Kartų skirtumas
Vis prisimenu prieš keliolika metų laikraštyje
skaityto eilėraščio du posmus (autoriaus neprisimenu):
Ir šneku kelyje bendraamžį sutikęs,
Apie ką mums stuksena širdis nerami,
Kaip už karo audrų mus vaikystė paliko,
Nevaišinta nė karto saldžiu medumi.
Ir sakau savo draugui, kaip vakar bijojom,
Kad mums žygdarbių maža, kad ryt jų stokos,
Kaip šešiolikos metų nebojom pavojų,
Tik mergaitę priglausti mums dar trūko drąsos
Mintyse palyginu prieškario ir pokario metų vaikystę
bei jaunystę su dabartine, anų laikų kartas su šiandienine. Viskas
pasikeitę. Kitokia vaikystė ir jaunystė, kitoks gyvenimas ir žygdarbiai.
Jauni nesupranta senų, seni jaunų, todėl vyksta kartų konfliktas,
darantis gyvenimą kitokį, naujesnį. Matyt, taip ir turi būti. Šitaip
vystosi gyvenimas.
Mano kartos vaikystė augo nevaišinta medumi, nežinojo
šokolado, torto, atogrąžų vaisių skonio. Prisimenu, sesuo žiemą,
gavusi apelsiną, parnešė man, devynmečiam. Kaimo žmonės užeidavo
pažiūrėti apelsino. Kai valgiau, visi namiškiai ir kas buvo užėję
pas mus gavo paragauti taip buvau auklėtas. Net žievelę suvalgėme,
popierėlio, į kurį buvo įvyniotas apelsinas, kvapu ilgai gėrėjomės.
Šiandien jokiais atogrąžų vaisiais nieko nenustebinsi. Mūsų žygdarbiai
užstoti skriaudžiamą, kam nors gera padaryti, padėti, išgelbėti
už ačiū, ginti Tėvynę. Šiandien žygdarbis ką nors apiplėšti,
primušti, iškeikti, išprievartauti, nužudyti, nebijoti ką nors negero
viešai daryti ar sakyti. Tokiais žygdarbiais garsėja net merginos
Prisimenu pokarį. Vaikai, ne ką valgę namie, ėjo klumpėti mokyklon
vienąketuris kilometrus. Atsineša, būdavo, priešpiečiams duonos,
keptos iš rugių ar miežinių miltų su burokais, riekelę, aplaistytą
cukrinių runkelių sirupu. Skanu. Nesiskundėme, kad nėra sulčių,
mėsos, bandelių, vaisių, o mokėmės; niekas nerūkė, nežinojome kvaišalų,
nors kanapių virvėms, aguonų maistui kiekvieno šeima augino. Tas
vargas mus darė jautresnius kitų vargui, nelaimei, buvome geresni.
Toks sunkus gyvenimas teikė jėgų nugalėti sunkumus, siekti geresnio
gyvenimo, nepalūžti. Skaičiau pasakojimą, kuriame išryškėja skirtumas
tarp tuomečių ir dabartinių vaikų. Jame rašoma, kaip seniau močiutė
žaidė su vaikaite žaidimą Virė pelytė košelę. Kai pasakė: Šitai
mažytei neteko, vaikaitė pradėjo verkti. Į senelės klausimą, kas
jai atsitiko, atsakė: Močiute, man labai gaila pelytės: ji alkana,
jai sunku, gali nudvėsti
Močiutė ramina, kad vėl virs košelę,
kurios pelytė gaus daugiausia. Vaikaitė nusiramino. Matyt, jai pačiai
teko būti alkanai, todėl užjaučia pelytę, gaili jos. Kai šiandien
močiutė, žaisdama tą patį žaidimėlį su vaikaite, ėmė sakyti: Šitai
davė, šitai davė
, vaikaitė pertraukia senelę ir klausia: Ar pelytė
prostitutė, kad visiems duoda? Jai negaila palytės, tik jai įdomu,
ar ji
prostitutė. Mergaitė to žodžio reikšmės nesupranta, bet girdėjo
jį iš suaugusiųjų. Kas gali garantuoti, kad paaugusi nepabandys,
kaip visa tai atrodo. Štai kokią didelę reikšmę aplinka turi ugdymui
Kitokie buvo prieškario ir pokario jaunuoliai,
palyginti su šiandieniniais. Esu skaitęs, kaip anų laikų jaunuolis,
atėjęs į pasimatymą ir laukdamas merginos, skabo ramunės lapelius,
buria: Ateis, neateis, myli, nemyli
Iš jo būrimo suprantama,
jog jis nežino, ar ateis, o jei ateis, ar myli. Jam rūpi draugystė,
meilė. Šiandieniniams jaunuoliams dažnai ne meilė, draugystė rūpi,
o seksas. Anksti pradėję lytinį gyvenimą, kartais net tėvų skatinami
(skaičiau, kaip tėvas nakčiai penkiolikmečiam sūnui pasamdė prostitutę
už 100 dolerių), šiandien jau bėda. Reikia Viagros, šeimose konfliktai,
skyrybos. Didelė kaltė tenka merginoms, kad jos nesaugo mergystės,
doros, kartais pačios lenda prie vyrų, gundo nuogais pilvais,
didelėmis kaklo iškirptėmis ir t.t. O paskui skausmas, nusivylimas.
Dabartinės merginos pirmos pradeda meilės viliones.
Tą dažnai galima pastebėti gyvenime. Aš nesakau, kad tai gerai ar
blogai, tik konstatuoju, kaip buvo ir yra. Man atrodo, kultūros,
pažangos, civilizacijos, išsimokslinimo, turtingumo atžvilgiu padaryta
pažanga. Dabartiniai vaikai, jaunimas labiau išprusę, daugiau žino,
supranta. Tačiau tikėjimo, moralės, dorovės, patriotizmo požiūriu
vyksta regresas. Kas geriau, kaip turi būti, tikiu, vieningos nuomonės
nėra ir nebus. Kiekvienas turi savo nuomonę. Gal yra net toks dėsnis:
tik prarasdami dorovę, tikėjimą, patriotizmą, darysimės civilizuoti,
būsime pažangesni, pasiduosime globalizacijai. Jei rinksimės dorovę,
tikėjimą, patriotizmą lauks vargas, išnyks civilizacija. Man atrodo,
kad galime būti dorovingi, tikintys, patriotai ir civilizuoti, išsimokslinę,
turtingi. Tik reikia to norėti. Civilizacija, pažanga gali sutarti
su tikėjimu, dorove, patriotizmu, tik reikia ryžtis tam, ir viskas
bus gerai. Priešingu atveju pražūsime.
Vincas STEPONAVIČIUS
Krekenava, Panevėžio rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|