvasinės ramybės, todėl
taip blaškosi.
Lietuva tikrai neprapuls, jei per 14 metų
sugebėjo užauginti tokius šaunius jaunus žmonės.
Paulius: Suaugusieji tą jaunųjų idealizmą stačiai
rauna su šaknim, atima bet kokią viltį, idėją, mintį, išplėšia
ir dargi aptapšnoja.
Tai jūs palinkėkit sau ir visiems Velykų proga,
kad niekas netemdytų ateities svajonių!
Vincentas: Žmonės, nebūkit abejingi,
nelįskit po lapais, nebijokit išeiti į lietų!
Nerijus: Būkite visados linksmi kaip
per Velykas, suraskite džiaugsmo ramybėje!
Paulius: Velykų proga noriu palinkėti,
kad Dievas duotų žmonėms didesnį atsakomybės jausmą. Caras, šimtmečiais
trukusios rusų okupacijos atnešė į mūsų kraštą svetimus žalingus
papročius ir alkoholio siaubą. M.Valančius jau buvo girtavimą
smarkiai apnaikinęs, tačiau dabar Lietuvoje nėra tokių asmenybių.
Mes nuolat kryžiuojame Kristų savo niekingais poelgiais ir mintimis.
Jacinta: Kad būtume visi linksmi ir nuoširdūs
to linkiu. Tegu ne tik jauni žmonės, bet ir mūsų tėvai bei seneliai
puoselėja svajonę. Pakilkime mintimis virš žemės, žvelkime į dangų!
Kalbėjosi Irena RUGINIENĖ
Viekšniai, Mažeikių rajonas
© 2004 "XXI
amžius"