Teologijos magistrantė kilnoja sunkumus

Bronius VERTELKA

Kaune krikščioniškąjį švietimą studijuojanti ir sunkumų kilnojimo treniruotes lankanti Ieva Jagėlaitė Autoriaus nuotrauka

„Gerai, jeigu žmogus išsidūksta arba tinkamai save realizuoja, bet blogai, kad jis pelyja ar pasirenka netinkamą veiklos kryptį. Tada ir prasideda jo degradacija“, - sakė Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto magistrantūroje krikščioniškąjį švietimą pirmus metus studijuojanti Ieva Jagėlaitė.

Klierikai džiaugiasi tarnystės drabužiu

Klierikai džiaugiasi tarnystės drabužiu

Gruodžio 8-oji Vilniaus šventojo Juozapo kunigų seminarijoje buvo nepaprasta. Tądien klierikai rinkosi į iškilmingas ryto pamaldas, rektorius kun. Robertas Šalaševičius pašventino trečiojo kurso auklėtinių kamžas, buvo pradėta švęsti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė ir prisimintos šios dogmos paskelbimo 150-osios metinės. Kiekvienais metais tądien vyksta studijas beveik įpusėjusių trečiakursių diakonato ir kunigystės kandidatūros skyrimai bei įvilktuvės.

Dekanato jaunimo dienos

Brolis Pijus, OP, drąsino jaunimą kitaip pažvelgti į savojo silpnumo apraiškas Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Lapkričio 6-7 dienomis Kaišiadorių dekano kun. Rimvydo Jurkevičiaus pakviesti į Kaišiadoris susirinko beveik šimtas jaunuolių iš dekanato parapijų. Susibūrimo tikslas – Kaišiadorių dekanato Jaunimo dienos, kurių tema „Būdamas silpnas esu galingas“ (2 Kor 10,9). Renginio programa prasidėjo Kaišiadorių vyskupijos Sielovados centre kvietimu pažvelgti į save, į savo jaunus, dar tik prasidedančius gyvenimus ir atpažinti juose Aukščiausiojo veikimą.

Gerų darbų dienos

Benjaminas ŽULYS

Kauno jėzuitų gimnazijoje vyko gerų darbų dienų, angelavimo, savaitė. Kaip aiškino mokyklos socialinė pedagogė Rūta Balčiūnaitė, angelavimas – tai mokymasis dalytis su kitais tuo, ką turime geriausia. „Kaip tik - geriausia, o ne tuo, kas lieka nuo mūsų, mums nereikalinga, – patikslina pedagogė. – Tik tada šioji misija bus prasminga, kryptinga, dorovinga“. Tad kuo galiu prisidėti, kad šv. Kalėdų rytas būtų šviesesnis, sušildytas mūsų prisilietimų tiems, kurie vieniši ir nuliūdę, fiziškai neįgalūs... Visi mes esame tik viensparniai angelai, tad skristi galime tik susikibę rankomis, – buvo prisimenama tos savaitės renginiuose.

Skambėjo krikščioniška muzika

Jau paseno teiginys, kad tai, kas krikščioniška - nepopuliaru ir nešiuolaikiška. Ypač kai kalbama apie muziką. Pasaulyje yra nemažai šiuolaikiniu stiliumi krikščionišką muziką atliekančių grupių, kurios yra profesionalios ir populiarios. Lietuvoje tokią muziką pradėjo propaguoti vienuoliai broliai pranciškonai. Vėliau solidžius festivalius organizavo Gediminas Jaunius. Dabar tai jau tapo tradicija. Prieš trejus metus pradėti organizuoti kasmečiai respublikiniai šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivaliai įvairiose Lietuvos vietose. Pasirinktas pavadinimas „Sielos“ nusako tiek muzikos tikslą, tiek specifiką, nes, kaip teigė viena festivalio dalyvių, tai muzika sielai. Atlikėjai ir festivalio dalyviai priklauso įvairioms krikščioniškoms bažnyčioms, tad festivaliams būdinga ekumeninė dvasia.

Matyti pasaulį širdimi

Kiekvienas krikščioniškas renginys yra Dievo kvietimas žmogui. Į vieną tokių kvietimų - paskutiniąją liturginių metų dieną atvykti į atsinaujinimo savaitgalį „Aš noriu matyti“ – atsiliepė 250 jaunų žmonių iš visos Telšių vyskupijos. Lapkričio 27-28 dienomis Telšių vyskupijos jaunimo centro (TVJC) organizuotas renginys buvo skirtas metų temai „Aš noriu matyti“ apibendrinti. Kartu tai buvo kvietimas vienybėje įžengti į Eucharistijos metų Advento slėpinį.

