Mokykla atsisveikina su savo auklėtiniais

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Pirmokas Andrius atsisveikino su savo klasės draugais ir mokytoja Irena Surviliene

Rugsėjo pirmąją į Ukmergės „Šilo“ vidurinę mokyklą drąsiai iškėlęs galvą žengė ir pirmokas Andrius, lydimas brolių dvyliktoko Pauliaus ir devintoko Edvino. Tačiau kitą rudenį Andrius į šią mokyklą neis. Kartu su tėvais jis išvyko gyventi į Angliją. Dvyliktokas jo brolis Paulius laikinai liko - baigs mokyklą Lietuvoje ir čia sieks aukštojo mokslo. Tačiau ateityje ir jis greičiausiai išvyks iš Lietuvos pas savuosius.

Nelengvas išsiskyrimas

„Šilo“ vidurinės mokyklos I a klasės mokinukas Andrius su tėveliu Romu savo bendraklasiams suruošė vaišes, o pastarieji – atsisveikinimo pamoką. Mokytoja Irena Survilienė įteikė Andriui knygelę su draugų piešinukais, nuotraukomis. Išvykstančiam berniukui visi padovanojo asmenines dovanėles ir išsakė linkėjimus. Išsiskirti su mylimu klasės draugu visiems buvo sunku. „Šis vaikas – išskirtinis: mandagus, pareigingas, tvarkingas. Visada gerbė mergaites, nesistumdė. Turėjo savo nuomonę ir sugebėjo ją išsakyti“, - sakė mokytoja. Anot I.Survilienės, susiruošęs išvykti į kitą šalį, Andrius visus savo mokyklinius reikmenis atidavė vienai klasės draugei, kuriai viso to trūko. Atsisveikinimo dieną Andrius, kaip niekada, buvo liūdnas ir vis sakė, kad pavargo.

Mėgsta skaityti knygas

Paklaustas, kaip sugebėjo išugdyti tokį vyrišką ir santūrų pirmoką, tėtis diplomatiškai išsisuka nuo klausimo ir atsako, jog šeimos pagrindas – gera mama. „Specialių receptų neturim. Nors Andrius ir mažiausias, šeimoje jokio išskirtinumo nebuvo. Nuo pat mažų dienų su juo visi bendravo kaip su suaugusiu žmogumi. Mėgdavo klausytis pasakojimų, dalyvaudavo šeimos pokalbiuose“, - sakė tėtis. Pasak šeimos galvos, Andrius labai mėgsta skaityti, nuolat lankosi bibliotekose, daug knygų iš ten parsineša. O jo knygos nevaikiškos: apie vandenynus, įvairias pasaulio šalis, gyvūnus. Ypač mėgsta Andrius skaityti Bibliją vaikams, nuolat su tėveliais lanko bažnyčią. „Šeimoje visi esam įpratę pasitarti, išsakyti savo nuomonę, išklausyti kitą“, - sakė tėtis.

Iš minimalių algų sunku pragyventi

Romas pasakojo, jog jų šeima iš Vilniaus į Ukmergę gyventi atsikėlė prieš ketverius metus. „Mes visą laiką ieškojom, kur geriau gyventi. Kai išvažiuoti į užsienį tapo ne taip sudėtinga, pradėjom galvoti apie tai. Dėl savo vaikų. Juk čia su trimis vaikais iš minimalių algų sunku pragyventi. Norisi juos į mokslus išleisti. Žmona jau nuo pavasario išvykusi į Angliją ir ten sėkmingai įsitvirtino“, - sakė Romas. Vyras neslėpė, jog toje šalyje gyvena daug jo giminaičių, išvykusių pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais ir vėliau. Anot pašnekovo, Anglijoje vaikams skiriamas ypač didelis dėmesys, atvykėliams taikomos įvairios privilegijos ir lengvatos. Lietuvoje liks vaikų močiutė, tėtis ir vyriausiasis - Paulius.

Pirmiausia mokysis kalbos

Mokiniai apie Angliją žino tik iš mamos pasakojimų. „Edvinas labai nori važiuoti. Jam drąsiau, jis moka anglų kalbą. Andrius dabar pasimetęs, bet su broliu jam vykti nebaugu“, – sako tėtis. Pagrandukas svetimoje šalyje pirmiausia mokysis anglų kalbos ir tik rudenį eis į pirmąją klasę. Mokykla – šalia namų, už mokslus mokėti nereikės. Romas pasakojo, jog, ruošdamas vaikus į kelionę, su dideliais sunkumais nesusidūrė. Jam reikėjo pas notarą parašyti sutikimą, kad išleidžia vaikus, ir paimti devintoko Edvino charakteristiką bei mokymosi rezultatus. Šiuos dokumentus dar reikėjo išversti į anglų kalbą. Mažiausiajam Andriui jokie dokumentai iš mokyklos nereikalingi. Tėtis dar lankėsi pas medikus, kurie išdavė pažymas, jog vaikai sveiki.

Ar sugrįš?

Kol kas tėtis su vyresniuoju sūnumi lieka Lietuvoje. „Šilo“ vidurinės dvyliktokas pasiryžęs baigti mokyklą Lietuvoje ir čia kibti į aukštuosius mokslus. Į klausimą, ar ketina vaikai sugrįžti atgal į Lietuvą, Romas atsako, jog tai priklausys nuo to, kaip vaikams seksis adaptuotis svetimoje šalyje. „Norisi, kad vaikams būtų gerai. Būna taip, kad po mėnesio vieni vaikai labai nori grįžti atgal, o kiti pritampa svečioj šaly. Mano giminaičių vaikui ten labai gerai sekėsi. Jis per vienerius metus net dvi klases baigė. Pamatysim, kaip bus, laikas parodys“, - sako vyras. Pašnekovas prasitarė, jog šeimoje buvo ugdomas vaikų pasitikėjimas savimi. Tėvai visuomet vaikus palaiko, įteigia, jog pradėtą darbą būtinai reikia pabaigti, nors ir koks jis sunkus būtų. „Vaikams sakome, jog jie sugebės, galės padaryti tai, ką užsibrėžia. Ir jiems tai puikiai sekasi“, – džiaugiasi tėvas.

Mokytojai – ne pirmos išleistuvės

Mokytoja I.Survilienė į užsienį išlydi jau antrąjį savo mokinį. Prieš septynerius metus ji atsisveikino su antroke. Išvykusi mokinė iki šiolei nepamiršta savo pirmosios mokytojos ir nuolat rašo laiškus. „Sunku su vaikais išsiskirti. Tai juntama ir klasės kolektyve. Mes prarandame vieną jos narį. Andrius turėjo labai daug draugų. Jis tarsi magnetas traukė visus“, - sakė pedagogė. Išlydėdama pirmoką ji tiki, jog berniukas nepamirš pirmųjų išmoktų raidelių ir parašys draugams laišką. Pasak pedagogės, maži vaikai yra imlesni, ir ji tiki, jog auklėtinis sėkmingai pritaps Anglijoje. O pasidžiaugti galima bent tuo, jog vaikai išvyksta kartu su savo šeima ir kartu kuria ateitį.

Ukmergė

Autorės nuotrauka

© 2006 „XXI amžius“