|
Tėvų konfliktai įspaudas vaiko gyvenime
Pastaruoju metu tiek daug kalbama apie išsiskyrusias
šeimas, skyrybų grėsmę, svarstoma, kaip jaučiasi vaikai, kasdien
matantys konfliktuojančius tėvus. Galbūt šį kartą vertėtų paklausti
savęs: ar tikrai viską padarau, kad mano vaikai būtų bent per sprindį
laimingesni? Ar visada išgirstu ir ar noriu girdėti, ką jie sako?
Kaip besibarantys tėtis ir mama atrodo mažųjų akyse? Kokį įspaudą
tokie dalykai palieka vaikų gyvenime?
Kai buvau maža, vakarais eidama miegoti įsivaizduodavau,
jog mano tėvai tik žaidžia tokį keistą barimosi žaidimą kad kai
niekas nemato, jie iš tiesų kuo puikiausiai sutaria, ramiai kalbasi
ir gal net tyliai juokiasi kartu. Kaip kitaip mažam žmogučiui suprasti
beviltiškus ginčus dėl menkiausių smulkmenų... Augau ir iš tokių
paaiškinimų išaugau, bet dar iki šiol širdies kamputyje tyliai saugau
mažos ramybės šeimoje troškimą.
Vaizduotės ir prisiminimų pasaulis ne man vienai
buvo vieta, kur galėjau pasislėpti nuo tėvų barnių. Kai kalbėjau
su aštuoniolikmete Sigita, ji man pritarė: Kai tarp tėvų iškildavo
koks konfliktas, stengdavausi prisiminti ką nors gero. Įsivaizduodavau
tokią akimirką: tėvai guli lovoj, o aš ateinu, atsigulu tarp jų,
jie mane abudu apkabina ir tėtis sako: Ką šiandien veiksim?, o
aš sakau: Mama, mama, važiuojam prie ežero.... Ir kokias dvi savaites
taip kasdien važiuodavom prie ežero. Visad prisimindavau, kaip spindėjo
jų akys. Sigitos tėvai dabar beveik nebendrauja, nors ir nėra išsiskyrę.
Iš pradžių buvo labai skaudu... Kai visos smulkmenos susideda...
Devyniolikmetės Ievos tėvai išsiskyrė prieš keletą
metų, ir dabar juos sieja tik vaikai. Aš asmeniškai esu laiminga,
kad mano tėvai išsiskyrė. Ir, matyt, esu viena iš nedaugelio tų
žmonių, kurie tėvų skyrybas pasitinka su džiaugsmu. Po jų su mama
pajutom palengvėjimą. Dabar, kai jie kartais susitinka, nuolat susipyksta
dėl smulkmenų. Manęs tai nebeskaudina, jei neskaudina mamos,
sakė mergina. Ievai tėvų konfliktai buvo tapę įprastu dalyku. Negali
nuo to niekur pabėgti. Tiesiog gyveni su tuo, net neįsivaizduoji,
kad galėtų būti kitaip. Aišku, pasvajoji kartais, kaip kitose, normaliose
šeimose yra. Pavargdavau nuo to. Išlikęs toks ankstyvas vaikystės
prisiminimas: guliu tamsiam kambary lovelėj, o tėvai už durų barasi.
Girdžiu, kaip verkia mama, girdžiu, kaip jie šūkauja. Ir galiausiai
neiškenčiu, nueinu į virtuvę su naktiniais ir sakau: Baikit bartis....
Ir tai buvo mano vaikystės dalis. Išskyrus tą laikotarpį, kai tėvai
buvo trumpam išsiskyrę. Paskui vėl nusprendė pabandyti iš naujo.
Bet gyventi visiems kartu buvo labai sunku. Kai tėvai nesipykdavo,
būdavo šventė. Tada jausdavosi toks palengvėjimas, bent tokia ramybė,
džiaugsmas. O kitą dieną vėl imdavo augti įtampa....
Kebliausias vaidmuo, kurį kartais tenka pasirinkti
vaikui per tėvų konfliktą vienos pusės gynėjo arba savotiško teisėjo
vaidmuo. Turi rinktis, kurio tiesa tiesesnė, kuris protingiau pasielgė,
tačiau nesinori nė vieno įskaudinti... Tai primena stovėjimą tarp
dviejų ugnių. Mama nuo manęs nieko neslėpdavo, paaiškindavo, kad
nebijočiau. Mes buvom ir esam labai artimos, visada ją gindavau,
negalėdavau pakęsti, kai ją skaudindavo, kai ji verkdavo, nervindavosi.
Mamos ašaros kažkas baisaus. Niekada gyvenime nebuvau tėčio pusėj.
