"XXI amžiaus" priedas jaunimui, 2004 m. rugsėjo 10 d., Nr. 9 (58)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Eucharistijos bičiulių sąjūdžio ištakos
ir raida 1969–1973 metais

Ramūnas LABANAUSKAS

Jaunimo kelionė
į Kryžių kalną

S. Gema Jadvyga Stanelytė

Apie Eucharistijos bičiulių (EB) veikimą Vilniuje jau buvo rašyta „XXI amžiuje” (2004 08 13, Nr. 60). Šio straipsnio tikslas - pristatyti skaitytojams šio sąjūdžio susikūrimo ir raidos pirmaisiais jo gyvavimo metais aplinkybes, organizacinės struktūros bruožus, jos kaitos priežastis bei eigą, Eucharistijos bičiulių sąjūdžio (EBS) grupelių plitimo atskiruose regionuose ypatumus.

Eucharistijos bičiulių sąjūdis nebūtų atsiradęs, jei ne pasiaukojama t.Pranciškaus Masilionio, SJ, (1902–1980) veikla sovietmečiu ugdant pasipriešinimo dvasią tarp pasauliečių (vaikų, jaunimo, moterų) ir kunigų. 1948-1949 metais mokinius jis būrė į vadinamuosius Eucharistijos mylėtojų būrelius, o kunigus nuo šeštojo dešimtmečio antrosios pusės pradėjo telkti į vadinamąjį Eucharistinį kunigų sąjūdį. Kunigai S.Tamkevičius, A.Svarinskas, J.Zdebskis, P.Dumbliauskas ir daugelis kitų jo išugdytų kunigų septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje tapo žymiais katalikiškojo pasipriešinimo vadais. Ne vienas jų darbavosi ir su Eucharistijos bičiuliais.

Tačiau didžiausią įtaką EBS atsirasti turėjo 1947 metais įkurtos Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos veikla. Specialiu jos tikslu t.Masilionis buvo numatęs darbą su jaunimu, dėl ko susilaukė ypač didelio dėmesio iš sovietų valdžios, norėjusios visomis įmanomomis priemonėmis apsaugoti jaunimą nuo „neigiamos” kunigų ir vienuolių įtakos. Siekiant priversti eucharistietes atsisakyti darbo su jaunimu, kaip pretekstu pasinaudota faktu, kad jos neturėjo Vienuolijų kongregacijos patvirtinimo ir beveik 20 metų veikė vadovaudamasis tik laikinąja regula. 1967 metais vysk. J.Labukas pasiūlė t.P.Masilioniui parašyti konstituciją, kurioje nebūtų nurodytas darbas su jaunimu. Kongregacijos įkūrėjas atsisakė. Tačiau sutiko kongregacijos vyresnioji s. Jonė Juozapaitytė. Vyskupas, remdamasis Vienuolijų kongregacijos 1967 m. lapkričio 6 d. protokolu Nr. 3243/47, patvirtinusiu naująją konstituciją, 1969 m. vasario 22 d. išleido dekretą, leidžiantį kongregacijai veikti nauju statusu. Tačiau daliai seserų likus ištikimoms t.P.Masilioniui, vienuolija skilo. Beveik neabejotina, jog vienuolijos suskaldymas - sėkmingai įgyvendinta sovietinio saugumo operacija: nepriklausomybės metais paaiškėjo nebuvus jokio protokolo Nr.3243/47, o keistas vyskupo delsimas paskelbti jį gavus – tai padaryta 1968 metų gegužę - tik sustiprina įtarimus.

Praėjus kelioms savaitėms po Vatikano sprendimo paskelbimo, t.P.Masilionio kongregaciją perėmė savo globon ištremtieji vyskupai Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius, tuo sudarydami sąlygas dar energingiau tęsti jaunimo katechizacijos darbą. Atsiskyrusi nuo KGB veikiamo vysk.J.Labuko, vienuolija sparčiai gausėjo ir tapo viena reikšmingiausių katalikiškojo opozicinio sąjūdžio sudedamųjų dalių - kartu tai esminė EBS atsiradimo prielaida.

Eucharistinio Jėzaus seserims būdingi bruožai - atvirumas pasauliui ir apaštalinis veiklumas, sąmoningas naudojimasis visomis civilizacijos teikiamomis galimybėmis, pastangos neatsilikti nuo visuomenės, mokslo pažangos ir siekti kuo geresnio išsilavinimo bei eucharistinis pamaldumas - tapo ir EBS dvasinio savitumo pagrindu. Tuo tarpu paties kongregacijos įkūrėjo įpareigojimas seserims dirbti vadinamosios vadų sistemos pagalba, dvasiškai vadovaujant skirtingo amžiaus bei socialinių pasauliečių grupių lyderiams (vadams), nulėmė EBS organizacinę struktūrą. Seserys rėmėsi t.P.Masilionio darbo su mokiniais – minėtais Eucharistijos mylėtojais - patirtimi pokario metais. Tuomet pamaldesniems vaikams jis pavesdavo vadovauti mokinių būreliams, taip beveik visus vienos ar kitos mokyklos mokinius įtraukiant į reguliarų šv.Mišių lankymą.

