Meilė – ne seilė

Juozas DAPŠAUSKAS

Jau gerokai prieš vasario 14-ąją visur žybčioja raudonos širdutės, norėdamos priminti, kad artėja Valentino diena. Kai kas į tą šurmulį žiūri kaip į aklą Vakarų kopijavimą ir siūlo būti išrankesniems, pastabesniems ir dvasingesniems. Ši diena gali būti proga atidžiau pažvelgti į meilę, kaip ji suvokiama šiandieninėje visuomenėje, taip pat pastebėti, kad mums tikrosios meilės diena, simbolis, gali būti Vasario 16-oji. Kodėl? Apie tai ir pasvarstykim.

Meilė amžina, jei kuriama

Šventajame Rašte sakoma, kad Dievas yra meilė ir Jį tikintys raginami mylėti vieni kitus. Pas mus labiau priimta meilę laikyti visiškai arba labai mažai nuo mūsų priklausančiu jausmu. Tada ir Jėzaus įsakymas mylėti yra kažkoks nesusipratimas: juk, kaip sakoma, širdžiai neįsakysi.

Gausiai apsilankantiems vestuvių dalyviams Kryžių kalno vienuolyne yra tekę išsakyti linkėjimus jų naujo santuokinio gyvenimo proga. Dauguma tuokdamiesi tikisi, kad jų meilė tęsis amžinai. Tačiau statistika daug metų teigia, kad pusė susituokusiųjų išsiskiria, o nemažai ir oficialiai neišsiskyrusiųjų gyvena kaip dvasiškai svetimi. Tad ir mano linkėjimai nebūdavo koks saldžialiežuvavimas: nesuvokę krikščioniškos meilės esmės, neturėkite iliuzijų, kad jūsų meilė bus amžina, o santuoka patvari ir darni.

Vienoje radijo laidoje kartą kelios psichologės svarstė, ar nevertėtų santuoką pradėti sudaryti terminuotam laikui, nes jausmai išblėsta, prasideda įvairios krizės, po kurių būtų galima tą pažadą pratęsti arba (kaip bet kokį verslo sandorį) nutraukti. Tai aiškiai atspindi plačiausią požiūrį į meilę: meilė yra jausmas, kuris spontaniškai subanguoja, paskui kažkaip dingsta ir nuo mūsų čia mažai kas priklauso.

Kai kurie Lietuvos laikraščiai, rašydami apie žinomų visuomenės veikėjų ištuokas ir naujas santuokas (A. Brazausko, G. Rinkevičiaus ir kitų), pristatė tai vos ne kaip didžiausią meilę (va ką meilė gali), na, ir, suprask, kaip sektiną pavyzdį.

Vėl besituokiantieji skiriasi dažniau

Vienoje Jungtinių Amerikos Valstijoje atliktas tyrimas aiškiai parodė, kad išsiskyrę ir antrą kartą, tuo labiau trečią kartą bekuriantys santuokas žmonės skiriasi vis dažniau. Tai paneigia naivų teiginį, kad jau kitas kartas bus sėkmingesnis. Pasirodo, problema yra ne partneris, sutuoktinis, kurį pakeitus nauju, plėtosis gražūs santykiai, bet pats iliuzinis požiūris. Kai kam gali būti ir nelabai priimtina mintis, kad meilės esmė nėra jausmas, o nuostata, požiūris, apsisprendimas, veiksmas. Meilė nėra seilė, kurią prarijai ir nebeliko, kaip lakoniškai sakoma. Meilė yra ištvermingai ir išmintingai kuriama. O jausmas nesvarbu? Taip, net labai svarbu! Bet jeigu jis suabsoliutinamas, jam išblėsus lieka tinkama terpė įvairiai “buhalterijai”, kaltinimams, galiausiai išsiskyrimui.

Vieni Kryžių kalno vienuolyno lankytojai kadaise pakvietė brolius pranciškonus paplaukioti buriniu laiveliu trimaranu Rėkyvos ežere. Pūtė stiprokas vėjas, buvo labai geros sąlygos plaukioti. Beplaukiojant kilo kai kurių įžvalgų apie valingos meilės ir jausmų santykį. Visokios yra meiles: tarp žmogaus ir Dievo, tarpusavio žmonių, vyro ir moters. Vėjas yra kaip meilės jausmai: kartais jis būna labai palankus, kartais priešingas, kartais nusistovi štilis. Kai plaukėme pavėjui, buriuotojas nuleido kai kurias bures, nes per greitai plaukėme, paskui, iškėlę visas bures ir tinkamai jas nukreipę, plaukėme prieš stiprų vėją. Ir stebėtinai greitai. Esmė – kaip bus valdomos burės. Pats vėjas pučia tarsi “spontaniškai” (ne mūsų valiai įsakyti vėjui), bet svarbu žinoti, sugebėti ir kreipti bures sąmoningai ir valingai. Taip yra ir su meile.