Mama visada taip protingai išdėstydavo argumentus, kad tėtis tiesiog
kvailai atrodydavo. Kai įsiliepsnodavo atviras visos šeimos konfliktas,
tada jis pasiusdavo, kad visi prieš jį. Sakydavo: Kodėl nebandai
manęs suprasti?, pasakojo Ieva. Pasak psichologės doc. dr. Rasos
Bieliauskaitės, vaikams nederėtų rinktis kurios nors pusės. Tokiu
atveju jie ima rūpintis tėvais ir praranda ramią, saugią vietą šeimoje.
Tėvai turėtų rūpintis vaikais.
Psichologės teigimu, konfliktai šeimoje normalus
dalykas. Tik svarbu, kad neatsirastų kritikos ir paniekos kitam
žmogui, nes tai ardo šeimos pamatus. Jei vaikas turi patirties,
kad tėvų konfliktai yra sprendžiami, tai sudaro dalį jo gyvenimo,
nekelia jam neigiamų jausmų, sakė psichologė. Paaugliai daugiau
supranta, tad su jais svarbu kalbėtis apie su visa šeima susijusius
konfliktus. Pavyzdžiui, jei susikivirčijama dėl to, kur visiems
atostogauti, paaugliai gali pasakyti savo nuomonę, įsitraukti į
tą ginčą. Jie taip mokosi konstruktyviai spręsti problemas. Tačiau
tėvai visų pirma patys turėtų sąmoningai rasti sprendimą, teigė
R. Bieliauskaitė.
Naujai kilę intensyvesni konfliktai ir tokie,
apie kuriuos vengiama kalbėti, o įtampa vis tiek yra jaučiama, gali
sukelti vaikui nerimą. Jis ima jausti grėsmę šeimai, bijo tėvų išsiskyrimo.
Kuo vaikas mažesnis, tuo jam baisiau. Nors vaikai negirdi barnių,
įtampa ir emocijos jam vis tiek perduodamos. Tada kai kurie mažyliai
imasi iniciatyvos taikyti tėvus, kištis į tuos konfliktus. Jie tai
gali daryti sąmoningai ateina, kalbina, prašo nesibarti. Čia svarbi
tėvų reakcija derėtų nuraminti vaikus, pasakyti, jog normalu,
kad tarp suaugusiųjų būna konfliktų, kad tai jokiu būdu nesusiję
su vaikų gyvenimu, kad tėvai jais rūpinasi, myli, kad tai nedaro
įtakos šeimos tvirtumui. Be to, vaikai nesąmoningai gali pradėti
blogai elgtis, pamatę, jog tėvai lyg ir susivieniję ima kartu juos
auklėti, išsigąsta ir pradeda jais rūpintis. Kartais vaikai bando
susirgti, kad tėvai atkreiptų į juos dėmesį, sakė R. Bieliauskaitė.
Pasak psichologės, dideli konfliktai šeimoje daro įtaką vaikų mokymuisi,
jie negali susikaupti. Dėl prastos vidinės būsenos (liūdesio, baimės)
vaikas gali pasidaryti piktesnis, konfliktiškas. Taip patenkama
į uždarą ratą mokytojai, tėvai pradeda pykti dėl tokio elgesio.
O vaikas kitaip negali, nes jaudinasi dėl to, kas vyksta šeimoje.
Prabėgus daugiau laiko, lengviau darosi kalbėti
ir apie vaikystės išgyvenimus. Tačiau pėdsakas sieloj lieka... Kitaip
pradedi žiūrėti į bendravimą, į šeimą. Pasak R. Bieliauskaitės,
nesutariančių tėvų vaikai gali ateityje stengtis nekonfliktuoti,
nusileisti savo sutuoktiniui. Tai nepadės kurti realaus tarpusavio
santykio. O gal kaip tik tas žmogus stengsis konstruktyviai spręsti
problemas, nenorėdamas, kad jo vaikai jaustųsi taip, kaip jis jautėsi
šeimoje.
Sigitos manymu, tėvų konfliktai vaikystėje jai
padarė teigiamą poveikį: Iš to labai daug išmokau. Visai kitoks
mano požiūris į šeimą. Atrodo, toks savaime suprantamas dalykas
šeima. Bet kai suvoki, kokia ji iš tiesų trapi, tiesiog mokaisi.
Supranti, ko jai reikia. Ieva apie šeimą mąsto kitaip: Iki šiol
negaliu ir nenoriu atsikratyti to požiūrio į šeimą, kokį turiu...
Mama nuolat sakydavo: Tik netekėk per anksti, tik netekėk už kokio
kvailio.... Ir kai suaugau, pamačiau, kad mano požiūris į šeimą
visai kitoks nei mano bendraamžių. Nėra jokio poreikio svaigti dėl
šeimyninio gyvenimo, man apskritai tai atrodo visiškai nesuprantama
ir nereikalinga našta, kuri laukia ateity. Čia nematau jokio džiaugsmo.
Aišku, gal ta mano šeima bus kitokia...
Monika Smalinskaitė
Bernardinai.lt
© 2006 XXI amžius
|