Eucharistijos bičiulių idėjos pagrindas – eucharistietėms 1969-aisiais kilęs sumanymas išplėsti tradicinę joms velykinę adoraciją iš Didžiojo ketvirtadienio į Penktadienį tarp pasauliečių, paskatinant juos dalį paros paskirti bendravimui su Jėzumi - mokyti gyventi Dievo akivaizdoje. Idėją suformulavo s.G.Stanelytė. Konkrečių veiksmų ją paskatino imtis pranašiškas sapnas – ji susapnavo didelį kalną, padengtą ostijomis, simbolizuojančiomis būsimuosius bičiulius. EB idėją palaimino vysk. V.Sladkevičius, pažadėdamas iki mirties save laikyti Eucharistijos bičiuliu. Šį s.Gemos sumanymą visiškai parėmė ir t.P.Masilionis.

Sąjūdžiui pavadinimą sugalvojo pati s.Gema pagal t.P.Masilionio giesmės „Radau bičiulį didį, didį...“ žodžius. Analogiškai kongregacijos pavadinimui, šio sąjūdžio dalyviai iš pradžių buvo vadinami Eucharistinio Jėzaus bičiuliais. Tik vėliau, įforminant organizaciją, pavadinimas modifikuotas į Eucharistijos bičiulių sąjūdžio pavadinimą. Būta sumanymų jį pavadinti Eucharistijos karžygiais - prieš karą jėzuitai buvo sukūrę taip pavadintą vaikų organizaciją, sovietmečiu Rytų Lietuvoje irgi būta grupelių, įvardijančių save Eucharistijos karžygiais ar karžygėliais.

Pirmieji reikalavimai (ar, greičiau, pageidavimai) bičiuliams buvo kuklūs: pasirinktą pusvalandį per parą mąstyti apie Jėzų, kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį atlikti išpažintį ir priimti Komuniją. Nebuvo numatyta jokių susirinkimų - tiesiog tie, kurie pasiryžo reguliariai adoruoti Jėzų, susirinkdavo pasidalyti patyrimu, o s.Gema galbūt jiems patardavo, pamokydavo juos ne tik susikaupti, bet ir aukotis. Ilgainiui pradėti rengti susitikimai su vienuolėmis ir kunigais, galinčiais jiems paaiškinti tikėjimo tiesas. Prisiimtas įsipareigojimas bent pusvalandį per dieną paskaityti katalikiškos literatūros. Galiausiai atsirado poreikis dalyvauti rekolekcijose.

Pagal šiuo metu turimus duomenis, galima spręsti, kad EBS prasidėjo Vilijampolėje. Tai nulėmė jos bažnytinio gyvenimo organizatorių aktyvumas. Didelės reikšmės turėjo, sovietinei valdžiai toleruojant, nuo 1964 metų vėl atgimęs šventų vietų lankymas - ekskursijos. Jų organizatorių nebuvo daug, tarp tikinčiųjų jie buvo žinomi visame Kaune: V.Maciulevičienė, gyvenusi kaip tik Vilijampolėje, Juozas Barysas (V.Maciulevičienė jį pažinojo kaip senuką Borisą), glaudęsis prie Karmelitų bažnyčios, Bronė Samsonaitė (tačiau, atrodo, KGB inspiruojama ji rengdavo ekskursijas tik pas valdžios toleruojamus kunigus), galbūt Vytautas Volskis, gyvenęs Žaliakalnyje. Žinomiausia jų - V.Maciulevičienė, dirbusi komise pardavėja ir turėjusi galimybę rasti transportą. Kelionės į atlaidus prasidėjusios apie 1964-uosius (tiesa, V.Maciulevičienė teigia tokias keliones pradėjusi rengti tik nuo 1969 – 1970 metų, nors, S.Subačienės manymu, ji kartu su A.Miklyčiene - mokytoja, tuo metu dėl ligos jau nedirbusi - dar gerokai prieš 1969-uosius buvo pagrindinės Vilijampolės bažnytinio gyvenimo organizatorės).

Kaip matyti iš B.Samsonaitės atvejo, valdžia žinojo apie tokias ekskursijas, bet neteikė joms didesnės reikšmės, gal tik pakreipdavo naudinga sau linkme. Tuo tarpu ekskursijose užsimegzdavo pažintys, kurios vėliau suvaidino didžiulį vaidmenį sparčiam bičiulių paplitimui. Pasibaigus ekskursijai, maldininkai dar susirinkdavo, pasidalydavo įspūdžiais - ryšiai nebenutrūkdavo. Neatsitiktinai ekskursijų organizatoriai tapo ir vienais iš katalikiškojo gyvenimo organizatorių: V.Maciulevičienė vadovavo Vilijampolės EB, J.Barysas - kraštotyriniam Karmelitų bažnyčios būreliui. Taigi Kauno katalikiškąjį gyvenimą organizavusius asmenis siejo giminystės, profesiniai ir kitokie ryšiai – paprasčiau tariant, pasitikėta tik tais, kurie gerai pažinoti - giminaičiais, bendramoksliais, bendradarbiais, tais, su kuriais nuolat buvo susitinkama bažnyčioje.

Kita tikinčiųjų bendravimo forma - pamaldžių moterų („davatkų“) susiėjimai maldai. Tokiuose pasisėdėjimuose, anot V.Maciulevičienės, būdavo meldžiamasi, bendrai papietaujama, pasikalbama. Vilijampolėje maldos sambūriuose dalyvaudavo apie dešimt moterų: minimos A.Miklyčienė, V.Maciulevičienė (susipažinusi su ja kelionėse), Repšienė (žygeivio R.Repšio motina) S.Subačienė, O.Česnavičienė, Genutė, Liuda, Stasytė ir kt. Visos šios moterys, vos ne kasdien susitikdavusios bažnyčioje, laikytinos Vilijampolės bažnyčios aktyvu.

Eucharistiečių atėjimas į pamaldžių moterų maldos susibūrimus žymi kokybiškai naujo etapo pradžią. Jos aiškindavo tikėjimo tiesas, nevengdavo kalbėti apie tikėjimo suvaržymus Lietuvoje, pradėjo kviestis veikliuosius kunigus. Patys bičiuliai, bandydami paaiškinti, kodėl Vilijampolėje prasidėjo EBS, akcentuoja pažinties su eucharistietėmis svarbą. Neatsitiktinai pirmieji susirinkimai vyko Aleksote, pas s.J.Kuodytės studijų draugę gydytoją Olgą Intaitę -Andriuškevičienę, KGB apibūdintą kaip kun. J.Zdebskio „ryšį“. Ją pažinojo ir pas ją lankydavosi kas mėnesį, jos vyro mirties metinėse, taip pat ir V.Maciulevičienė - ji, beje, pažinojo ir V.Volskį, gyvenusį Žaliakalnyje ir jau seniai buvusį saugumo akiratyje. Pastarasis rimtesnės veiklos neišvystė - jo sūnus Aloyzas, prasidėjus EBS, įsitraukė į Vilijampolės grupę.

S.J.Kuodytė savo įsitraukimo į Vilijampolės EBS grupelę vienu motyvu laiko norą „išnaudoti“ kunigus J.Zdebskį ir S.Tamkevičių (1969 metais jiems buvo atimti registracijos pažymėjimai). Tokie susirinkimai Vilijampolėje, jau dalyvaujant minėtiems kunigams, iš pradžių vyko pas jos brolienę, po to pas S.Subačienę, Stašauskienę. Nors, aišku, s.Kuodytės pažintis su Vilijampolės aktyvistėmis užsimezgė anksčiau: su A.Miklyčiene - apie 1964-1965 metus, matyt, apie tą laiką susipažino ir su V.Maciulevičiene jos organizuotoje kelionėje. Aišku, pasitarnavo s.Kuodytės profesiniai ryšiai: Bronelė, pas kurią Kalpoko gatvėje vyko vieni pirmųjų bičiulių susirinkimų, ir Borutienė buvo stomatologės.

Neabejotina, jog s.J.Kuodytės iniciatyva apie 1968 metus (V.Maciulevičienė visada tardavosi su ja) pradėtos rengti vadinamosios apaštalinės kelionės pas veikliuosius kunigus A.Svarinską, P.Račiūną, V.Jalinską, A.Šeškevičių, J.Lauriūną, A.Bulotą, B.Antanaitį, vysk. V.Sladkevičių jiems paremti. Greičiausiai jos dėka į Vilijampolę rekolekcijų pravesti atvykdavo kun. P.Račiūnas. Vilijampolės bičiuliams susirinkimus jis pravesdavo ir Palangoje, kopose.

Kitas svarbus taškas - Kulautuva. Čia šeštajame dešimtmetyje klebonavo kun. A.Svarinskas, zakristijonu dirbo vėliau nelegaliai šventimus gavęs kun. P.Našlėnas, gyveno kun.A.Svarinsko sesuo su šeima. Vietos mokykloje dirbo trys aktyvios tikinčios mokytojos: Ona Butkevičienė, Stasė Jasiūnaitė ir Brazauskienė. Jos septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntajame dešimtmetyje įsitraukė į tikinčiųjų organizavimą: O.Butkevičienė - tiesiogiai į EBS, Brazauskų šeima veikė Aukštuosiuose Šančiuose, o S.Jasiūnaitė tikinčiųjų susibūrimus organizavo savo namuose Kulautuvoje. Juose dažnai kalbėdavo kun.P.Našlėnas. Jį pas S.Jasiūnaitę pakviesdavo minėtos Vilijampolės moterys.

A.Miklyčienės iniciatyva kun. P.Našlėnas apie 1968-uosius pradėtas kviesti ir į Vilijampolės susibūrimus (jos vyras buvo kilęs iš to paties krašto ir mokęsis toje pačioje gimnazijoje). Bičiulius palaikė Vilijampolės bažnyčios vikaras kun. Jonas Babonas, KGB greta kun.J.Zdebskio ir S.Tamkevičiaus laikytas vienu „ekstremistiškiausių“ kunigų, nors bičiulių prisiminimuose jis rečiau iškyla - tik V.Maciulevičienė jį prisiminė.

