Jiems reikalinga pagalba
Julė KILČIAUSKIENĖ
Prieš kelias dienas sapnavau, kad kopiu į
aukštą kalną. Kalnas visas apledėjęs, slidus, tačiau aš po truputį
kopiu aukštyn. Kopiu, įsikibdamas į turėklą, kuris atitrūkęs,
bet vargais negalais įkopiu. Pagaliau pamatau apledėjusius laiptus
ir pasiekiu kalvos viršūnę. Šį vakarą begalinė ramybė gaubia mūsų
miestelį. Bet kokia trapi ta ramybė kaip kopimas į kalną. Gali
pasiekti tikslą, bet labai greitai gali nusiristi atgal.
(Kun. Edmundas Rinkevičius. Kunigo metai. 2003)
Ak, tas kopimas aukštyn, į gyvenimo kalną...
Koks jis slidus ir permainingas. Niekas nenorėtų staiga atsidurti
tarpeklyje ar šulinyje, iš kurio patys vieni jau neišlips. O jeigu
ten, viršuje, nebus ištiestos rankos, nebus kas padeda išsiropšti?
Tada gyvenimas ir pasiliks apačioje... ir gyvenimo greitai visai
neliks.
Tos bedugnės depresija, alkoholizmas, narkomanija.
Štai senyva moteris sielojasi dėl dukters narkomanės.
Visas motinos skausmas, visi rūpesčiai dėl jos dukters, kad ji
negali be globos gyventi - yra sunki ligonė, be to, negali gyventi
be narkotikų. Žentas toks pat buvo jau kadais per kvaišalus
kapuos... O Lolitos visos venos subadytos, kairė koja jau virš
kelio žaizdom nulipusi, vos paeina. Motinai gerokai per septyniasdešimt,
bet ji tempia namų rūpintojėlės naštą, nes dar reikia rūpintis
vaikaičiu, vaikinui jau per dvidešimt, tačiau darbo neieško, ant
močiutės sprando sėdi, vis iš tos pačios vienos pensijos... Dukra
seniausiai nedirba, turi II grupės invalidumą, jai tų pinigėlių
maža, tad senoji iš pensijos perka vaistus, maistą. O kai pas
motiną neužsuka, nors pinigų neturi, Lolita vagia. Ji vagia,
kaip ir kiti narkomanai. Dabar dukrai labai blogai greitąja
išvežė į ligoninę. Gydytojas paklausė, ar senoji turi daugiau
vaikų. Ne, ji daugiau vaikų neturinti, tačiau prašo Dievą pagalbos,
kad greičiau baigtųsi dukters kančios. Lolita labai kenčia, tačiau
dar labiau kenčia motina, matydama savo vienturtėlę gyvą pūvančią.
Vaikystėje jai nieko negailėjo, buvo Lolita sportininkė, pasaulį
išmaišė. Netrūko nei grožio, nei gabumų. Iš paikumo įniko, pasipuikuoti
norėdama prieš drauges, girdi, kas čia tokio įdomu... O paskui
vis gilyn... Jai dabar keturiasdešimt metų, nuo dvidešimties pradėjo...
Ir niekaip negalėjo niekas perkalbėti, negalėjo sulaikyti. Motina
nieko gero nebesitiki dabar tik prašo Dievą palengvinti abiem
skausmą.
Toks vienas pavyzdys, rodantis, kokia baisi
yra ta bedugnė. Kaip atsargiai reikia lipti į savo gyvenimo kalną.
Deja, kad tai yra sunki liga, reikalaujanti
kur kas didesnio visuomenės, mokyklos, o svarbiausia, šeimos dėmesio,
dar ir dabar nesuvokiame. Nesuvokiame, nes nepakankamai tuo rūpinamės.
Kada buvo sprendžiamas klausimas, ar reikia tikrinti moksleivių
kuprines (ar kišenes), pasigirdo pasipiktinusiųjų balsai girdi,
tai vos ne nusikaltimas, peržengiantis visus paauglio neliečiamumo
kriterijus. Netgi to moksleivio tėvų atžvilgiu tai didžiai neetiška.
(Tačiau apie dažną Lietuvos miesto mokyklą slankioja svaigalų
prekeiviai. Ir paaugliai kartais budresnių mokytojų nuvaikomi
nuo jų mašinų. Tik tuo viskas ir baigiasi... ) Ko gi bijoti šiek
tiek pasiaukoti dėl bendro labo? Jei tu nerūkai ar nesibadai kvaišalais,
tai ir gėdos nepatirsi... nebūsi pažemintas. Tačiau jei jau esi
iš tų rato, stop! turi atsisakyti, ar būsi kontroliuojamas.
Bet kažkodėl į tai pas mus žiūrima labai pro
pirštus, kaltinami tik patys narkomanai. Jie jau tampa raupsuotaisiais
atstumtaisiais. Atstumtieji, nes gėda su tokiais bendrauti,
pripažinti juos esant kieno nors broliais ar seserimis, vaikais...
Kad ir kaip stengtumės nuo jų atsiskirti, užsimūryti
aukščiausiomis sienomis, šie kančios broliai yra mūsų tautos,
gal net giminės ar šeimos dalis. Vadinasi, ir mūsų dalis, tad
jiems reikalinga pagalba.
Ramygalos klebonas kun. Edmundas Rinkevičius
susitinka su žmonėmis, turinčiais šių problemų, ir sako, kad jie
yra labai įdomūs. Tačiau susitinka ne dėl to, kad išklausytų jų
nuodėmes ir duotų išrišimą. Kunigas juos gydo. Gydo nuo depresijos,
alkoholizmo, narkomanijos, kitų dvasios ligų.