Studentai ne tik studijuoja

Studentai studijuoja, studentauja, mokosi, pramogauja, o kartais ima ir išvažiuoja. Lapkričio 19 dieną Šiaulių universiteto meninio ugdymo ir tikybos specialybės pirmo kurso kuratorius, choro „Pavasaris“ vadovas doc. Stasys Žalalis ir antro kurso kuratorius Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios kun. Saulius Matulis organizavo minėtos specialybės studentams bei choro „Pavasaris“ dainininkams ekskursiją į Vilnių. Programa buvo įvairi, susijusi tiek su tikėjimu, tiek su menu, kaip ir studentų specialybė.

Veikliosios ateitininkės

Grupė Šv. Aloyzo kuopos ateitininkių po sekmadienio šv. Mišių su dvasios tėvu kunigu Virginijumi Palioniu

Nuo 1995 metų prie Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčios savo aktyvią veiklą pradėjo jaunosios ateitininkės. Tai beveik dvidešimties mergaičių kuopa, pavadinta šv. Aloyzo vardu. Jų dvasios tėvas yra šios bažnyčios kunigas Virginijus Palionis. Ateitininkėmis rūpinasi ir Šilutės parapijos klebonas vicedekanas kan. Juozas Vaičius. Abu kunigai nuolat skatina ir remia jaunųjų ateitininkių veiklą. Todėl Šilutėje yra net trys ateitininkų kuopos: viena moksleivių ir dvi jaunučių. Šv. Aloyzo kuopai sumaniai vadovauja, tiksliau, yra aktyvios šios kuopos globėjos Rita Kundrotaitė, Liucija Užtupytė ir Audronė Bučinskaitė.

Pasakų reikšmė dvasiniam brendimui

Liaudies pasakos yra didelis tautos turtas. Svarbiausias jų akstinas - turinio paprastumas, nuoširdus švelnumas, skaidrus aukštų moralinių vertybių iškėlimas. Liaudies pasakose išmintingai sprendžiami doroviniai klausimai, įprasminamos gražiausios tautinės vertybės, gražūs pavyzdžiai.

Pasakos į vaiko pasaulį ateina anksti: mažylis dar nemoka skaityti, nepažįsta aplinkos, tik suvokia keletą gėrio ir blogio sąvokų. Mažas žmogus jau moka supykti, būti nepatenkintas, verkia, kai neišpildomi jo norai, bet nežino, kas yra mirtis, neapykanta, kerštas, savanaudiškumas. Pasakos yra vaiko pradžiamokslis. Girdėdamas jas, mažylis suvokia, kad tarpusavyje kovoja geras veikėjas su bloguoju. Gerajam sekasi, o blogasis patiria pralaimėjimą, žūva arba nubaudžiamas. Tačiau gėrio ir blogio kova ilga, nuožmi ir reikalaujanti daug pastangų. Akcentuojama tai, kas labai svarbu žmonių tarpusavio santykiuose. Veikėjų elgesiu atskleidžiamas pamokymas. Tame pamokyme glūdi visa pasakos jėga.

Kartų skirtumas

Vis prisimenu prieš keliolika metų laikraštyje skaityto eilėraščio du posmus (autoriaus neprisimenu):

Ir šneku kelyje bendraamžį sutikęs,
Apie ką mums stuksena širdis nerami,
Kaip už karo audrų mus vaikystė paliko,

Nevaišinta nė karto saldžiu medumi.

Ir sakau savo draugui, kaip vakar bijojom,
Kad mums žygdarbių maža, kad ryt jų stokos,
Kaip šešiolikos metų nebojom pavojų,
Tik mergaitę priglausti mums dar trūko drąsos…

Mintyse palyginu prieškario ir pokario metų vaikystę bei jaunystę su dabartine, anų laikų kartas su šiandienine. Viskas pasikeitę. Kitokia vaikystė ir jaunystė, kitoks gyvenimas ir „žygdarbiai“. Jauni nesupranta senų, seni – jaunų, todėl vyksta kartų konfliktas, darantis gyvenimą kitokį, naujesnį. Matyt, taip ir turi būti. Šitaip vystosi gyvenimas.