Turbūt A.Miklyčienės pažintis su kun. J.Lauriūno seserimi Ieva Laurusevičiūte – pas ją vasarodavo – nulėmė tai, jog atoki pastarosios sodyba Raudondvaryje nuo 1969-ųjų virto rekolekcijų vieta eucharistietėms (iki 1974m.) bei Kauno pamaldžių tėvų vaikams. I.Laurusevičiūtė gerai pažinojo ir S.Jasiūnaitę, O.Intaitę – Andriuškevičienę bei M.Jaugelienę (kun. V.Jaugelio motiną).

Betarpišką EB pradžią reikėtų sieti su s. Gemos pasirodymu Vilijampolės tikinčiųjų susirinkimuose. Esama kelių kiek skirtingai šį momentą nušviečiančių liudijimų. S.Subačienė teigia, jog apie Eucharistijos bičiulius ji pirmą kartą išgirdo pas Stašauskienę, vadinamą rožių karaliene (ji augino rožes). S.Gema tąkart pasakiusi: „Čia mes ... Eucharistijos bičiulių, bet čia niekas neregistruos, niekas pavardžių nerašys... kiekvienas turėkit širdy, kas ką norit atsiveskit, kuriuos jau žinot“. Daugelis apklaustųjų prisiminė pas Stašauskienę susirinkimus vykus nuolat. Tuo tarpu V.Maciulevičienei, laikytinai viena Vilijampolės grupės vadų, susirinkimai pas Stašauskienę niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių maldos susirinkimų – pasisėdėjimų vardinių ar kitomis panašiomis progomis. Jai EB pradžia labiau siejasi su A.Miklyčienės prašymu pasveikinti s.Gemą vardinių ar gimtadienio proga kartu su Ričardu Repšiu bei Donatu Samėnu.

EB susirinkimai vykdavo pas vieną ar kitą grupelės narį pakaitomis, dažniausiai privačiuose namuose. Priimdavo: Panerių gatvėje - Bronius ir Kristina Puodžiūnai, Mitkai, senieji ir jaunieji Miklyčiai, Jaugeliai, S.Subačienė ir kt. Pirmaisiais metais Vilijampolės grupelės susirinkimus dažniau pravesdavo s. J.Kuodytė. Tuo tarpu s.Gema, prioritetu laikiusi būtinybę paskleisti bičiulių idėją visoje Lietuvoje, savaitgalius praleisdavo kelionėse.

Grupelėse iš pradžių tebuvo vien moterys, paskui įsitraukė vyrai, o paūgėję - ir vaikai. Lydere laikytina V.Maciulevičienė. Jos padėjėjas („adjutantas“) V.Butkevičius. Grupelės branduolį sudarė apie 20 žmonių. Minėtini šie asmenys: A.Miklyčienė, jos sūnūs Antanas ir Kęstutis, V.Maciulevičienė, S.Subačienė, O.Česnavičienė, Stašauskienė, B. ir K.Puodžiūnai, R.Repšys, D.Samėnas, V.Snieška, R.Butkevičiūtė, K.Rugevičius, A.Volskis, S.Vaičaitis iš Juodaičių, Sabulytės, A.ir V.Jaugeliai, jų motina Monika, D.Snieškienė, E.Šiugžda, Gudelienė ir kt.

Be Vilijampolės grupelės, Petrašiūnuose taip pat aktyviai veikė EB kuopelė. Bičiulių atsiminimai neabejotinai leidžia tvirtinti jos pradžią buvus prie Karmelitų bažnyčios veikusiame inteligentų - kraštotyrininkų – būrelyje, kuriam vadovavo buvęs ateitininkas, tuo metu jau pensininkas J.Barysas, neabejotinai laikytinas bičiuliu - V.Maciulevičienė EB ženkliuko idėją priskyrė jam. Buvo suburtas jaunimo chorelis, vykdavo adoracijos, organizuotos ekskursijos į žymių žmonių gimtąsias vietas. Būrelio veikloje dalyvavo P.Varnas, P.Plumpa. J.Baryso 1969 metais privačiame name (Aušros g). suorganizuotos kun.J.Zdebskio rekolekcijos davė postūmį s.A.Raižytei (ilgametei Petrašiūnų EB grupelės vadovei) imtis organizuoti jaunimą. Karmelitų būrelio aktyvi veikla KGB neliko nepastebėta – KGB ataskaitose pažymima, jog „pensininkas fanatikas Barysas“, dvi vienuolės kultūrietės ir buvęs Skarulių bažnyčios vargonininkas dalyvauja vienoje iš vienuolių ir pasauliečių fanatikų „brigadų“ veikloje. Visi šie duomenys leistų spėti, jog Karmelitų ir Vilijampolės grupelės vienalaikės, - jei tai pasitvirtintų, tektų peržiūrėti pastarosios prioriteto teoriją.

Kaune panašių jaunimo būrelių būta ir daugiau. Vienas tokių - Martos būrelis prie Viešosios bibliotekos. S. A. Raižytė KGB ataskaitose apie 1971 metus, greta Aldonio ir Imukaitės, minima kaip dalyvaujanti „Elektroprojekto“ grupės (vad.Vitkus) susirinkimuose. 1971-aisiais KGB konstatuoja „reakcinės religininkų“ dalies „suaktyvėjimą net iki įvairių konspiratyvinių sambūrių rengimo ir ideologiškai kenksmingos literatūros platinimo“.

Tuo pat metu EB grupės kūrėsi ir kitose Lietuvos vietovėse. Anot vaizdingo O.Pranckūnaitės posakio, žinia apie EB nuaidėjo per Lietuvą žaibo greitumu. Turima faktinė medžiaga visiškai patvirtina jos vertinimo pagrįstumą - iki 1971-ųjų EB jau būta daugelyje Lietuvos miestų.

EB idėją s. Gema pirmiausia pristatė šiauliečiams. Į pirmąjį susirinkimą eucharistietė Ieva sukvietė penkis pamaldžius vyresnio amžiaus vyrus. Susirinkimas galėjo vykti pietinėje miesto dalyje, pas vyrą invalidą. Būta apie 30 bičiulių, kuriems vadovavo M.Jurevičius. Taip pat minėtini V.Ivanovas, Z.Mištautas. S.Gema Šiauliams skyrė didelį dėmesį – neatsitiktinai šiaulietė G.Bružaitė tapo jos artimiausia pagalbininke. S.A.Raižytei net kilo įspūdis, jog s.Gema Šiauliuose tuo metu turėjo savo grupę.

Panevėžyje būta dviejų grupių - prie Šv.Petro ir Povilo bažnyčios (Senamiesčio grupė) ir Katedros. Pirmiausia bičiulių atsirado prie Šv.Petro ir Povilo bažnyčios, kurioje jau nuo seno būta gyvo parapinio gyvenimo, drąsių kunigų (pasirašiusių reikalavimą sugrąžinti vysk. J.Steponavičių), aktyviai veikė vargonininkas Antanas Aleksandravičius, kuris, s. Gemos paprašytas, ėmėsi vadovauti ir bičiuliams. Tai galėjo įvykti jau 1969 metais, nes s.O.Norkutė, būrusi vaikus prie Katedros, mini, jog 1968-aisiais jai kilusi mintis vaikščioti per butus ir rinkti jaunimą – „tai maždaug tuo metu prie Senamiesčio bažnyčios jau veikė bičiuliai“. Šią grupelę sudarė daugiau vyresnio amžiaus vyrai ir moterys. Gi Katedros EB atsirado kiek kitokiomis aplinkybėmis - čia būta s.O.Norkutės suburto jaunimo ir vaikų. Pasiklausę s.Gemos Senamiesčio bažnyčioje, jie tiesiog nutarė pasivadinti bičiuliais. 1970-1971 metais Katedros grupė jau veikė aktyviai.

Biržuose grupę subūrė medicinos seserimi dirbusi A.Šukytė - ją s.Gemai rekomendavo t.A.Šeškevičius, tuo metu klebonavęs Molėtuose. Ši aplinkybė leidžia bent apytiksliai nustatyti EB atsiradimo Biržuose datą - tai galėjo būti tik iki jo suėmimo 1970-ųjų rugsėjį, nes, jam grįžus po metų, bičiuliai savo veiklą Biržuose jau buvo išplėtoję. EB kūrimosi šiame mieste aplinkybės charakteringos ir daugeliui kitų grupių: A.Šukytė po darbo nuėjusi į vakarines šv.Mišias ir tiesiog pradėjusi gaudyti moteris, siūlydama joms ateiti pasiklausyti s.Gemos. Prikalbinusi dešimt - tokia ir buvusi EB Biržuose pradžia.

Šiaurės Lietuvoje bičiulių dar galėjo būti Pakruojyje, neabejotinai - Pasvalio rajone: s.Gema prisimena retkarčiais čia atvažiuodavusi; 1973 metaus nešant kryžių dalyvavo Alfonsas Prakaitis (galbūt tai J.Šileikio sąraše įrašytas miškininkas iš Pasvalio). Bičiulių būta Vaškuose. Kirkliniuose klebonavęs t.P.Masilionis galėjo bent jau savo parapijiečius informuoti apie EBS. S.Gema atvažiuodavusi į Kupiškį, jai padėdavo s.Veronika, SJE, ten labai aktyviai dirbo Sokų šeima. Kupiškyje vykdavo visos Lietuvos bičiulių rekolekcijos.

Prienų rajone EB atsirado dėl ankstesnių tikinčiųjų susibūrimų. Būta kelių židinių: tikintieji rekolekcijoms rinkdavosi pas mokytoją J.Eidukevičių, Liudą Šulinską Prienuose ir Reginą Buzienę Bačkininkuose. Rekolekcijas jiems pravesdavo tuo metu be registracijos pažymėjimų likę kunigas J.Zdebskis bei S.Tamkevičius. Apie 1969 metus Nijolei Cicėnaitei, SJE, pasiūlius, visi dalyvavusieji šiuose susibūrimuose tapo Paguodos angelais. Maždaug 1971-aisiais S.Belickienei pasikvietus s.Gemą į Prienus, po jos kalbos pereita į EB. Jų susirinkimai vykdavo Prienuose, juose dalyvavo Eidukevičiai, Grigoniai, Buzai ir kt.

Klaipėdoje EBS įsikūrė apie 1970 metus. Jiems (o taip pat ir Palangos EB) vadovavo Marijos tarnaičių kongregacijai priklausanti s.T.Steponavičiūtė. Bičiulių veikloje dalyvavo apie 40 šeimų - taigi apie 120 žmonių. Tarp aktyvesnių paminėtini: Irena Česnauskienė, Ona Jokšienė, Ignas Petrauskas, galbūt Ripinskiai.

S. Gema Žemaitijoje daugelį vietovių aplankė, tačiau susiduriama su chronologiniu neapibrėžtumu. Ji mini kelis kartus važiavusi į Šilutę, lankiusi Rietave, Plungėje, Jurbarke. Mažeikiuose darbavosi Sofija Remezienė, tačiau nežinia, ar aptariamu laikotarpiu, nors s.G.Bružaitė prisimena iki 1974 metų ten buvusi. Neabejotinai iki 1973-iųjų EBS įsikūrė Kretingoje (vadovavo Marijos tarnaičių kongregacijai priklausiusi buvusi mokytoja s. J.Žiliūtė, su paskaitomis važinėjusi po Lietuvą, ypač Šiaulius ir Klaipėdą), Kelmėje, Kuršėnuose, Radviliškyje, galbūt Raseiniuose. Mons. Vincentas Vėlavičius EB organizavo Skaudvilėje.

Apibendrinant galima teigti, jog bet kuriuo atveju EB idėją paskleisdavo pati s. Gema, tačiau jų įsikūrimo aplinkybės skyrėsi. Vienu atveju s. Gema ateidavo į jau egzistuojantį tikinčiųjų sambūrį (Vilijampolės, Prienų, Panevėžio Katedros, galbūt ir Klaipėdos grupės), kitais atvejais ji pati kreipdavosi į iniciatyvius žmones - vienuoles ar pasauliečius - prašydama sukviesti tikinčiuosius (Biržai, Panevėžio Senamiesčio grupė, Šiauliai).

S.Gema per mėnesį apvažiuodavo visą Lietuvą, apsistojusi kurioje nors vietoje visam savaitgaliui (Klaipėdoje, Šiauliuose ar Panevėžyje). Išryškinant EBS paplitimo geografinius dėsningumus, matyti, jog EB būta didžiuosiuose Lietuvos miestuose, išskyrus Vilnių, o taip pat Šiaurės Lietuvos bei Žemaitijos miestuose ir miesteliuose. Aukštaitijoje EB idėja aptariamu laikotarpiu neprigijusi, nors s. Gema su paskaitomis lankėsi Švenčionyse, Saldutiškyje, Ramygaloje, Kėdainiuose.

Atskirose vietovėse ilgainiui susikurdavo naujos grupelės, joms atskylant nuo senosios, kai jos dydis viršydavo maksimalią (optimalią) 20-30 asmenų ribą (daugiau kambaryje netilpdavo). Pasiekus šią ribą, dalis grupelės narių, susibūrę apie naują lyderį, sudarydavo savo grupelę - tarsi atsipumpuruodavo nuo pagrindinės grupės. Visų pirma jaunimas, be to, pastebimas paties jaunimo skaidymasis pagal pomėgius (interesus). Kaune šis procesas ypač gerai pastebimas. Kun.R.Repšys prisimena: „ Iš pradžių jaunimas rinkosi ... Miklyčių namuose. ... jaunimo ratas vis didėjo, ir ėmėme ieškoti susirinkimams kitų vietų.Taip atsidūrėme Butkevičiaus namuose“.

Vilijampolės grupės skaidymosi pradžiai nustatyti tinkamiausia R.Butkevičiūtės pateikta įvykių chronologija. Neabejotinas atskaitos taškas - Butkevičių persikėlimas į Kauną 1972-ųjų vasarą. Tai leidžia spręsti, jog 1971 metų antrojoje pusėje – 1972 metų pradžioje jaunimas jau rinkosi atskirai R.Kalpoko gatvėje, pas stomatologę Bronelę. Be Butkevičių, grupelei priklausė Ričardas (Repšys), Donatas (Samėnas). Butkevičiams persikėlus, rinktasi jų namuose. Skaidymasis tęsėsi: R.Butkevičiūtė turėjo savo būrelį (dalyvavo apie dešimt jaunuolių) tėvų namuose, o kai kurie jaunieji Eucharistijos bičiuliai (tarp jų V.Butkevičius, V.Abraitis) rinkdavosi ir pas Loretą, Daugirdo gatvėje.

