"XXI amžiaus" priedas jaunimui, 2004 m. balandžio 23 d., Nr. 4 (53)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos



ARCHYVAS
2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

VELYKOS PER PATĮ
GYVENIMO PAVASARĮ

Viekšnių vidurinės mokyklos ateitininkai
ir jų vadovas. Iš kairės: tikybos mokytojas
Paulius Auryla, moksleiviai Jacinta
Staskevičiūtė, Vincentas Lizdenis
ir Nerijus Vitkauskas
Kristinos Galdikaitės nuotrauka

Pokalbyje apie Velykas dalyvauja Mažeikių rajono Viekšnių vidurinės mokyklos ateitininkai: Viekšnių vidurinės mokyklos dešimtokė Jacinta Staskevičiūtė, vienuoliktokas Nerijus Vitkauskas, devintokas Vincentas Lizdenis, vienuoliktokas ir jų vadovas tikybos mokytojas Paulius Auryla.

Kas jums apskritai yra šventė?

Jacinta: Šventė - tai pirmiausia gera nuotaika. Kai atsipalaiduoji nuo sunkių arba blogų minčių, kai kitam padarai šventę. Šventei visai nebūtinos didelės išlaidos, nes nuotaikos už jokius pinigus nenusipirksi.


Gamtos namai

Bronius VERTELKA

Meškėnas ant gyvūnų priežiūros
specialistės Jurgitos Einorytės
rankų jaučiasi saugus

Vykdamas iš Panevėžio Pasvalio link Smėlynės gatve, jai baigiantis kairėje pusėje išvysi namą, kurio šimtas septyniasdešimt pirmajame name įsikūręs Panevėžio jaunųjų gamtininkų centras. Jo veikla prasidėjo beveik prieš 40 metų advokatui Česlovui Petraškevičiui priklausiusiuose namuose. Toks centras - tai tarsi didžiulė gamtos laboratorija, kurioje reikiamų objektų ir reikalingos medžiagos pajėgus rasti bet kuris pedagogas, atitinkamai nusiteikęs ir parengęs individualią kurio nors dėstomo dalyko programą. Miesto pakraštyje beveik keturių hektarų plote įsikūrusiame šio ekologinio švietimo centre gausu tokios medžiagos, kurios nerasi nė vienoje Panevėžio miesto mokykloje.


Jiems reikalinga pagalba

Julė KILČIAUSKIENĖ

Prieš kelias dienas sapnavau, kad kopiu į aukštą kalną. Kalnas visas apledėjęs, slidus, tačiau aš po truputį kopiu aukštyn. Kopiu, įsikibdamas į turėklą, kuris atitrūkęs, bet vargais negalais įkopiu. Pagaliau pamatau apledėjusius laiptus ir pasiekiu kalvos viršūnę. Šį vakarą begalinė ramybė gaubia mūsų miestelį. Bet kokia trapi ta ramybė – kaip kopimas į kalną. Gali pasiekti tikslą, bet labai greitai gali nusiristi atgal.

(Kun. Edmundas Rinkevičius. Kunigo metai. 2003)

Ak, tas kopimas aukštyn, į gyvenimo kalną... Koks jis slidus ir permainingas. Niekas nenorėtų staiga atsidurti tarpeklyje ar šulinyje, iš kurio patys vieni jau neišlips. O jeigu ten, viršuje, nebus ištiestos rankos, nebus kas padeda išsiropšti? Tada gyvenimas ir pasiliks apačioje... ir gyvenimo greitai visai neliks.


Negeisk svetimo vyro
ir svetimos moters

Kartu su nepriklausomybės atgavimu į mūsų šalį plūstelėjo iš užsienio daug visokių papročių ir naujovių. Mes, deja, nesugebame atsirinkti, kas gera ir kas bloga. Ypač nukenčia vaikai ir jaunimas. Jie prisižiūri užsienietiškų serialų, kuriuose rodomi tik meilužiai ir meilužės, ir patys tai kartoja gyvenime. Paplito bandomoji santuoka, turtiniai sandoriai, atsiranda gėjų, lesbiečių „santuokų“. Mada tapo gyventi net nesusituokus. Nuo to labiausiai nukenčia moterys ir vaikai. Teisingai piktinasi gydytoja Filomena Taunytė: „Kažin ar kam greitai nešaus į galvą prašyti įteisinti santuoką, pavyzdžiui, su ožka!“


Sovietinis paveldas
gyvuoja

Senamiesčiai, paminklai, bažnyčios, pilys – tai žymus mūsų kultūros paveldas. Mes jį vertiname, saugome. Tačiau kaip vertinti šiandieninį gausų šlykščiausių rusiškų keiksmažodžių paveldą? Ką jis duoda lietuvio dvasiai, kultūrai? Iš kur tie bjaurūs vienaukščiai, triaukščiai keiksmažodžiai į Lietuvą atkeliavo, visi gerai žinome. Pirmieji juos 1940-aisiais ant tankų atvežė sovietiniai kariai – „išvaduotojai“. Su rusiškais keiksmažodžiais susidūrę mūsų seneliai, tėvai jais bjaurėjosi. O vėliau tie kalbos „perliukai“ lydėjo mūsų vaikinus lageriuose, kariuomenėje. Jų iki soties prisiklausė lietuviai tremtiniai Krasnojarske, Igarkoje ir kitur. Be keiksmažodžių neapsieidavo milicijoje, taip pat kitose viešose vietose. Per penkiasdešimt metų rusiški keiksmažodžiai taip paplito kalboje, jog atsirado anekdotų: atseit šnekamoji lietuvių kalba, kaip ir vokiečių, turi artikelius (dalelytes, pridedamas prie daiktavardžių), nes beveik prie kiekvieno lietuviško žodžio pasakomas rusiškas keiksmažodis.


