Jaunimo požiūris į darbą ir šeimą
Marytė GUSTAINIENĖ
KTU Socialinių mokslų fakulteto
sociologijos magistrantė
|
Sūnau, užauk geras žmogus
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka
|
Mūsų laikais šeima vis mažiau laikoma tikra vertybe,
tad daugėja nesusituokusių, bet gyvenančių drauge porų. Jos taip
vadinamos dėl to, kad kai kuriais aspektais pažeidžia nusistovėjusią
šeimos tradiciją, dorovę. Svarbiausia tokios šeimos atsiradimo priežastis
lyčių disproporcija. Turi reikšmės ir subjektyvios priežastys:
pernelyg rafinuotas moterų elgesys, didelė orientacija į intelektualumą,
demonstratyvų savarankiškumą.
Dažnai netradicinę šeimą kuria moterys, dėl savo
fizinių ir psichinių ypatybių negalinčios susirasti gyvenimo draugo.
Tokios šeimos atsiranda sąmoningai, t.y. iš anksto žinant, kad nebus
trečio asmens tėvo, kurio vaidmuo tėra tik pradėti gyvybę. Kurti
netradicinę šeimą dažniausiai ryžtasi tos moterys, kurios pačios
yra išaugusios nepilnose šeimose. Nematydama, ką šeimoje turi veikti
vyras, mergina susidaro labai miglotą vaizdą apie vyro ir tėvo vaidmenį.
Pakito požiūris ir į šeimos narių pasiskirstymą
vaidmenimis. Žlunga tėvo, kaip maitintojo ir šeimos galvos, autoritetas.
Namuose dažni barniai, pyktis, nevaldomos emocijos. Šiuo metu esama
nemažai nemylimų, nesaugių, apleistų, skriaudžiamų ir net paliktų
vaikų. Be to, vis daugiau vaikų patiria smurtą šeimoje. Šeimos struktūros
kaita, kurios pagrindine priežastimi dažniausiai tampa tėvų skyrybos
arba naujų partnerių įsigijimas, kai gyvenama nesusituokus, taip
pat traumuoja vaikų gyvenimą. Lietuvoje ir pasaulyje vykstančios
dvasinės krizės daro neigiamą įtaką žmogaus dvasinei raidai. Dvasinė
krizė dažnai kyla iš negebėjimo atrasti tikrąją gyvenimo prasmę
kaip pagrindinę motyvacijos galią, savo ruožtu neatsiejamą ir priklausomą
nuo šių laikų dvasinių vertybių krizės masto ir krypties.
Tačiau yra ir kitas aspektas atgimsta šeima
su visomis tradicijomis, dvasinių vertybių galia ir moraliniais
įsipareigojimais. Kai kurie jauni tėvai lanko su būsimosiomis mamomis
kursus, kad tinkamai sutiktų į pasaulį ateinantį savo kūdikį. Atgimsta
šeimose tėvystė, pažiūra į savo pareigos šventumą. Šeimoje tėvai
pirmieji tampa savo vaikų auklėtojais. Jie saugo ir gina savo atžalas,
perduoda jiems savo šeimos bei tautos tradicijas, skiepija žmogiškąsias
vertybes. Vaikai, nuo pat pirmųjų dienų patyrę savo šeimos meilę,
vieni kitų pagarbą, išmoksta gerbti ir mylėti kiekvieną žmogų, bendrauti
ir bendradarbiauti su kitais.
Vyriškumas artimai susijęs su žmoniškumu ir jautrumu.
Vyriškas žmogus yra didžiadvasis, teisingas ir atidus kitiems. Šis
bruožas, kaip teigia pedagogas K.Miškinis (2003), išryškėja ypač
sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis, kai žmogui reikia rizikuoti savo
padėtimi ar sveikata. Šeimose vyriškumas skiepijamas berniukams
iš pat mažens. Vyriškumą ugdo tėvo pavyzdys, pasakojimai apie vyriško
elgesio pavyzdžius, įpratinimas prie savitvardos, rūpinimasis savo
kūnu.
Moteriškumą ugdo motinos taktiškumas, moteriškumo
supratimas, parengimas atlikti moters vaidmenį šeimoje, nuolatinis
jausmų ugdymas. Kaip pastebi M.Gaigalienė (1997), išskirtinė šių
dienų šeimos krizės priežastis yra nesupratimas moteriškumo ir vyriškumo
ugdymo šeimoje svarbos. Gyvenimo praktika liudija, kad šiandien
jauni žmonės daugeliu atvejų nėra pasirengę žmonos motinos ir
vyro tėvo pareigoms, yra gana infantilūs (vaikiški), nemoka rūpintis
kitais, nepasirengę aukotis dėl kitų. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis
turi savo trajektoriją, kurią labiau kontroliuoja pats individas
negu visas komplikuotas socialinis ir kultūrinis aplinkos audinys.