1972 metų rudenį į EBS gretas įsitraukė dalis iš provincijos atvykusio ir profesinėse technikos mokyklose pradėjusio mokytis jaunimo - tarp jų V.Abraitis iš Kudirkos Naumiesčio, apie bičiulius sužinojęs tų metų vasarą pas kun.A.Svarinską vykusiame jaunimo susitikime. Savo ruožtu dalis Kauno bičiulių studentų, 1973-1974 metais baigusių mokslus, išsiskirstė po Lietuvą, paskleisdami bičiulių idėją dar plačiau.

1973-iaisiais savo grupelę subūrė R.Repšys, kartu su savo draugu D.Samėnu patraukęs ir kitus katalikiškojo sparno žygeivių veikloje dalyvavusius studentus. Jos lyderiai: R.Repšys, V.Snieška, D.Snieškienė, Š.Boruta (įsitraukė 1973 m.). Dalyvavo taip pat Danutė Borutienė (Š.Borutos žmona), E.Šiugžda, L. Šiugždienė, Virginijus Mačikėnas, Jūratė Šivickaitė - iš viso apie 20-30 žmonių. Rinktasi Borutų tėviškėje, pas Ričardą, Seinų gatvėje, prie Girstupio ir kt.

Visi toms Vilijampolės grupės pagrindu susiformavusioms grupelėms priklausantys bičiuliai kartais susirinkdavo bendrai - dažniausiai Butkevičių namuose (Molėtų g.), nuo 1973-iųjų tapusiais ryškiausiu viso Kauno katalikiškojo jaunimo centru. 1973 m. kovo 19 d., Šv. Juozapo dieną, buvo surengtas pirmasis masinis, KGB dėmesį atkreipęs susiėjimas - dalyvavo apie 60 žmonių. Susirinkime kalbėjo kun.J.Zdebskis. Tuoj po to sekė represijos prieš kraštotyrininkus, tačiau bičiulių jos neužkliudė.

Petrašiūnų ir Vilijampolės bičiuliai kartais susieidavo bendruose renginiuose – 1972-ųjų rugpjūtį grįžusiam iš įkalinimo kun.J.Zdebskiui surengtos iškilmingos sutiktuvės. Neaišku, ar prisidėjo Senamiesčio (Katedros) grupė, kuriai galbūt vadovavo V.Abraičio močiutė Onutė.

Kituose miestuose, dėl duomenų stokos, grupelių skaidymosi procesas sunkiau atsekamas. Nors žinoma, jog Šiauliuose ilgainiui pradėti rengti atskiri susirinkimai jaunimui, suaugusiesiems, šeimoms. Būta studentų grupių. Skaidymąsi galima įžvelgti ir Panevėžyje. Pavyzdžiui, A.Aleksandravičius, vienos Panevėžio grupelių vadovas, nieko nežinojo apie susirinkimus, vykstančius pas O.Pranckūnaitę. Prie Katedros grupės veikė įvairios užsiėmimų grupės. Pagal amžių grupelės narius paskirstydavo ir Prienuose. Visgi susidaro įspūdis, jog tik Kaune veikė stabilios, turinčios savo lyderius grupelės, atsipumpuravusios nuo pagrindinės grupės.

Kalbantis su bičiuliais išryškėjo kai kurių jų pastangos užtušuoti vadų egzistavimo faktą („Eucharistijos vadai buvo tokie, bet tik pro forma“; „Mes dažnai tų vadų ir nepažinojome“), geriausiu atveju laikant juos ryšininkais informacijai pasikeisti tarp grupelių. Polinkis neigti struktūrinį EBS pobūdį, matyt, laikytinas autentišku grupelėse vyravusios broliškos atmosferos pasireiškimu. Jo nereikėtų sureikšminti: nors ir pripažįstant dvasinio ryšio, jungiančio bičiulius, svarbą, organizacinis pradas lengvai įžvelgiamas jau vien lyderių atsakomybėje už sėkmingą susirinkimo pravedimą. Juo labiau jog kitiems – ypač eucharistietėms (s. Gerarda – būta „vadų valdybos“) - vadų institucijos (sistemos) egzistavimas nekėlė jokių abejonių.

Vadų institucija neatsirado iš karto - tik devintojo dešimtmečio pradžioje, kai s. Gema pradėjo ilgesniam laikui išvykti į misijas, pasauliečiai visiškai perėmė vadovavimą EB sąjūdžiui. Tačiau, vadovaudamasi t.P.Masilionio priesakais, ji nuo pirmų sąjūdžio dienų rūpinosi vadų ugdymu: pastebėjusi energingesnius žmones, pasistengdavo juos iškelti, faktiškai padarydavo grupelių vadais, skatino iniciatyvą - net dalyvaudama susirinkimuose, leisdavo kalbėti kitiems.