Kartais pučia priešingas vėjas, neretai - tik štilis (tada dažnai ir kyla klausimas, ar yra prasmė būti kartu, jei nebeliko meilės? Meilė absoliučiai sutapatinama su jausmu). Iš gamtos žinome, kad štilis trunka neamžinai, jį kūrybingai bei kantriai ištvėrus, galima vėl džiaugtis meilės platybėmis.

Meilė atveria akis

Girdima nuomonė, kad meilė akla, kad nesugebama tikroviškai įvertinti savo įsimylėto asmens. Aplinkiniai pastebi, kad idealizuojamasis partneris yra mėgėjas dažniau pavartoti alkoholį, smurtauja ir pačia bendriausia prasme nėra meilės žmogus. Tačiau apkvaitusieji stengiasi neretai į aplinkinių pastabas nekreipti dėmesio ir vadovaujasi iliuzijomis: kai susituoksim, jis ar ji pasikeis. Dėl tokio aklumo sulaukiama tragiškų pasekmių.

Tikroji meilė nėra akla, ji padeda subtiliau praregėti. “Ką nors mylėti, vadinasi, būti vieninteliu, matančiu kitiems neregimus dalykus,” - yra pasakęs F. Moriakas.

Norint meilę išlaikyti gyvybingą, svarbu puoselėti sveiką idealizavimą, sugebėti įžvelgti kito asmens teigiamus bruožus ir savybes. Šią mintį būtų galima iliustruoti F. Dostojevskio pastebėjimu: “Mylėti žmogų - matyti jį tokį, kokį mato Dievas”. O Dievas žmogų visada idealizuoja, tiki juo, nors žmogus dažnai nepateisina Jo lūkesčių; tai matome Šventajame Rašte ir mūsų realiame gyvenime.

Dvasinis idealizavimas - tai ne aklumas. Meilė - ne akla, bet “meilė uždengia nuodėmių gausybę”, sakoma Biblijoje. Tai labai tikroviškas visumos matymas, su dvasiniu įžvalgumu ir pakantumu. Kas taip sugeba mylėti, gali pasakyti, kad mylint ir tvoros žydi...

Meilė, kurianti istoriją

Yra toks požiūris, kad iš pradžių būna įsimylėjimas, o paskui - meilė. Drįsiu pažvelgti kitaip. Pirmiausia turi būti meilė, o tik paskui įsimylėjimas. Argi priešdėlis “įsi” nesusijęs su žodžiais “įsižiūrėjimas, įsimąstymas”, o iš tiesų – su vis geresniu pažinimu ir įsiskverbimu į kitą? Tai jau ilgas kelias, susijęs su ištikimybe, kantrybe.

Bet vadinamieji įsimylėjimai tų, kurie savo charakteriu yra egocentrikai, cinikai ir pan., gali būti tikra meilės priešingybė. Tokie kuriam laikui tampa net labai geri, dėmesingi, gali savo “gerumu” bet kam apsukti galvą. Kodėl jie tokie “mylintys”? Ar ne todėl, kad jiems rūpi tik jų pačių jausmas, maloni nuotaika? Jei žmogus nėra dvasiškai subrendęs mylėti visus žmones, jo įsimylėjimas kitos lyties asmenį dažniausiai būna tik tam tikra egoizmo išraiška. O juk meilės esmė yra savo egoizmo atsižadėjimas. Gyvenimas dėl kitų tampa vaisingas ir kuria istoriją.

Meilės diena - ir Vasario 16-oji

Vasario 16-ąją švenčiame Nepriklausomybės dieną, bet ją galima švęsti ir kaip tikrosios meilės dieną.

Gyvendamas Prahoje Jonas Basanavičius įsimylėjo švelnią, subtilią ir mąslią merginą Eleonorą Mohl. Neilgai jie džiaugėsi artuma. J. Basanavičiaus jaunoji žmona Eleonora susirgo anuo metu nepagydoma liga. 1889 m. vasario 16 d. ji mirė ant savo mylimo vyro rankų. “Nėra žemėje jėgų, kurios mus išskirtų”, - prisiekė J.Basanavičius mylimai žmonai. Pažadą ištesėjo. Naujos šeimos nesukūrė. Mylimiausio asmens netekimas jo nesužlugdė ir neuždarė kartėlyje, bet išryškino tikrosios meilės amžinumą. Po kelių dešimtmečių vasario 16-ąją Lietuvos Tarybos posėdžiui vadovavo ir Lietuvos Nepriklausomybės tekstą pasirašė daktaras J. Basanavičius. Jis mirė 1927 metais, taip pat vasario 16 dieną, taip bylodamas tikrosios meilės ir laisvės nemirtingumą. Jo mylimosios Eleonoros mirties data - vasario 16-oji - reikšmingai pasikartojo dar du kartus. Tokia meilė yra kūrybinga ir daro stebuklus.

© 2006 „XXI amžius“