Žvilgsniai

„Aš – būsimas socialinis pedagogas teoriškai, praktiškai ne“

Jau šešeri metai, kai studijuoju socialinį darbą. Turėčiau būti arba užkietėjusi savo darbo, studijų fanatikė, arba… Man tinka tiktai antrasis variantas. Socialine darbuotoja dirbau pusę metų. To pakako, kad suvokčiau, jog, įdėdama maksimalų kiekį psichinių ir fizinių pastangų, gaunu minimalų materialinį atlygį. Aš juk tik žmogus, kuriam, be mėgstamo darbo, reikia dar ir valgyti, apsirengti, turėti kur gyventi. O kai po įtemptos darbo dienos, praleistos su autistais, grįžti namo ir mintys sukasi vis apie darbą, kai skrandis „urzgia“, o šaldytuvas tuščias, nes paskutiniai centai išleisti autobuso bilietui, tai pradedi suvokti, jog dirbi tam, kad egzistuotum. Kada nustoji mąstyti, svajoti, po truputį dingsta potraukis darbui. O ką jau kalbėti apie Lietuvos demografinės padėties gerinimą – aš tikrai nenorėčiau tapti dar viena statiste, stovinčia eilėje dėl socialinės paramos, kad turėčiau už ką vaikui nupirkti valgyti. Tad jau ketvirti metai dirbu visiškai kitokio pobūdžio darbą, kuris neturi jokios sąsajos su mano mokslais, kad ir kaip būtų gaila. Tačiau šis darbas užtikrina mano, kaip socialinio vieneto, vystymąsi ir leidžia man įgyvendinti savo svajones, leidžia tęsti studijas, už kurias gerais norais bei idėjomis pakeisti pasaulį nesumokėsi. O aukštojo mokslo diplomas yra dar vienas mažas laiptelis geresnio gyvenimo link, kurio aš atkakliai siekiu savo jėgomis. Niekada neatsisakau minties, kad grįšiu į socialinę sferą, nes idėjų ir jėgų yra, tik tereikia visai nedaug – sudaryti sąlygas dirbti. Manau, kad aš ne viena tokia, tik kažkodėl mes visi tylime ir dirbame už populiarųjį „minimumą“, nei pasakome „ne“ ir ieškome kitos išeities. Tikėkimės, kad šį mano straipsnelį perskaitę atitinkamų institucijų atstovai, Seimo nariai gal ir nesiims konkrečių veiksmų, bet dėl artėjančių rinkimų susimąstys, ar jiems reikalingas mano ir mano likimo draugų balsas. O kol kas aš tik teorinė socialinė pedagogė su pilnu krepšiu nepanaudotų resursų. Ar jie kam nors reikalingi?…

Rita RUDAITYTĖ
Vilnius