Aukštesnės vadų rengimo pakopos pradžią žymi grupelių vadų sukvietimas į vien jiems skirtas rekolekcijas. Jos žymi ir vadų institucijos formavimosi pradžią. Dauguma dalyvavusiųjų sutaria, jog jos įvyko Raudondvaryje, pas kun. J.Lauriūno seserį I.Laurusevičiūtę (išimtis - M.Genytė: jos manymu, rekolekcijos galėjusios vykti Kulautuvoje, pas vienuoles). Jas vedė kun. S.Tamkevičius. Vėliau rekolekcijos vadams - vadinamosios uždarosios rekolekcijos - vykdavusios dažniausiai pas t. Stanislovą ( kun.M.Dobrovolskį). R.Butkevičiūtė Jurkuvienė prisimena s.Gemą ją pakvietus į šias rekolekcijas jų šeimai jau atsikėlus į Kauną - vadinasi, jos galėjusios įvykti ne anksčiau nei 1972-ųjų vasarą – greičiausiai per 1973 metų Gavėnią, nes pas I.Laurusevičiūtę rekolekcijos paprastai vykdavusios šiltuoju metų laiku.

Rekolekcijos vykdavo tris dienas. Jose dalyvaudavo 12-15 žmonių, tarp jų s.Gema, R.Repšys, D.Samėnas, M.Jurevičius ir kt. Vėliau jos vykdavusios reguliariai, dėl jų paprastai būdavo susitariama prieš dvi tris dienas, konkretesni susitikimai - tik prieš Adventą ar Gavėnią.

Antra reikšminga gairė - reguliarių vadų susirinkimų atsiradimas. Pirmasis įvyko 1973-iųjų gegužę. Pretekstu jam tapo šiauliečių sumanymas Kryžių kalne pastatyti kryžių. Tai pirmoji vieša ir bendra visiems bičiuliams akcija (vykusi 1973 m. gegužės 19-20 d.), suteikusi jiems vienybės pojūtį. Ji buvo plačiai nušviesta to meto šaltiniuose, taip pat istoriografijoje, nors ir neįvardijant, kas jos sumanytojai ir vykdytojai. Įvykių eiga pakankamai tiksliai aprašyta „LKB kronikoje“: akcijos dalyviai (bičiuliai iš Šiaulių, Kuršėnų, Kauno ir Pasvalio), jau žinodami įvykus išdavystę, visgi 12 val. nakties išnešė kryžių iš M.Jurevičiaus namų ir per keletą valandų, aplinkiniais keliais, išvengę susidūrimo su KGB, pasiekė kalną ir kryžių pastatė.

Akcija buvo kruopščiai suplanuota. Kryžiaus pastatymo iniciatoriai M.Jurevičius ir S.Čilinskas apie savo sumanymą užsiminė EB susirinkime Kaune. Sumanymui buvo pritarta. Nutarta šį žygį atlikti visų bičiulių vardu už šeimų tvirtumą, tautos dorą ir t.t. Po kelių dienų (prieš pat kryžiaus nešimą) Šiauliuose neabejotinai taip pat vyko vadų susirinkimas. Jame dalyvavusi Panevėžio bičiulių vadovė M.Genytė (taip pat ir R.Repšys su D.Samėnu) prisimena, jog šiame susirinkime buvo detaliai aptarta akcijos eiga, nuspręsta, jog kryžiaus nešime dalyvaus šiauliečiai ir artimiausių miestų atstovai, o didžioji dauguma bičiulių buvo paraginti tą naktį rinktis grupelėmis ir melstis už sėkmingą akcijos baigtį.

S.Belickienė prisimena s.Gemą pakvietus ją į pirmąjį vadų susirinkimą Kaune R.Kalantos susideginimo metinių išvakarėse (galbūt būtent šiame susirinkime minėti šiauliečiai ir paskelbė apie savo sumanymą), o jai pabijojus atvažiuoti, paaiškino, jog kitas susirinkimas vyksiąs po mėnesio. M.Genytės pateikti faktai - Šiauliuose vykusiame susirinkime aptartos konkrečios kryžiaus nešimo akcijos detalės - jos įsitikinimą šį susirinkimą buvus pirmuoju daro labai įtikinamą. Šiuos du liudijimus sunkoka tarpusavyje suderinti - ypač neįtikimas toks trumpas laiko tarpas tarp susirinkimo Kaune ir Šiauliuose - geriausiu atveju savaitė. Nebent susirinkimą Kaune laikytume savotišku išplėstiniu Kauno bičiulių susiėjimu, į kurį buvo pakviesti ir kitų miestų atstovai. Visgi susirinkimas Šiauliuose turėjo žymiai didesnės reikšmės EBS raidai - jame patvirtinti EB vadų įstatai, kuriuos parašiusi pati s.Gema. Nuo šio susirinkimo prasidėjo reguliarūs kasmėnesiniai vadų susitikimai, vykdavę skirtingose Lietuvos vietose, atsirado pastovi institucija, platus ratas žmonių, jungiantis visą sąjūdį, - jau ne vien s.Gema, bet daug gausesnė žmonių grupė įkūnijo sąjūdžio vienybę. Kartu tai ir EBS, kaip pasauliečių judėjimo, brandos požymis, rodantis, jog sąjūdis įžengė į naują savo raidos - betarpiško iškeltų vadų formavimo - etapą.


Straipsnis parengtas naudojantis autoriaus publikacija „Eucharistijos bičiulių sąjūdžio ištakos ir raida 1969–1973m.” //Genocidas ir rezistencija, 2003, Nr.1(13), p.93-113.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija