"XXI amžiaus" priedas jaunimui, 2004 m. gruodžio 17 d., Nr. 12 (61)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kartų skirtumas

Vis prisimenu prieš keliolika metų laikraštyje skaityto eilėraščio du posmus (autoriaus neprisimenu):

Ir šneku kelyje bendraamžį sutikęs,
Apie ką mums stuksena širdis nerami,
Kaip už karo audrų mus vaikystė paliko,

Nevaišinta nė karto saldžiu medumi.

Ir sakau savo draugui, kaip vakar bijojom,
Kad mums žygdarbių maža, kad ryt jų stokos,
Kaip šešiolikos metų nebojom pavojų,
Tik mergaitę priglausti mums dar trūko drąsos…

Mintyse palyginu prieškario ir pokario metų vaikystę bei jaunystę su dabartine, anų laikų kartas su šiandienine. Viskas pasikeitę. Kitokia vaikystė ir jaunystė, kitoks gyvenimas ir „žygdarbiai“. Jauni nesupranta senų, seni – jaunų, todėl vyksta kartų konfliktas, darantis gyvenimą kitokį, naujesnį. Matyt, taip ir turi būti. Šitaip vystosi gyvenimas.

Mano kartos vaikystė augo nevaišinta medumi, nežinojo šokolado, torto, atogrąžų vaisių skonio. Prisimenu, sesuo žiemą, gavusi apelsiną, parnešė man, devynmečiam. Kaimo žmonės užeidavo pažiūrėti apelsino. Kai valgiau, visi namiškiai ir kas buvo užėję pas mus gavo paragauti – taip buvau auklėtas. Net žievelę suvalgėme, popierėlio, į kurį buvo įvyniotas apelsinas, kvapu ilgai gėrėjomės. Šiandien jokiais atogrąžų vaisiais nieko nenustebinsi. Mūsų žygdarbiai – užstoti skriaudžiamą, kam nors gera padaryti, padėti, išgelbėti už ačiū, ginti Tėvynę. Šiandien „žygdarbis“ – ką nors apiplėšti, primušti, iškeikti, išprievartauti, nužudyti, nebijoti ką nors negero viešai daryti ar sakyti. Tokiais „žygdarbiais“ garsėja net merginos… Prisimenu pokarį. Vaikai, ne ką valgę namie, ėjo klumpėti mokyklon vieną–keturis kilometrus. Atsineša, būdavo, priešpiečiams duonos, keptos iš rugių ar miežinių miltų su burokais, riekelę, aplaistytą cukrinių runkelių sirupu. Skanu. Nesiskundėme, kad nėra sulčių, mėsos, bandelių, vaisių, o mokėmės; niekas nerūkė, nežinojome kvaišalų, nors kanapių virvėms, aguonų maistui kiekvieno šeima augino. Tas vargas mus darė jautresnius kitų vargui, nelaimei, buvome geresni. Toks sunkus gyvenimas teikė jėgų nugalėti sunkumus, siekti geresnio gyvenimo, nepalūžti. Skaičiau pasakojimą, kuriame išryškėja skirtumas tarp tuomečių ir dabartinių vaikų. Jame rašoma, kaip seniau močiutė žaidė su vaikaite žaidimą „Virė pelytė košelę“. Kai pasakė: „Šitai mažytei neteko“, vaikaitė pradėjo verkti. Į senelės klausimą, kas jai atsitiko, atsakė: „Močiute, man labai gaila pelytės: ji alkana, jai sunku, gali nudvėsti…“ Močiutė ramina, kad vėl virs košelę, kurios pelytė gaus daugiausia. Vaikaitė nusiramino. Matyt, jai pačiai teko būti alkanai, todėl užjaučia pelytę, gaili jos. Kai šiandien močiutė, žaisdama tą patį žaidimėlį su vaikaite, ėmė sakyti: „Šitai davė, šitai davė…“, vaikaitė pertraukia senelę ir klausia: „Ar pelytė prostitutė, kad visiems duoda?“ Jai negaila palytės, tik jai įdomu, ar ji… prostitutė. Mergaitė to žodžio reikšmės nesupranta, bet girdėjo jį iš suaugusiųjų. Kas gali garantuoti, kad paaugusi nepabandys, kaip visa tai atrodo. Štai kokią didelę reikšmę aplinka turi ugdymui…

Kitokie buvo prieškario ir pokario jaunuoliai, palyginti su šiandieniniais. Esu skaitęs, kaip anų laikų jaunuolis, atėjęs į pasimatymą ir laukdamas merginos, skabo ramunės lapelius, buria: „Ateis, neateis, myli, nemyli…“ Iš jo būrimo suprantama, jog jis nežino, ar ateis, o jei ateis, ar myli. Jam rūpi draugystė, meilė. Šiandieniniams jaunuoliams dažnai ne meilė, draugystė rūpi, o seksas. Anksti pradėję lytinį gyvenimą, kartais net tėvų skatinami (skaičiau, kaip tėvas nakčiai penkiolikmečiam sūnui pasamdė prostitutę už 100 dolerių), šiandien jau bėda. Reikia „Viagros“, šeimose konfliktai, skyrybos. Didelė kaltė tenka merginoms, kad jos nesaugo mergystės, doros, kartais pačios lenda prie vyrų, gundo „nuogais pilvais“, didelėmis kaklo iškirptėmis ir t.t. O paskui skausmas, nusivylimas.

Dabartinės merginos pirmos pradeda meilės viliones. Tą dažnai galima pastebėti gyvenime. Aš nesakau, kad tai gerai ar blogai, tik konstatuoju, kaip buvo ir yra. Man atrodo, kultūros, pažangos, civilizacijos, išsimokslinimo, turtingumo atžvilgiu padaryta pažanga. Dabartiniai vaikai, jaunimas labiau išprusę, daugiau žino, supranta. Tačiau tikėjimo, moralės, dorovės, patriotizmo požiūriu vyksta regresas. Kas geriau, kaip turi būti, tikiu, vieningos nuomonės nėra ir nebus. Kiekvienas turi savo nuomonę. Gal yra net toks dėsnis: tik prarasdami dorovę, tikėjimą, patriotizmą, darysimės civilizuoti, būsime pažangesni, pasiduosime globalizacijai. Jei rinksimės dorovę, tikėjimą, patriotizmą – lauks vargas, išnyks civilizacija. Man atrodo, kad galime būti dorovingi, tikintys, patriotai ir civilizuoti, išsimokslinę, turtingi. Tik reikia to norėti. Civilizacija, pažanga gali sutarti su tikėjimu, dorove, patriotizmu, tik reikia ryžtis tam, ir viskas bus gerai. Priešingu atveju – pražūsime.

Vincas STEPONAVIČIUS

Krekenava, Panevėžio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija