|
Dienos centras tai Dievo dovana
Benjaminas ŽULYS
 |
|
Senamiesčio vaikų dienos
centro direktorė Olga Kazlienė
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka
|
Tūkstančiai nelaimėlių
Tikriausiai nereikia aiškinti, kad vaikai mūsų
šalies, visų mūsų ateitis, į kurią remiasi ši diena su savo siekiais,
darbais, taip pat ir su savo skausmais bei rūpesčiais. Vienas tų
rūpesčių socialinės rizikos grupės arba vadinamosios asocialios
šeimos, kuriose girtaujama, triukšmaujama, kitaip amoraliai elgiamasi.
O dažnoje jų auga vaikai, kurie visa tai regi, ne vienas dargi patiria
smurtą, psichologinę ir fizinę prievartą. Kai kurie vaikai verčiami
eiti į gatves elgetauti, o surinktus centus atiduoti girtuokliams
tėvams, kad jie vėl galėtų smagintis pilstuku ar kitais kvaišalais.
Kiti vaikai patys eina prašyti išmaldos, nes dažnai būna alkani,
nuo girtaujančių tėvų ir jų sugėrovų užkandos jiems mažai kas lieka.
Tai ne dabartinės mūsų gyvenimo tikrovės juodinimas, o tiesa,
kurią tenka pripažinti.
Apie tai kalbamės su Kauno viešosios įstaigos
Senamiesčio vaikų dienos centras direktore Olga Kazliene. Ji
ir Lietuvos vaikų dienos centrų asociacijos vadovė, tad gerai žino
ir visos šalies situaciją. Štai tik vienas kitas sausas, bet išraiškingas
skaičius. Praeitais metais Lietuvoje tūkstantis vaikų iki keturiolikos
metų amžiaus padarė nusikaltimus, kurie apiforminti policijoje.
Iš viso net penki tūkstančiai nepilnamečių padarė vadinamųjų įskaitinių
nusikaltimų. O kiek jų dar neužregistruota, galima tik spėlioti.
Šalyje gyvena apie 17 tūkst. socialinės rizikos šeimų, kuriose auga
apie 37 tūkst. vaikų. Vien Kauno apskrityje tokių šeimų esama apie
4000, kuriose auga apie 6000 vaikų tai didžiausias rodiklis tarp
visų apskričių. Per metus beveik trys tūkstančiai vaikų netenka
tėvų globos, vaikai apgyvendinami įvairiose globos institucijose,
jiems ieškoma sąžiningų globėjų.
O.Kazlienė pastebi, kad asocialaus gyvenimo, vaikų
nepriežiūros reiškiniai suaktyvėjo, deja, po nepriklausomybės atkūrimo.
Tai vėlgi neprimestinė nuomonė. Įsivyravus ir toliau plėtojantis
rinkos ekonomikai, išaugus konkurencijai, daug įmonių bankrutavo,
atsirado nedarbas, daug žmonių, ypač neturinčių patikimos specialybės,
išsilavinimo, vyresnio amžiaus, atsidūrė už įmonės vartų. Bedarbio
pašalpos mažai gelbėjo ir ne vienas ypač silpnesnės valios, netvirtų
dorinių įsitikinimų žmogus ėmė slysti nuošalėn. (Nors skelbimų,
siūlančių įvairų darbą, atrodo, yra apsčiai...) O tai pirmiausia
atsiliepė vaikams.
Direktorės nuomone, ilgą laiką mūsų valdžios vyrai
ir moterys šiai skaudžiai problemai skyrė mažai dėmesio. Vargu ar
galėjo ir gali gelbėti vienkartinės labdaros akcijos, dovanėlės,
panašūs dalykai. Reikia nuolatinio rūpesčio, kad vaikas būtų nors
šiek tiek užtikrintas dėl duonos kąsnio, žinotų, kad šiandien ir
rytoj turės ko pavalgyti, kad bus aprengtas padoresniu rūbu, apautas
ir, kas ypač svarbu, turės savo tikrus namus, juose artimus žmones.
Kaip sakyta, daug kur taip nėra.
Taip Kauno senamiestyje, M.Daukšos gatvės 52-uoju
numeriu pažymėtame pastate, atsirado Vaikų dienos centro namai.
Pradžia buvo žymiai anksčiau.
Bene pirmiausia dėmesį į vaikų nepriežiūrą, kitus
doros, materialinius skaudulius atkreipė bažnytinės institucijos.
Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus iniciatyva buvo suburta nedidelė
geranoriškų žmonių komanda, kuri pasiryžo pagelbėti nelaimingoms
šeimoms. Aktyviai įsitraukė Caritas (O.Kazlienė kurį laiką buvo
šiuo pavadinimu ėjusio žurnalo redaktorė), pavyko sudominti miesto
savivaldybės, jos padalinių vadovus, Vaiko teisių apsaugos tarnybos
specialistus, kitus žmones. Neraginami prisidėjo Kauno kunigų seminarijos
klierikai, kurie ir dabar bendradarbiauja Centro veikloje.
Pirmiausia buvo surastos kuklios patalpos šalia
Arkikatedros Bazilikos. Čia vaikai gavo pavalgyti, galėjo ruošti
pamokas. Vaikų buvo 25, tačiau poreikis augo. Vėliau įstaiga persikėlė
į kitas, erdvesnes, patalpas.
Jau tuomet buvo aišku, kad duoti vaikams pavalgyti,
sudaryti sąlygas pamokoms ruošti ne viskas, to nepakanka. Veiklos
erdvė išsiplėtė: tai vaikų dorinis, katalikiškas, kultūrinis auklėjimas,
pratinimas dirbti nors kuklų, bet atsakomybę, pareigingumą skatinantį
darbelį pačiame Centre. Pagaliau ir aktyvi veikla su tų vaikų tėvais,
kas buvo ir tebėra ypač nelengva. Šiam darbui atsirado galimybės,
kai Kauno arkivyskupija paskyrė erdvias patalpas minėtame pastate
senamiestyje. Arkivyskupijos kurija tas patalpas prižiūri, moka
už komunalinius ir kitus patarnavimus, o miesto savivaldybė kelioms
čia dirbančioms specialistėms moka atlyginimus. Finansiškai ir kitais
būdais Centrą remia Caritas, pavieniai asmenys, kai kurie rėmėjai
iš užsienio. Vieni jų Vokietijos Vechtos katalikių moterų draugija,
Hamiltono (Kanada) vaikų dienos centro komitetas. Taip tarsi po
grūdą surenkamas aruodas pinigėlių įvairiapusei Centro veiklai.
Tiesa, iš pradžių manyta į jį priimti vaikus iš senamiesčio, tačiau
dabar neatstumiami ir kitų miesto vietovių vaikai. Nes svetimo skausmo
nebūna.
Ne smerkti, o padėti
O.Kazlienė sako, kad vaikus reikia suprasti. Jie
negimė apsileidę, agresyvūs, pikti, uždari, pagiežingi, vagiliautojai.
Šios ar kitos blogybės sukerojo jiems gyvenant su girtuokliais,
amoralaus elgesio tėvais, tarp nešvarumų, blakių, tarakonų, nuolatinių
barnių ir keiksmų, kai buvo dažnai ujami, stumdomi, kitaip skriaudžiami,
seksualiai išnaudojami. Centro specialistės gali papasakoti ne vieną
atvejį, kai vaikas nakčiai išvaromas nakvoti į laiptinę ar kitur,
nes mama tuo metu namie dirba ir jai nevalia trukdyti.
Gyvendami pasibaisėtinomis sąlygomis, vaikai tampa
nusikaltėlių aukomis ir patys gali lengvai tapti nusikaltėliais.
Dažnai jie turi bendravimo, emocinių problemų, vartoja narkotikus,
alkoholį, dar vaikystėje įgyja nevisavertiškumo kompleksą, blogai
lanko mokyklą, moksle atsilieka nuo bendraamžių.
Kiekvienas žmogus gimsta laimei, įsitikinusi
O.Kazlienė. Mes siekiame nors kiek vaikus priartinti prie tos
būsenos ...
Centre nuolat lankosi apie 60 vaikų, be to, Centro
akiratyje 75 suaugusieji tėvai arba globėjai, kuriems reikalinga
dorinė, psichologinė pagalba.
Vaikas paprastai nukreipiamas mokyklos, policijos
ar kai kurių kitų žinybų pastangomis arba elgetaujantį, benamį gatvėje,
pakiemiuose pastebi ir geranoriškai į Centrą atveda karitietės,
Centro darbuotojos, jų talkininkai ar šiaip geros valios žmonės.
Kitas žingsnis apsilankymas vaiko šeimoje. Dažnai tokiuose namuose,
kaip minėta, būna baisios gyvenimo sąlygos. Socialinės darbuotojos
Gerda Petrauskaitė, Daiva Stumbrienė ir pati direktorė galėtų nemažai
papasakoti apie tokias šeimas, jose augančius vaikus.
Vaikų dienos centre vaikai maitinami, čia jie
ruošia pamokas, turiningai leidžia laisvalaikį, tik nenakvoja. Centras
teikia vadinamąją dieninę priežiūrą, papildomas paslaugas, sukurtas
taip, kad būtų patenkinti esminiai vaiko poreikiai, kurių neįstengia
duoti šeima. Ir sykiu yra remiama šeima, gerinant tėvystės ir motinystės
įgūdžius jų pačių namuose ir Dienos centre. Tėvai kviečiami pabendrauti
prie arbatos puodelio nevaržant jų sausais teoriniais pamokymais,
o stengiamasi kalbėti apie darnią šeimą, Dievo meilę, pagarbą šeimai,
vaikams. Negalima teigti, kad tai ir kitos bendravimo su tėvais
formos visuomet neša vien sėkmę. Anot O.Kazlienės, tai netrumpas
procesas, reikalaująs tėvų geranoriškumo, nusiteikimo, Centro darbuotojų,
kitų specialistų kantrybės.
Kelios Centro darbuotojos sunkiai pajėgtų susidoroti
su milžinišku krūviu, kurį prisiėmė. Joms talkina septyniolika savanorių
bei studentai iš Kauno aukštųjų mokyklų, Kauno kunigų seminarijos,
jaunimo organizacijos Patria, kai kurie studentai čia atlieka
praktiką. Pagal sutartis čia dar dirba psichiatrai, psichologai,
gydymo įstaigų specialistai. Darbo užtenka visiems.
Per beveik šešerius šios organizacijos metus jau
susiformavo tvirtos veiklos tradicijos, kurios ir toliau plėtojamos,
ieškoma naujų jų raiškos formų. Čia veikia trylika įvairių būrelių,
ratelių, vaikų užimtumo grupių: dailės ir darbelių, floristikos,
estetinio lavinimo, darbščiųjų rankų, moderniųjų šokių, muzikos,
dvasingumo, dailės, sporto ir kt. Labai veiksminga dailės terapija.
Kaip sakė O.Kazlienė, ši meno veikla sėkmingai taikoma vaikams,
kurie yra patyrę psichologinį, emocinį, seksualinį smurtą. Dailė
kartu su muzika gydo vaikų emocijas, jausmus, mintis, net fizinį
kūną. Čia daug dėmesio skiriama saviraiškai, o ne tam, kad būtų
sukurtas geras darbas. Tapymas padeda vaikams labiau pasikliauti
savimi, geriau save vertinti.