Gyvenant keičiasi įsitikinimai ir požiūris į šeimos laimę.
Laimės problema domino jau antikos mąstytojus.
Tada ir susiformavo du skirtingi požiūriai. Hedonizmo šalininkai
teigė, kad gyvenimo tikslas siekti kuo daugiau malonumų. Eudemonistai
savo etiką grindė ne malonumų, o laimės siekimu. Laimės samprata
glaudžiai susijusi su gyvenimo prasmės problema. Daugumai žmonių
ji asocijuojasi su kažkuo apčiuopiamu ir regimu. Pagrindine laimingo
gyvenimo sąlyga šiuolaikiniam žmogui tapo poreikių patenkinimas.
Darbas pagrindinė žmonių veiklos sritis. Jo
dėka visuomenė gausina materialines ir dvasines vertybes. Jau vyresnieji
mokiniai, mokykloje dirbdami kartu su suaugusiaisiais, gali sukaupti
atitinkamą socialinę patirtį, suformuoti plačius socialinius santykius.
Pasak B.Bitino (2004), kurdamas materialines vertybes ir jas puoselėdamas,
auklėtinis jau mokyklos suole įrodo savo gebėjimą būti naudingas
visuomenei. Asmeniniu darbu jis atlieka pilietinę, patriotinę, dorinę
pareigą, tai yra ugdo asmenybės pozicijos pagrindus.
Viena iš mokinių dalyvavimo visuomenės gyvenime
formų yra jų savanoriška visuomeninė veikla. Ši veikla svarbi ne
tik tuo, kad ją tenkinantys visuomenės poreikius mokiniai aktyviai
kuria savo socialinę, pilietinę ir dorinę poziciją, bet ir tuo,
kad jie praktiškai rengiasi gyvenimui visuomenėje. Mokiniai dažniausiai
imasi savanoriškos veiklos siekdami realizuoti save, patikrinti
savo profesinius ketinimus, sukaupti bendravimo patirtį ir pan.
Be to, taip ugdomas požiūris į darbą kaip vertybę. Kaip teigia sociologė
V.Kanopienė (1997), darbo pasidalijimą šeimoje didžia dalimi lemia
bendrosios nuostatos ir požiūris į moters ir vyro vietą bei pareigas
šeimoje ir visuomenėje.
Pastebima tendencija, kad vyrams vis dažniau siūlomos
vadovų darbo vietos, nes moterys dar turi rūpintis šeima, auklėti
vaikus. Kai kurios moterys bando siekti karjeros, bet visa tai iš
jų pareikalauja didelio ryžto ir pasiaukojimo. Paprastai tokiose
šeimose, kuriose pasidalijama pareigomis ir atsakomybe, moterims
lengviau pasiekti savo tikslą. Tačiau vis dažniau grįžtama prie
tradicinio modelio, kad moterys turi būti pirmiausia šeimoje, o
vyrai užima svarbias vietas visuomenėje. Pasak sociologės V.Kanopienės
(1997), tyrimų duomenys rodo, kad darbdaviams pirmiausia svarbios
būsimų darbuotojų demografinės charakteristikos (lytis ir amžius).
Pareigos, kurioms reikia aukštos kvalifikacijos ir kurios susijusios
su gana autonomiška individų veikla, dažniau skiriamos vyrams.
Pastebėta, kad vyrai gauna aukštesnes pareigas.
Būdingas tradicinis vaidmenų pasidalijimas šeimoje, kai žmona rūpinasi
namų ruoša ir vaikų priežiūra bei auklėjimu.
Jaunimo požiūris į šeimą pakito. Jie prisiima
mažiau atsakomybės už save ir kitus šeimos narius, meilė suprantama
daugiau kaip sąvoka, o ne vertybė. Jauni žmonės mano, kad, prieš
kuriant šeimą, reikia pagyventi kartu ir geriau pažinti vienas kitą.
Jaunimas paprasčiau žiūri į sutuoktinių pareigas šeimoje, jiems
svarbesnė partnerystė nei sutuoktinių pozicija. Šis pakitęs požiūris
į gyvenimą susidėjus ypač paplito. Šeimoje jaunimas labiausiai vertina
tarpusavio supratimą, pagarbą, pasitikėjimą. Mažiausiai dėmesio
skiriama ištikimybei, atlaidumui.
© 2006 XXI amžius
|