Ateitininkai ieško atsakymų

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Tapo tradicija pirmąjį kovo savaitgalį Vilniaus krašto ateitininkams rinktis į akademinio savaitgalio renginius, vykstančius sostinėje. Toks malonus ir prasmingas savaitgalis buvo ir šiemet. Kol jaunimas lankė įsimintinas vietas, sendraugiai rimtai diskutavo A. Vienuolio gimnazijoje, susėdę už apvalaus stalo. Maloniai nustebino Ateitininkų federacijos (AF) pirmininko L.Sarapino pasakyta žinia, jog raštinė iš Kauno persikėlė į Vilnių ir jau veikia Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre. Sendraugiai maloniai sutiko ten pabudėti. Daug optimizmo kėlė kuopų globėjų pasakojimai.


Gyvenimo pamoka

Diakonas Juozas Deveikis
Tauragės parapijos
M.Pečkauskaitės kuopos
ateitininkams pasakoja
apie mokymąsi Telšių
kunigų seminarijoje

Kovo pradžia dovanojo keletą reikšmingų datų. Viena iš jų – rašytojos, pedagogės, labdarės Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos 127-osios gimimo metinės. Su tauriosios krikščionės gyvenimu nutariau supažindinti savo auklėtinius – Tauragės Martyno Mažvydo mokyklos septintokus, kurių dauguma – ateitininkai. Dar prieš kelionę paaiškinu, jog ši išvyka bus kitokia, skirsis nuo pramogų ar prekybos centrų lankymo - juk važiuojame išreikšti pagarbą M.Pečkauskaitei, kurios vardu pavadinta mūsų kuopa.


Gimtojo žodžio šventė

Šventės dalyvius sveikina Žemaitijos
vyskupystės muziejaus direktorius
Antanas Ivinskis. Prie stalo iš kairės:
mokyklos direktorius V. Stonys,
Mažonų seniūnas J. Samoška, poetė
I.Tamošaitienė ir Lomių klebonas
kun. A.Vaitkevičius

Daug nuoširdžių ir gražių žodžių mūsų poetai yra pasakę apie gimtąją kalbą. Ji to nusipelnė,nes daug iškentė pažeminimų,tačiau išliko.

Visą pusmetį Šakviečio pagrindinės mokyklos bendruomenė rengėsi spaudos atgavimo šimtmečio minėjimui.Domėjosi krašto knygnešystės istorija, mokėsi dainų,rengė scenos vaizdelį, piešė, kūrė eiles.


Konkurso Taivane medaliai -
už meninę raišką

Vilniaus rotušėje įteikti medaliai trims sostinės moksleiviams, tapusiems Taivane surengto pasaulinio vaikų meninės raiškos konkurso nugalėtojais. Apdovanojimus įteikė Taibėjaus misijos Latvijoje vadovas Hsi Čung Čenas ir Vilniaus mero pavaduotojas Kęstutis Masiulis.


Moksleiviai ragino saugoti
gyvybę keliuose

Moksleiviai ragino saugoti
gyvybę keliuose
Valdo Kopūsto (ELTA) nuotrauka

Žaisdami ir koncertuodami Savivaldybės aikštėje, sostinės moksleiviai minėjo Pasaulio sveikatos dieną. Šių metų renginių šūkis - „Saugus eismas - išsaugota gyvybė”. Visuomenės sveikatos ugdymo centro surengtoje akcijoje dalyvavo keturiolikos Vilniaus mokyklų moksleiviai - iš viso apie 200 dalyvių.


„Aš – būsimas socialinis pedagogas teoriškai, praktiškai ne“

Jau šešeri metai, kai studijuoju socialinį darbą. Turėčiau būti arba užkietėjusi savo darbo, studijų fanatikė, arba… Man tinka tiktai antrasis variantas. Socialine darbuotoja dirbau pusę metų. To pakako, kad suvokčiau, jog, įdėdama maksimalų kiekį psichinių ir fizinių pastangų, gaunu minimalų materialinį atlygį. Aš juk tik žmogus, kuriam, be mėgstamo darbo, reikia dar ir valgyti, apsirengti, turėti kur gyventi. O kai po įtemptos darbo dienos, praleistos su autistais, grįžti namo ir mintys sukasi vis apie darbą, kai skrandis „urzgia“, o šaldytuvas tuščias, nes paskutiniai centai išleisti autobuso bilietui, tai pradedi suvokti, jog dirbi tam, kad egzistuotum.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija