Žvilgsniai

Ateitininkai ieško atsakymų

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Tapo tradicija pirmąjį kovo savaitgalį Vilniaus krašto ateitininkams rinktis į akademinio savaitgalio renginius, vykstančius sostinėje. Toks malonus ir prasmingas savaitgalis buvo ir šiemet. Kol jaunimas lankė įsimintinas vietas, sendraugiai rimtai diskutavo A. Vienuolio gimnazijoje, susėdę už apvalaus stalo. Maloniai nustebino Ateitininkų federacijos (AF) pirmininko L.Sarapino pasakyta žinia, jog raštinė iš Kauno persikėlė į Vilnių ir jau veikia Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre. Sendraugiai maloniai sutiko ten pabudėti. Daug optimizmo kėlė kuopų globėjų pasakojimai.

Mokytoja Jadvyga Lapelienė iš Merkinės pasakojo: „Kuopoje yra penkiolika aktyvių ateitininkų. Kiti - jų apie dešimt - nėra tokie aktyvūs. Sąlygos darbui yra geros: mokyklos administracija pritaria, klebonas remia moraliai ir materialiai. Ateitininkai kuria ir realizuoja mažus projektėlius: mirusių mokytojų pagerbimas per Vėlines, iš rožių nupintas rožinis spalio mėnesį, vasario 11–ąją, Ligonių dieną, aplankomi ligoniai ir seneliai“.

Merkinė – viena gražiausių Lietuvos vietų. Gera pabūti gamtoje, pakeliauti. Vaikai mėgsta melstis, adoruoti Švč. Sakramentą. ,,Jie patys to prašo”, – teigia mokytoja J. Lapelienė.

Ateitininkės ketina užauginti daug baltų lelijų ir jų žiedais puošti savo grąžiąją Švč. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Bene didžiausia problema – pinigų stygius. Kaimo žmonėms nėra lengva sutaupyti dešimt ar dvidešimt litų vaikų kelionėms į sostinėje vykstančius renginius.

Šių dienų moksleiviai – labai užimti, daug mokosi. Todėl atostogas ir savaitgalius tikslinga panaudoti kelionėms. Tai ir aktyvus poilsis, ir gera ateitininkų reklama. Keliaudami ateitininkai ne tik daug sužino, bet ir gieda bažnyčiose, groja gitaromis per šv. Mišias. Valkininkų ateitininkai svajoja pagyventi vienuolyne. Jų svajonė tikriausiai išsipildys. ,,Reikia įžiebti taškus, kur gali atsirasti ateitininkai”, – sakė mokytojas Gintaras Augustinavičius iš Valkininkų. Jo manymu, ateitininkų renginius tikslinga organizuoti regionuose – kelionėms reikės mažiau pinigų, daugiau vaikų galės apsilankyti.

Rita ir Laima iš Švenčionėlių pasakojo, kad per devynerius veiklos metus į mokyklos bendruomenę buvo mėtytos sėklytės. Jos jau sudygo. Atsirado įžodį davusių ateitininkų branduoliukai. Mėgstamos diskusijos ,,Ką aš galiu padaryti būdamas mažas?”, ,,Mano geri darbai šiandien”. Gražūs kalbų žodžiai patikrinami kasdienybėje.

Per vaišes stalai buvo apkrauti skanėstais. Vienas stalas buvo pustuštis, tačiau prie jo taip pat buvo vaikų. ,,Pastebės ar nepastebės?” - svarstė globėjas. Nepastebėjo.

Prasidėjus vaišėms buvo pasakyta ,,stop”. Įvyko pasidalijimo pamokėlė. Pustuštis stalas tuoj pat pasidarė toks kaip kiti.

Švenčionėlių ateitininkų veikla peržengė mokyklos ribas – išėjo į bendruomenę. Renkami žaislai, drabužiai, maistas ir vežami skurstančioms šeimoms.

,,Sunku patikėti, kad ir dabar žmonės gali taip vargingai gyventi”, – dalijosi įspudžiais Rita. Kalėdų šventės, jaunimo dienos, mokytojų pagerbimas jau nebeįsivaizduojami be ateitininkų.

Leokadija iš Pabradės siūlė kurti ir dovanoti džiaugsmą kitiems – tuo ir gyvena ateitininkai. Jie savo rankų darbelius įvairiomis progomis dovanoja ligoniams, seneliams. Laima iš Ignalinos pasakojo, kad ateitininkų kuopa ,,Ežerų vaikai” užsiima pastoracine-socialine veikla. Jiems gera daryti ir dalytis, liudyti tikėjimą viešai. „Dalyvaujame Vilniaus katechetikos centro renginiuose ir tai, ką išmokstame, perduodame kitiems, - sakė mokytoja Laima Teteriukovienė.

Ateitininkės paskaitėlių ciklą ,,Gyvybė skaistume” skaito ne tik Ignalinos ir Švenčionių moksleiviams, bet ir dorinio ugdymo mokytojams. Šiais metais tęsiamas paskaitų ciklas ,,Drauge kelyje”. Šia tema organizuojamos diskusijų popietės Ignalinos gimnazijoje ir rajono mokyklose. Vykdomos susikaupimo vakarų programos – perduodama tai, kas išmokta vasaros stovyklose. Kuopa ,,Ežerų vaikai“ leidžia laikraštėlį ,,Viltis”. Tikybos kabinete yra literatūros apie skaistybę, meilę, draugystę. Šia literatūra mokiniai itin domisi.

Besiklausant kuopų globėjų pasakojimų, susidarė įspūdis, jog ateitininkų veiklos sėkmę lemia mokyklų vadovų geranoriškumas ir parama. Tikras paradoksas: Merkinėje, Valkininkuose yra ateitininkų kuopos, o Alytuje - nė vienos; Švenčionėlių ateitininkai peržengė savų mokyklų ribas, o Vilniuje žinoma tik viena kuopa. ,,Daugumos miesto mokyklų direktoriai vos pakenčia ateitininkus. Jei dirbi – gerai, jei nedirbtum - jiems būtų gal dar geriau“ - teigė tos kuopos globėja. Tad ką daryti miestų mokykloms? ,,Duokite kapelionų. Te mokyklose lankosi klierikai”, – siūlė išeitis sendraugiai. Diskusijoje dalyvavęs monsinjoras Gintaras Grušas sakė: ,,Trūksta kunigų. Prieškario Lietuvoje buvo pustrečio tūkstančio kunigų. Bepigu buvo gimnazijoms tuomet skirti kapelionus. Dabar - tik aštuoni šimtai, tik trečdalis, net ligoninėms trūksta kapelionų. Uoliai auklėkite katalikišką jaunuomenę, kad daugiau atsirastų pašaukimų. Kol kas dalį naštos turėtų prisiimti pasauliečiai.

Mokinių tėvai, kuopų globėjai, tikybos mokytojai turėtų pasisiūlyti klebonui į talką.

Idealu būtų, kad atsirastų veikli katralikiška bendruomenė ir pakviestų dalyvauti kleboną. Klierikai labai užimti, jų mokymosi programos įtemptos. Jie su jaunimu dirba per vasaros atostogas. Vienas jų atostogų mėnuo skirtas pastoraciniam darbui, kitas – poilsiui. Tą mėnesį jie praktiškai dirba su jaunimu. Ir Berčiūnų ateitininkų stovykloje vasarą dirbo du klierikai“.

Sendraugiams atrodė, jog ateitininkų pagausėtų susikūrus didesniam skaičiui katalikiškų mokyklų. Mons. G.Grušas pabrėžė: ,,Iškyla finansavimo problema. Jei valstybė visiškai finansuotų, katalikiškų mokyklų įsisteigtų daugiau. Taip pat iškyla pedagogų problema – sunku jų būtų rasti. Juk svarbu ne iškaba, bet esmė“.

Patirtis rodo, kad veikiančios katalikiškos mokyklos nepasižymi ateitininkų gausa. Teko girdėti, kad Vilniaus jėzuitų gimnazijoje ateitininkų nepakanka net vienai kuopai susidaryti.

Įdomu buvo pasiklausyti iš Čikagos atvykusios Ramunės Kubiliūtės pasakojimo. Ji galėjo išvardyti ne vieną šeimą, kurios visi nariai - ateitininkai: seneliai, tėvai, vaikai. Visi jie mielai važiuoja į stovyklas, nes nori susitikti su bičiuliais, lietuviškai pasikalbėti, kartu pasimelsti ir pabendrauti.

Nežinia, ar Lietuvoje kada nors ateis toks metas. AF pirmininkas L.Serapinas prisiminė keletą atvejų, kai ateitininkais tapo Dievo neišpažįstančių šeimų vaikai.

AF pirmininkas L.Serapinas ir Sendraugių sąjungos pirmininkas Vaidotas Vaičaitis kuopų globėjams siūlėsi nuvažiuoti į vietas, konsultuoti, dalyvauti renginiuose. Jie pritarė kuopų globėjų iškeltai idėjai, kad tikslinga kuo daugiau renginių organizuoti regionuose.

Vilnius