Žvilgsniai

Sovietinis paveldas
gyvuoja

Senamiesčiai, paminklai, bažnyčios, pilys – tai žymus mūsų kultūros paveldas. Mes jį vertiname, saugome. Tačiau kaip vertinti šiandieninį gausų šlykščiausių rusiškų keiksmažodžių paveldą? Ką jis duoda lietuvio dvasiai, kultūrai? Iš kur tie bjaurūs vienaukščiai, triaukščiai keiksmažodžiai į Lietuvą atkeliavo, visi gerai žinome. Pirmieji juos 1940-aisiais ant tankų atvežė sovietiniai kariai – „išvaduotojai“. Su rusiškais keiksmažodžiais susidūrę mūsų seneliai, tėvai jais bjaurėjosi. O vėliau tie kalbos „perliukai“ lydėjo mūsų vaikinus lageriuose, kariuomenėje. Jų iki soties prisiklausė lietuviai tremtiniai Krasnojarske, Igarkoje ir kitur. Be keiksmažodžių neapsieidavo milicijoje, taip pat kitose viešose vietose. Per penkiasdešimt metų rusiški keiksmažodžiai taip paplito kalboje, jog atsirado anekdotų: atseit šnekamoji lietuvių kalba, kaip ir vokiečių, turi artikelius (dalelytes, pridedamas prie daiktavardžių), nes beveik prie kiekvieno lietuviško žodžio pasakomas rusiškas keiksmažodis.

Jau penkiolikti metai gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Mūsų žemės nebemindo okupacinė kariuomenė. Veikia lietuviškos įstaigos. Nors ir sunkiai, keičiame įprastą sovietinio gyvenimo būdą, bet okupantų keiksmažodžių neatsisakome. Keikiamasi visur: mokyklose, jaunimo ir suaugusiųjų susibūrimo vietose, gatvėse, poliklinikų, įstaigų koridoriuose, autobusų stotelėse, net LNK televizijos „Dviračio šou“. Keikiasi ir paauglys mokinys, ir studentas, keikiasi ir solidus verslininkas, ir valdžios pareigūnas. Keikūnų amžius neribotas – nuo darželinuko iki senučiukės.

Seniau dar bandyta kažką daryti – mokiniams, kurie keikdavosi viešose vietose, mažindavo elgesio pažymį. Dabar to nebeliko. Taigi keikitės toliau… Štai konkretus vaizdelis – prie paradinių mokyklos durų būriuojasi gimnazistai. Jie kalbasi, rūko ir be perstojo keikiasi. Nejaugi negirdi mokytojai? Mato ir girdi, tik, nieko negalėdami padaryti, numoja ranka. Ką kalbėti apie paprastus mokytojus, jeigu mūsų valdžios viršūnei – Prezidentui – tokie dalykai buvo nesvarbūs. Kaip žinoma iš paskelbtų įrašų, Prezidentui artimas žmogus Jurijus Borisovas svaidėsi triaukščiais rusiškais keiksmažodžiais, o Prezidentas jo nesmerkė, nepyko. Galima manyti, kad jam tai buvo priimtina.

Kažkada didžiuodamiesi Lietuvą vadinome dainų šalimi. Šiandien dainos iš mūsų kasdienybės baigia išnykti, jų vietą užima keiksmažodžiai. Gaila, tačiau šis „istorinis“ paveldas pas mus yra gajus.

Ona BEINORYTĖ

Klaipėda