Socialinė darbuotoja G.Petrauskaitė vadovauja
dvasingumo būreliui. Užsiėmimų metu ji aiškina vaikams, kad Dievas
juos tikrai myli ir iš Jo galima sulaukti daug malonių. Šį būrelį
vaikai mėgsta, noriai lanko, dargi nupiešė piešinių apie Dienos
centrą, apie Dievo meilę. Viename tokiame piešinyje vaikas užrašė:
Mūsų Dienos centras tai Dievo dovana. O.Kazlienė susijaudinusi
sako: Ar reikia mums didesnio įvertinimo? Dauguma užsiėmimų vyksta
Centro koplytėlėje, čia aukojamos ir šv. Mišios.
Vaikai dalyvauja įvairioje Centro buities ruošoje.
Jie plauna indus, atlieka kitus nesudėtingus darbelius. Tai skatina
pareigingumą, atsakomybės jausmą, įgyjami darbo įgūdžiai. Direktorė
įsitikinusi, kad vaikų už blogus darbus peikti, barti, žeminti negalima,
o tik patarti. Užtat už gerą darbą būtina pagirti.
Visi tėvai pasirašė su Centru sutartis, jog jie
prižiūrės, kontroliuos, kad jų vaikai lankytų mokyklą, kad iš jos
ar iš Centro laiku grįžtų namo. Ne vienas tėvų, nors nelengvai,
metė girtuoklystę, ėmė, nors už minimalų atlyginimą, dirbti, ėmė
labiau domėtis savo vaikais.
Vaikui reikia savo šeimos
O.Kazlienė su džiaugsmu prisimena, kaip ji namuose
aplankė vieną buvusią asocialią moterį, kuri neseniai pagimdė dukrelę.
Rado ją džiaugsmingai nusiteikusią. Dėkui, kad man jūs padėjote...
kėlė dėkingumo kupinas akis į direktorę. Vėliau ji prisipažino:
Kaip aš gyvenau anksčiau, mažai pamenu, nes dažnai būdavau neblaivi...
Kaip sakyta, į šį Vaikų dienos centrą sueina ir
kitų šalies šio profilio įstaigų veiklos gijos. O.Kazlienė ir kiti
specialistai pataria, kaip steigti tokius centrus, kaip organizuoti
jų veiklą. Ji rengia seminarus, konferencijas, pati būna visų įvykių
sraute. (Nenorėjau užduoti banalaus klausimo, iš kur tiek jėgų,
energijos, laiko...) Buvo atvykę konsultuotis specialistai iš Baltarusijos,
kitų užsienio šalių. O kartą O.Kazlienė buvo pakviesta pasidalyti
patirtimi į Maskvą. Ten, konferencijoje, vienų vaikų namų direktorė
pasigyrė, kad tie namai plečiami, kad vaikai ją, direktorę, vadina
mama. Bet O.Kazlienės tokie dalykai visai nedžiugina. Jos įsitikinimu
vaikai privalo turėti tikrus, o ne valdiškus namus, tikrus, o ne
valdiškus tėvus, vaikai turi gyventi savo šeimoje. Patirtis byloja,
kad ir kokie būtų tėvai, vaikams jų reikia, jie juos myli ir jų
gaili. Vaikui reikia savo šeimos. Kol kas taip nėra ne vien tolimoje
Rusijoje, bet ir pas mus. Veikia vaikų globos namai, kitos panašios
įstaigos. Aišku, ne iš gero...
Senamiesčio vaikų dienos centro direktorė O.Kazlienė
įsitikinusi, kad mūsų visuomenė anksčiau ar vėliau pakils iš dvasinio
nuopuolio. Pirmiausia tai atsilieps vaikų gyvenimui.
Centro planuose atidaryti paruošiamąją mokyklai
grupę, į kurią bus priimamai vaikai, nelankantys darželio arba vyresni,
visai nelankę mokyklos. Taip pat numatoma švęsti vaikų gimimo dienas,
šeimos, Velykų, Kalėdų šventes, rengti ekskursijas, stovyklas.
Kaunas
© 2006 XXI amžius
|
