Ne tik trečiadieniais penktą...

Indrė KARALKEVIČIŪTĖ

Būrelis chorelio vaikų su vadove Marija Statkevičiene po repeticijų trečiadienio vakarą Rotušės aikštėje Autorės nuotrauka

Kas galėtų sutraukti vaikus ir paauglius iš įvairių Kauno vietų į trečiadieniais Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje vykstančias šv. Mišias? Atsakymas ganėtinai paprastas – jie visi gieda chorelyje, kurio veiklos pradžia galima laikyti 1993 metus. Tiesa, tuo metu buvo giedama kitoje – Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) – bažnyčioje. Toks neįprastas veiklos apibūdinimas – chorelis – ne šiaip sau. Mat besilankančiųjų pagrindinis tikslas nėra profesionalus giedojimas, itin „švarus garsas“ (nors svarbu ir tai). Svarbiausia šiems vaikams – Dievo šlovinimas.

Chorelio įkūrėjos Marija Statkevičienė ir Jolanta Lideikienė nuo pat 1993-iųjų orientavosi į sunkiau gyvenančius vaikus, norėjo juos paskatinti bendrai veiklai, išmokyti gyventi jaučiant Dievo artumą ir nuolatinę pagalbą. Tačiau chorelį lankė ir tebelanko vaikai iš įvairiausių šeimų: M. Statkevičienę pažįstantys tėvai patys čia atveda savo atžalas. Giesmininkų būrį gausiai papildo dar ir Sigitos Džiaugienės globojami, katalikiška dvasia auklėjami vaikai - jie visi nuo mažumės mokomi suvokti Šv. Mišių vietą krikščionio gyvenime, todėl noriai dalyvauja chorelio veikloje. Iš pradžių trečiadieniais rinkdavosi apie 30 giesmininkų iš lopšelio-darželio „Girinukas“ ir „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos (M. Statkevičienė dirba muzikos mokytoja šiose ugdymo įstaigose). Šiuo metu Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje gieda jaunimas iš įvairių Kauno mokyklų („Saulės“, Jėzuitų gimnazijų, Dainavos, „Atžalyno“ vidurinių).

Nuo pat chorelio įkūrimo jame gieda Saulius, Daina ir Vaida. Jie didžiuojasi čia besilankantys jau 13 metų. Vaikai prisimena, kiek vaidinimų teko surengti, kiek daug chorelio vaikų buvo pakrikštyti ir priėmė Pirmąją Komuniją būtent šiuose – Šv. Pranciškaus Ksavero – Dievo namuose. Dalyvauta ir „Giesmių giesmelėje“, vienąsyk pavyko tapti laureatais. Galų gale juk prie trečiadienio šv. Mišių proceso vaikai gali prisidėti ne tik giedodami choru – vadovė Marija visuomet džiaugiasi, kad yra noriai skaitančio skaitinius, psalmes giedančio (tiesa, retokai) jaunimo apsupta.

Chorelis nebūtų tiek gyvavęs, jei mažųjų nebūtų globoję jėzuitų kunigai. Jie paremdavo kiekvieną vaikų ir jų vadovių iniciatyvą, padėjo organizuoti ne vieną kelionę (aplankyti Trakai, Vilnius, Šiluva), šventę (bene labiausiai smagi – Šv. Cecilijos: ta proga valgomas gardus tortas ir žaidžiami pamėgti žaidimai – „Tėvelis Abraomas“ ir kiti ). Ypač mielai vaikai prisimena kunigus Lionginą Virbalą ir Vytautą Sadauską, dabar dirbančius kitur.

Bene labiausiai jaunimas laukia kasmetinės vasaros kelionės į Alksnėnus. Jiems tai tikra piligriminė kelionė; juk važiuojama ne bet kur, o į vietą, kur, kaip pasakojama, buvo pasirodžiusi Mergelė Marija. Kaip tyčia, sako vaikai, tada visuomet būna šiltos, gražios dienos. Keliaujant į Alksnėnus dar niekada nėra liję – atrodo, šių kelionių metu jie neapsieina be globojančio „Dievo sparno“... Jau daugiau nei dešimt metų chorelį lankantis aštuoniolikmetis Danas pasiima ir gitarą – vaikai ypač mėgsta dainuoti gitarai pritariant. Taip gimė ne viena puiki improvizacija.

Visuomet linksma penkiolikmetė Monika iš „Saulės“ gimnazijos teigia čia einanti tam, kad pakeltų nuotaiką kitiems. Chorelyje ji jaučiasi kaip šeimoje ir džiaugiasi galimybe kartu visiems giedoti. Šešiametė Daniela, paklausta, kas čia jai labiausiai patinka, atsakė, kad: „Mokytoja Marija labai gera“... Vaikai juk laisvalaikio veiklą renkasi veikiami kuo įvairiausių paskatų. O mokytoja Marija – tikrai labai gera. Ji ir yra šį šaunų kolektyvą vienijanti jėga: kiekvienam randa švelnų žodį, rūpinasi ir savo pavyzdžiu priartina „mažutėlius“ prie Dievo. Ir iš tiesų šitokia vaikų susikaupimą, įsiklausymą į Dievą ir vienam į kitą skatinanti, draugų būrį praplečianti veikla yra labai naudinga.

Kaunas

© 2006 „XXI amžius“