Sužinojusi tai rengiausi plačiai diskusijai
opia tema, gana atviram kunigo pasakojimui, tačiau mūsų pokalbis
buvo labai trumpas. Kaip pasakė kun. E.Rinkevičius, tai yra individualus
ir ilgas darbas, darbas su kiekvienu ligoniu kitoks.
Jau aiškinti nereikia, kad dvasininkas skverbiasi
į palūžusio žmogaus psichiką, jo pasąmonės pasaulį, gerai jį išmano
ir koreguoja. Tai nėra paprasta. Reikia labai mylėti žmones, reikia
labai mylėti ir tą, kiekvieną, tą vieną, su kuriuo kalbiesi, dalijiesi
jo gyvenimu. Reikia mylėti jį ir pasidalyti šio žmogaus kančia.
Kunigui svarbus išganymo klausimas. Išganymas
kiekvieno, kurį susitinka, kuris štai kalbasi ir gal net neprašo
pagalbos. Pagalbos gal žmogus neprašo, bet ji jam reikalinga.
Dvasininkas tai jaučia.
O mes ne taip dažnai pagalvojame, kad reikia
rūpintis savo išganymu, dar rečiau susirūpiname kitų išganymu,
abejingai tardami tai kunigų darbas. Kodėl tik kunigų, o ne
tėvų, ne mokytojų, kodėl ne valstybės vyrų, kuriais patikėjome?
Gal jie gyvena tik šia diena? Išganymas su alkoholizmo, depresijos
ar narkomanijos gydymu turi bendras šaknis - norint pagydyti žmogų
nuo šių susirgimų reikia, kad jis pažintų Dievą, kad jį mylėtų
ir juo tikėtų. Jeigu jis tiki, Dievas jam padeda. Dievas padeda
pakilti ir išsilaisvinti iš nakties.
Kunigas dirba su alkoholikais, narkomanais,
bet daugiausia su depresija sergančiais ir turinčiais kitų dvasinių
problemų. Deja, alkoholizmu ir narkomanija dažniausiai susergama
iš gero gyvenimo, beribio pasitikėjimo savimi. Noras pabandyti,
noras viską išbandyti, galvojant, kad man nieko neatsitiks, aš
nesusirgsiu, baigiasi tragiškai. Žmogus ne Dievas, jo pažintinės
galimybės turi ribas, kai jos peržengiamos suyra harmonija.
- Kurie Dievą tiki, jiems galima padėti, - sako
kun. E.Rinkevičius. - Tačiau kurie Dievą netiki, jiems beveik
neįmanoma padėti. Toks žmogus neturi tikslo, neturi idealo - atsparos
taško. Jeigu jis turi tikslą, jis eina į tą tikslą, į tą šviesą.
Toje šviesoje jis gali gyventi per tikėjimą. Tai yra ilgas darbas,
konkretus, individualus darbas, skirtingas su kiekviena asmenybe.
Reikia prieiti, rasti raktą į jo širdį, pokalbių metu išsiaiškinti
skaudžius jo gyvenimo įvykius, nuo kurių prasidėjo liga. Rasti
raktą į širdį, kad žmogus atsivertų Dievo malonės veikimui. Dievo
malonės veikiamas žmogus gali augti ir tobulėti. Jeigu jis uždaro
duris Dievui, pasmerkia pats save, arba kaltina pats save, kaltina
kažką kitą, tėvus ar dar ką, tada jau nebeįmanoma iš depresijos,
alkoholio ar narkomanijos išlipti. Atsiverti Dievo malonės veikimui,
kaip šviesai, kaip langui į save. Gydymas užtrunka ilgai. Atvažiuoja
žmonės su įvairiomis dvasinėmis problemomis. Padedu. Su vienais
užtenka vieną du kartus pasikalbėti, o kitiems reikia dvidešimties
kartų. Man visi jie labai gražūs. Aš jų nesmerkiu. Kai kurių net
nepažįstu, kai kurie atvažiuoja ir po to, išsivadavę iš tų problemų.
Jaunimas anksti pradeda rūkyt... Galvoja, parūkysiu vieną kartą,
nieko man neatsitiks. Taip nėra. Jeigu pabando vieną kartą, kitą
kartą, tada jau atsiranda priklausomybė ir rimtai reikia stiprių
narkotikų. Lieka psichologinė priklausomybė. Ne fizinė, o psichologinė
priklausomybė yra svarbiausia.
Taip, tai tiesa, nors ir žiauri. Kaip jos išvengti,
kaip išgydyti šia visuomenės votį? Klausimas turi rūpėti ne vien
mūsų dvasininkams. Jeigu teigiamai vertinami iš kalėjimų paleidžiami
narkotikų platintojai ir perpardavinėtojai, jeigu alkoholiniai
gėrimai kiekvienoje parduotuvėje sustatyti prestižinėse, geriausiai
matomose vietose.
Ir krenta ašaros ne tik vargšės, niekieno neužstojamos
senutės, krenta jos ir didžių mūsų ponų, nes ir jų vaikai patenka
į tą raupsuotųjų sąrašą.
Apie jų gyvenimą pasakoti galima būtų labai
daug. Tik ne tam, kad pasimėgautume, lyg žiūrėdami baisią pasaką
ar kriminalą adrenalinui pakelti, ne. O tam, kad atvertumėte akis
ir širdis, pabudintume savo sąžinę.
© 2004 "XXI
amžius"