Lietuvos skautų viešnagė Vokietijoje
Vasaros pabaigoje Vokietijoje, netoli Valsburgo
miesto, tarptautinėje skautų stovykloje Vineta iškylavo ir grupė
Lietuvos jaunųjų pasiuntinių. Tarp jų buvome trys Panevėžio Žemynos
vidurinės mokyklos moksleiviai, būsimieji septintokai.
Kelionėje pusantros paros
Už kelionę į Vokietiją ir namo mums sumokėjo tėvai.
Ji prasidėjo nuo Panevėžio, stabtelint Kaune, Žiežmariuose ir Alytuje
ir paimant vis naujus keliauninkus. Vykome mikroautobusu, kurį vairavo
panevėžietis, visų vadinamas dėde Jonu. Kur reikia, paprašytas jis
stabtelėdavo. Kelyje krimtome iš namų pasiimtus valgius. Įvažiavus
į Vokietiją, šalia greitkelio buvo matyt daug vėjo malūnų. Kelionės
tikslą pasiekėme pusiaudienį.
Pasiilgome naminių didžkukulių
Atvykę skautai plyname lauke statėsi palapines.
Iškylauti čia suvažiavo apie 5000 skautų iš 26 šalių. Visi jų vilkėjo
žalius marškinėlius su stovyklos emblema. Mes, lietuvaičiai, netrukus
įsitikinome, kaip yra svarbu mokėti užsienio kalbą. Su vertėjos
vokietaitės pagalba susikalbėjome angliškai.
Dažniausiai valgėme sumuštinius: baltos duonos
dvi riekutes su plonai pjaustytos dešros ar sūrio griežinėliais.
Kas pageidavo, galėjo imti papildomai. Lietuvaičiams bemat pabodo
toks maistas. Kartais siūlydavo ir pupų košės. Veikė parduotuvė,
kurioje galėjome apsipirkti. Čia irgi dažniausiai konservuoti
ar šaldyti vaisiai bei daržovės. Turėjome atsivežę žirnių ir taukų
su spirgučiais. Tokį mūsų patiekalą gyrė vokiečiai skautai. Buvo
paruošę ir ubagienės patiekalo iš cukraus, razinų, duonos ir
vandens. Per daug pasaldintą jį nelabai kas skanavo. Stovyklaudami
Vokietijoje, ypač pasiilgome natūralaus lietuviško maisto sūrio,
rūpios juodos duonos, mamos virtų didžkukulių.
Globojo vokietukai
Kiekvienas stovyklautojas turėjo jam priskirtą
globėją vokiečių skautą. Iškylauti buvo tikrai linksma. Kas norėjo,
galėjo mokytis groti gitara. Buvo rengiamos amatų dienos. Mūsiškiai
įrišinėjo knygas, iš batų dėžių, dažų, plastmasinių medelių kūrė
stovyklos maketą. Vokiečiai skautai mokė, kaip iš baslių, kartelių,
kuoliukų pasidaryti stalą ir suoliuką. Vakarais rinkdavomės į didžiulę,
į jurtą panašią palapinę. Joje sutilpo daug stovyklautojų. Lyjant
lietui, čia ir valgydavome. Pritardami gitara, vokiečiai dainuodavo.
Mūsiškiai atsidėkodavo Dviem gaideliais, skautų dainomis.
Buvo rengiami įvairūs žaidimai, traukėme virvę.
Nugalėtojus apdalindavo saldainiais. Į apyvartą netgi buvo paleisti
pačių gaminti popieriniai pinigai. Čia irgi atsiskleidė vokiečių
taupumas: vienas nupirktą daiktą panoro grąžinti.
Jėgų pareikalavęs, bet įdomus žygis
Buvo surengtas dviejų dienų žygis, pėsčiomis nuėjome
25 kilometrus. Nešėme po dvi kuprines, jose buvo sudėti maisto produktai,
miegmaišiai, indai. Viena tokia kuprinė svėrė maždaug 30 kg. Dažniausiai
jas tempė vokietukai. Pakeliui pražingsniavome kelis miestelius.
Visur skautus mielai priimdavo, apsistojus, jeigu reikėdavo, skolindavo
bet kokį įrankį. Vokiečių kiemuose akį verianti tvarka. Patrauklūs
ir prabangiai įrengti namai. Trumpai pailsėję vėl kilome į žygį.
Išvyka į automobilių centrą
Būdami tarptautinėje skautų stovykloje turėjome
progą susipažinti su Valsburgo Wolksvagen automobilių centru,
vadinamu Autostadt. Tai milžiniška teritorija su gausybe pastatų.
Pamatyti, kaip gaminami automobiliai, nepavyko, tačiau teko patirti,
ką jaučia automobilio vairuotojas. Sėdint kėdėje tave ima kratyti,
pučia vėjas ar viską aplinkui uždengia tirštas rūkas. Pasitelkus
kompiuterį čia pat galima susikurti savo svajonių automobilio nuotrauką.
Viešėdami automobilių centre, ne vienas praalkome, todėl užsukome
į prekybos centrą. Kainos čia, palyginti su Lietuvoje esančiomis,
buvo panašios.
Dovanojo saldainių dėžę
Bene įspūdingiausias buvo netoli stovyklos, Almkės
miestelyje, veikiantis atviras lauko baseinas. Sumokėjus 50 eurocentų,
naudotis jo teikiamais malonumais galėjome visą dieną. Jeigu leisdavo
stovyklavimo programa, ten eidavome vos ne kiekvieną dieną. Čia
galima mėgautis vandens čiuožykla, judančiu tramplinu. Jeigu nesuspėdavome
pietų ar vakarienės, apsipirkti eidavome į baseino kavinukę. Joje
kotletas su pomidorų padažu ir dviem duonos riekutėmis kainavo 1,30
euro. ( Už tokį užkandį Lietuvoje prašytų apie penkis litus.) Kavinukės
pardavėja, stebėdamasi, kad lietuvaičiai skautai pavyzdingai elgiasi
ir su visais yra labai draugiški, prieš išvažiuojant mums dovanojo
saldainių dėžę. Per tas dešimt stovyklavimo Vokietijoje dienų išgyvenau
labai daug įspūdžių.
Kitą vasarą Panevėžio skautai tikisi sulaukti
atvykstančių skautų iš Vokietijos.
Malvina VERTELKAITĖ,
Panevėžio Žemynos vidurinės mokyklos
7 klasės mokinė
© 2005 "XXI amžius"
|